Didžioji šeimos paslaptis (3)

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio B. B. Je­re­mi­nie­nės ar­chy­vo
Bro­nis­la­va ir Juo­zas Striau­piai iš­gel­bė­jo  26 žy­dus.
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.
Skaitykite trečiąją pasakojimo dalį.

Iš­gel­bė­ta dar vie­na šei­ma

Vaikš­ti­nė­da­ma pri­si­mi­ni­mais, skai­čiuo­jan­čiais be­veik aš­tuo­nis de­šimt­me­čius, da­bar Šven­to­jo­je gy­ve­nan­ti bu­vu­si šar­ne­liš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis – Juo­zas Striau­pis – neap­si­ri­bo­jo anks­čiau mi­nė­tų še­šių žy­dų iš­gel­bė­ji­mu. Jo ge­ra šir­dis blaš­kė­si krū­ti­nė­je, mat mir­tis į nu­ga­rą kvė­pa­vo ir dau­ge­liui ki­tų pa­smerk­tų­jų.

La­biau­siai šar­ne­liš­kį ne­ra­mi­no iš pa­žįs­ta­mo po­li­ci­nin­ko iš­girs­ta ži­nia, jog ne­tru­kus ge­te at­si­durs ir Al­sė­džiuo­se gy­ve­nu­si Fak­to­rų šei­ma. Juo­zas ge­rai pa­ži­no­jo šios šei­mos gal­vą – jis dir­bo kai­lia­dir­biu Al­sė­džiuo­se. Bu­vo ne­tur­tin­gas žy­das, tu­rė­jo daug vai­kų, se­ną mo­ti­ną.

Vo­kie­čiai šios šei­mos ne­sku­bė­jo pa­siųs­ti į mir­tį, nes Fak­to­ras jiems bu­vo nau­din­gas – jam bu­vo pri­sa­ky­ta iš­dirb­ti odą ba­tams, avi­kai­lius – kai­li­niams. Mo­kė­ju­sių tą da­ry­ti dau­giau ne­bu­vo.

J. Striau­pis, su­ži­no­jęs, kad ir Fak­to­rus ke­ti­na­ma pa­tal­pin­ti į ge­tą, ne­sė­dė­jo su­dė­jęs ran­kų. Įsi­me­tęs į ve­ži­mą ke­lis avi­kai­lius, jis iš­dar­dė­jo į Al­sė­džius. At­va­žia­vęs čia, įspė­jo Fak­to­rą apie tai, kas lau­kia jo šei­mos. Vy­rai ta­rė­si, kaip bū­tų ga­li­ma iš­si­gel­bė­ti. Fak­to­ras verk­da­mas mal­da­vo ne­pa­lik­ti jo šei­mos bė­do­je.

Šar­ne­liš­kis to ir ne­ke­ti­no da­ry­ti. Pri­saik­di­nęs kai­lia­dir­bį ty­lė­ti ir to­liau lyg nie­ko ne­bū­tų įvy­kę dirb­ti, jis grį­žo na­mo. Su sa­viš­kiais nu­spren­dė, jog rei­kia kreip­tis į kai­my­nus Juo­zą ir Adol­fi­ną Ker­paus­kus, ku­rie taip pat pa­ži­no­jo Fak­to­rų šei­mą. J. Striau­pis pra­šė, kad kai­my­nas leis­tų iš­kas­ti že­mi­nę jo miš­ke ne­lai­mė­liams pa­slėp­ti. J. Ker­paus­kas nė ne­mirk­te­lė­jęs su­ti­ko.

Dar­bų im­ta­si iš­kart po va­ka­rie­nės. Bi­ru­tė pri­si­mi­nė, jog pa­gal­bon tė­vas pa­si­kvie­tė pas juos tar­na­vu­sį ber­ną An­ta­ną Vir­ke­tį, kad šis pa­tal­kin­tų. Prie jų pri­si­jun­gė ir pa­ti­ki­mas bi­čiu­lis Jus­ti­nas Se­lu­tis.

