Naujausios
Spiritas
Etilo ir metilo spiritai. Skurdžios mūsų žinios chemijoje, nors kasdien kovojame už ekologinį maistą, nekenčiame visokių ingredientų dešrose, piene ar duonoje. Aprašinėjant spirito gėrimo procesus, pabandykime prisiminti kelias kapitalines chemijos nuostatas, užmirštas dar mokykloje, bet kurias žinojo anuometiniai žmonės ir girtuokliai.
Medicininis spiritas. Be pavojaus buvo geriamas tik medicininis spiritas, kai kada vadinamas „geriamuoju spiritu“, gaminamu iš bulvių. Jis turėjo bene 76° stiprumo ir degdavo mėlyna permatoma liepsnele. Dabartine samprata – ekologiškas ir nepavojingas.
Techninis spiritas. Kita spirito atmaina – denatūratas. Tam, kad gėrikai nesumaišytų, pramonė jį dažydavo, dažniausia – žydru atspalviu. Jis taip pat degė, bet vadinosi „denatūratu“, „medžio spiritu“, „metilo spiritu“. Buvo šnekama, kad tas metilas ir darė tą skystį nuodingu ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nuo jo buvo galima pakratyti kojas, todėl jį gerdavo tik tvirtos dvasios žmonės.
Kraugerys Frenkelis. Smetonos laikais Šiaulių Ch. Frenkelio fabrike daug neteisybės patyrė paprasti darbo žmonės, proletariatas. Grupė tokių žmonių sandėlyje, tarp odų ir chemikalų, užuodė statinaitę spirito. Be žodžių supratę vienas kitą, ją pridengė senu maišu, o pietų pertraukos metu, kai meistras nusisuko, gražiai atkimšo volę, prisileido po puodelį, antrą ir išgėrė vienas į kito sveikatą.
O bjaurybė! Pasirodo ten buvo metilo spiritas. Netrukus visi šeši nusprogo. Patikslinu, nusprogo vienas, o penki apako. Žmonos ir vaikučiai verkia, vaje, koks graudus vaizdas! Baisi neteisybė – šeimos maitintojas kapitalisto fabrike sveikatą prarado, visam gyvenimui neregiu tapo, o išnaudotojas Ch. Frenkelis dar šaiposi. Našlėms sumokėjęs už visą darbo dieną, apsimetė geručiu, kad, girdi, iš algų neišskaičiavo išgertų nuodų kainos.
Manau, kad tai buvo lašas, perpildęs liaudies kantrybės taurę. Kaip po to neišeiti į gatves per Gegužės pirmąją – tarptautinę proletarinio solidarumo šventę, kaip po raudonomis vėliavomis nepakovoti už šviesesnį rytojų?
Šią legendą pasakojo seni elniečiai.
Pramoninis spiritas. Šis skystis – vienas iš tarybinės pramonės prieskonių, ne kulinarinė tema, daugiau – chemijos ar papročių. Reiškinį paaiškinsiu pavyzdžiu. Tarybiniais laikais odų fabrike „Stumbre“ kažkoks spirituotas skystis buvo naudojamas odų gamyboje, marmalas panašus į denatūratą. Kai kurie darbininkai, turėję odinius skrandžius, jo paragaudavo, bet dauguma bijodavo. Čia padėti galėjo tik gamyklos chemijos laboratorija. Tokiu būdu įmonės geriantiesiems bei administracijai nulašėdavo nepiktų velnio lašų, be jokių nuodų. Ir svečiams pavaišinti, ir patiems lyžtelėti. Malonu, kad ir sovietmetis paliko apie save gražių atsiminimų.