Vy­rai plu­šė­jo ne vie­ną die­ną, kol iki ga­lo bu­vo įreng­tas Fak­to­rams gy­ven­ti skir­tas bun­ke­ris. Jo sie­nos su­ręs­tos iš rąst­ga­lių ir len­tų, bu­vo ir grin­dys bei lu­bos. Ži­no­ma, vi­sa tai že­mi­nę įren­gę vy­rai kruopš­čiai už­mas­ka­vo, kad ne­kil­tų nė men­kiau­sias įta­ri­mas.

Kai že­mi­nė bu­vo baig­ta, J. Striau­pis lei­do­si į Al­sė­džius par­si­ga­ben­ti Fak­to­rų. Kar­tu su juo ve­ži­me par­va­žia­vo du vai­kai, be­si­lau­kian­ti Fak­to­rie­nė ir jos mo­ti­na. Fak­to­ras su dviem vy­res­niais sū­nu­mis į nau­jai­siais na­mais ta­pu­sį bun­ke­rį at­my­nė dvi­ra­čiais.

Iš vi­so Ker­paus­ko miš­ke iš­kas­to­je slėp­tu­vė­je ap­si­gy­ve­no sep­ty­ni žmo­nės. O ne­tru­kus pa­sau­lį iš­vy­do ir aš­tun­ta­sis – Fak­to­rų duk­re­lė, gy­ve­nant to­kio­mis są­ly­go­mis kė­lu­si ne­ma­žai rū­pes­čių.

Gel­bė­to­jas ne­nu­ri­mo

B. Je­re­mi­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­vas iš­gel­bė­jo ir dau­giau žy­dų. Lais­vėn juos iš­vež­da­vo iš Tel­šių ge­to gy­vy­bės ke­liu – nuo­te­kų šu­li­niu.

Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis bu­vo ne­pap­ras­tai ge­ros šir­dies. Vi­sų gai­lė­jo, to­dėl dau­gy­bę kar­tų ri­zi­ka­vo sa­vo, o kar­tu ir vi­sos šei­mos gy­vy­bė­mis, kad tik iš­ties­tų pa­gal­bos ran­ką my­riop pa­siųs­tiems žy­dams.

Mo­te­riai tik ne­sup­ran­ta­ma, kaip ma­ma lei­du­si jam taip elg­tis? Juk už tai grė­sė su­šau­dy­mas. „Ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja. Vi­sa­da tiks­li ir konk­re­ti, spren­di­mus ge­bė­ju­si priim­ti šal­tu pro­tu. To­dėl iki šiol ne­sup­ran­tu, kaip ji lei­do­si į to­kias avan­tiū­ras“, – svars­tė Bi­ru­tė.

Ji iki šiol pri­si­me­na, kaip ma­ma grieb­da­vo­si už gal­vos, kai tė­vas pra­bil­da­vo apie dar vie­nos šei­mos iš­gel­bė­ji­mą.

B. Strau­pie­nei šiau­šė­si plau­kai, mąs­tant, kaip iš­mai­tin­ti bū­rius ne­lai­mė­lių. Dar la­biau ji šiurp­da­vo nuo min­čių apie tai, jog bet ku­rią die­ną jų di­džio­ji pa­slap­tis ga­li iš­lįs­ti į die­nos švie­są. „Tu ne­su­tal­pin­si vi­so ge­to! Pra­žu­dy­si mus“, – ai­ma­nuo­da­vo mo­te­ris.