„Skruzdžių spiritas“. Paskutiniajame sovietmečio penkmetyje jis tapo labai madingas ir patogus. Tai būdavo maži buteliukai su spirituotu „skysčiu nuo reumato“, kurių būdavo galima nusipirkti vaistinėse, jų tuščių nemažai mėtydavosi tarpuvartėse, užkaboriuose. Spėjama, kad prie jo paplitimo prisidėjo garsusis M. Gorbačiovo antialkoholinis įstatymas, vienu metu suvėlęs iki tol buvusią harmoningą pilstukų ir „rašalų“ sistemą – kur dėsis bėdžiai?
Daugeliui sėslių pijokėlių „Skruzdžių spiritas“ buvo tapęs kasdienybe. Pasakojama, kad toks J. Guica, turėjęs išsukinėtas kojas ir pirštus, pradėdavo kiekvieną dieną tokiu buteliuku, mat vaistinė jam parduodavo be recepto. Karo metu jis tarnavo vokiečių kariuomenėje, o po karo lageryje buvo atsėdėjęs 15 metų. Mažąjį buteliuką gerdavo prieš veidrodį, save užsveikindamas ir atsakydamas: „Sveiks, Guica!“ – „Ačiū, Jonai!“. Tokiu būdu kiekvieną dieną palovin mesdavo po vieną. Pavasariop jis iškilmingai išmėždavo buteliukyną į konteinerį.
Šiaulius subombardavo blaivininkai?
Menu anuometinį 1977 m. Salduvės monumento “Tarybinei armijai – išvaduotojai” aplaistymą, vykusį “Baltijos” restorane, kai kažkuris iš medaliuotų veteranų šnypštelėjo, kad Šiaulius anuomet subombardavo todėl, kad tarybiniai kariai buvo mirtinai nusigėrę, stotyje radę vokiečių paliktą visa bosą spirito. Kadangi tas nebuvo pagarsinta spaudoje, žinutę priskyriau miesto folklorui – ar maža panašių sensacijų tauškiama įkaušus?..
Tą informaciją teko prisiminti, kai buvęs miesto tarybos deputatas Aurimas Nausėda internete užtiko 2004 metais gegužės 7 dieną viename Rusijos portale publikuotą interviu su Sovietų sąjungos aviacijos maršalu lakūnu Ivanu Pstygo.
Ivanas Pstygo buvo Raudonosios Armijos 893 šturmo aviacijos pulko vadas, pergalingai bombardavęs Šiaulių miestą. Jis pasakojo: „1944 metais mūsiškiai užėmė lietuvišką Šiaulių miestą. Stotyje rado visą cisterną su spiritu, todėl visi prisigėrė iki sąmonės netekimo. Vokiečiai juos visus paėmė į nelaisvę, surišo, net nemušė. Uždarė aptvare kažkur rytinėje miesto dalyje. Stalinas apie tai sužinojo ir iškvietė fronto vadą Bagramianą: „Jei per tris valandas neatsiimsi Šiaulių atgal, tėvynė tau to neatleis”. Generolas po to man pasakojo: „Žinojau, ką reiškia „tėvynė tau neatleis“...
Šiaulių bombardavimas buvo neeilinė operacija. Tai buvo vienintelis per visą Antrąjį pasaulinį karą atvejis, kai trys oro armijos veikė kartu. Lakūnai sugrąžino Šiaulius išvaduotojams dukart greičiau nei įsakė J. Stalinas. Bombardavo šturmo aviacija, bombonešiai, įskaitant ir sunkiuosius. Kai buvo teigiama, kad per karą bene 90 proc. Šiaulių buvo paversta griuvėsiais, niekam nekildavo klausimas – kodėl?
Šiaulių miesto pietvakarinėje dalyje esantį aerodromą Raudonoji Armija užėmė 1944 m. liepos 27 dienos ryte. Šiaulių užėmimo proga J.Stalino įsakymu Maskvoje buvo 20 kartų iškilmingai driokstelėta iš 224 patrankų. Tai buvo saliutas, blaivybės ir abstinencijos triumfui.
Ta proga verta išgerti, nes Šiauliams tai buvo malonu, ar ne?