Bet vy­ras jos ne­pai­sy­da­vo. Jo krū­ti­nė­je de­gęs no­ras iš­gel­bė­ti kuo dau­giau pa­smerk­tų­jų bu­vo stip­res­nis už bet ko­kias bai­mes. Bi­ru­tė net at­si­me­na tė­vo žo­džius, kai jo vė­liau kas pa­klaus­da­vo, kaip jis ry­žo­si to­kiems žyg­dar­biams. „Taip rei­kė­jo... Net at­si­gu­lęs gir­dė­da­vau žo­džius, it kas ra­gin­tų: pa­dėk... pa­dėk... Ne­sup­ra­tau, kas tai bu­vo: įsa­ky­mas, pa­lie­pi­mas ar pra­šy­mas. Ką ga­lė­jau, tą da­riau“, – kuk­liai at­sa­ky­da­vo jis.

Bū­rys pa­gal­bi­nin­kų

Ži­no­ma, be pa­gal­bi­nin­kų J. Striau­piui ne­bū­tų pa­vy­kę pa­da­ry­ti tiek, kiek jis pa­da­rė. Jam tal­ki­no bū­rys ge­rų žmo­nių. Vie­ni to­kių – jau mi­nė­ti Ker­paus­kai. Kai pri­spir­da­vo di­de­lės bė­dos, iš­gel­bė­tus žy­dus pri­glaus­da­vo ir An­ta­nas bei Ste­fa­ni­ja Stri­kai­čiai. Yra pa­gel­bė­ju­si ir B. Striau­pie­nės se­suo Emi­li­ja Kor­zie­nė.

Apie tė­vui tal­ki­nu­sius žmo­nes Bi­ru­tė ra­šė ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“: „Vien tik sa­vo na­muo­se to­kios gau­sy­bės žmo­nių neiš­lai­ky­si. Te­ko kvies­tis pa­gal­bon gi­mi­nes, drau­gus, pa­žįs­ta­mus... Nė vie­nas neat­si­sa­kė pa­dė­ti!

Tė­vui tal­ki­no Puo­kės kai­me (Skuo­do r. – aut. pa­st.) gy­ve­nęs bro­lis Bro­nis­lo­vas Strau­pis, tuo­me­ti­nis Šar­ne­lės kai­mo se­niū­nas Stri­kai­tis, Že­mai­čių Kal­va­ri­jos gy­dy­to­jas Staš­kaus­kis, ūki­nin­kai ir kai­my­nai Mar­ty­nas Be­dau­kis ir Jur­gis Niu­nia­va, Se­dos ma­lū­ni­nin­kas Liu­lys, kai­my­nas Juo­zas Ker­paus­kas. Net Al­sė­džių vals­čiaus po­li­ci­nin­kas Ke­tur­va­kis pa­dė­da­vo. Su­ži­no­jęs, kur bus da­ro­mos kra­tos, įspė­da­vo.

Gel­bė­jant žy­dus, la­bai daug pa­dė­jo Že­mai­čių Kal­va­ri­jos vie­nuo­lės, kle­bo­nai Ka­čer­gis, vė­liau Po­lo­jis­kis, Al­sė­džių kle­bo­nas Vla­dis­lo­vas Taš­kū­nas.

Te­ta E. Kor­zie­nė, dir­bu­si Al­sė­džiuo­se mo­ky­to­ja, bu­vo lyg ry­ši­nin­kė tarp tuo­me­ti­nės val­džios ir gel­bė­to­jų. Ji or­ga­ni­zuo­da­vo ba­lius vals­čiaus ir ap­skri­ties po­ny­bei, no­rė­da­ma su­ži­no­ti, ką val­džia įta­ria sau­gant žy­dus, kur bus da­ro­mos kra­tos...

Te­ta tiek ap­skri­ties, tiek vals­čiaus val­di­nin­ki­ja pa­si­ti­kė­jo. Jos vy­ras Bo­les­lo­vas Kor­za bu­vo ko­mu­nis­tų žiau­riai nu­kan­kin­tas Rai­nių miš­ke­ly­je. Prie tų žu­dy­nių bu­vo pri­si­dė­ję ir kai ku­rie žy­dai. Te­ta tai ži­no­jo, bet šir­dy­je ne­tu­rė­jo kerš­to. Jis vis sa­ky­da­vo: „Kiek­vie­no­je tau­to­je yra iš­ga­mų, už jų nu­si­kal­ti­mus ne­ga­li­ma baus­ti vi­sos tau­tos. Už nu­si­kal­ti­mus tu­ri at­sa­ky­ti tie, kas juos pa­da­rė.“

Pir­mo­ji kra­ta

Bend­rau­jant su B. B. Je­re­mi­nie­ne, lai­kas tirp­te tir­po. Mo­te­ris vie­ną pri­si­mi­ni­mą kei­tė ki­tu. Kiek­vie­nas iš jų – lyg įtemp­to veiks­mo fil­mo sce­nos. Aki­mir­ko­mis net ėmiau abe­jo­ti, ar taip iš­ties ga­lė­jo bū­ti. Ma­no nuo­sta­bos ku­pi­nas akis ma­tė ir šven­to­jiš­kė. Įsi­tai­su­si pa­to­gia­me krės­le, ran­ko­se lai­ky­da­ma puo­de­lį ar­ba­tos, ji kal­bė­jo, jog per tuos ket­ve­rius me­tus (tiek Striau­piai slė­pė žy­dus) bū­ta vis­ko – ir sma­gių aki­mir­kų, ir liūd­nų. Kas­die­ne šar­ne­liš­kių šei­mos pa­ly­do­ve bu­vo ir įtam­pa.

Bi­ru­tė iki šiol su siau­bu pri­si­me­na pir­mą­ją kra­tą. Ji bu­vo pir­mo­ji, pa­ste­bė­ju­si jų so­dy­bos link be­siar­ti­nan­čius vo­kie­čių ka­rei­vius. Ne vel­tui mer­gai­tė bu­vo va­di­na­ma Striau­pių šei­mos aki­mis ir au­si­mis. Mat ji vi­sa­da pra­neš­da­vo tė­vams, jei už­li­pu­si ant kal­ve­lės pa­ma­ty­da­vo sve­ti­mus žmo­nes, įspė­da­vo apie ga­li­mas kra­tas kai­my­nus, pa­dė­ju­sius Striau­piams.

„Bū­da­vo, įsi­ka­riu į me­dį ir ste­biu ap­lin­ką. Jei pa­ma­ty­da­vau įtar­ti­nus žmo­nes, im­da­vau dai­nuo­ti. Tai bu­vo sig­na­las, kad ar­ti­na­si pa­vo­jus“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. Jos at­min­ty­je gi­liai įsi­rė­žė die­na, kuo­met pir­mą kar­tą į jų na­mus įsi­ver­žė vo­kie­čiai ir ėmė kvos­ti, kur sle­pia­mi žy­dai.

„Kar­tą be­si­dai­ry­da­ma pro lan­gą pa­ma­čiau, kad į so­dy­bą va­žiuo­ja dviem ark­liais kin­ky­tas ve­ži­mas, pil­nas uni­for­muo­tų vy­rų. Apie tai su­sku­bau pa­pa­sa­ko­ti tė­čiui. Šis grei­tai din­go už na­mo, kur bu­vo di­džiu­lė viš­ti­dė ir ru­gių lau­kas. To­je viš­ti­dė­je, po lak­to­mis, kaip jau pa­sa­ko­jau, bu­vo įreng­ta žy­dų slėp­tu­vė. Tė­tis jiems spė­jo pra­neš­ti apie vo­kie­čių kra­tą ir už­mė­ty­ti viš­tų mėš­lu bun­ke­rio dang­tį. Pats pa­si­slė­pė ru­gių lau­ke“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. Iš­lėk­da­mas Juo­zas dar spė­jo su­šuk­ti: „Ty­lė­kit kaip že­mė, kad ir ką da­ry­tų ar sa­ky­tų. Jei ne – vi­si pra­žūs­ma.“

Koš­ma­ru vir­tu­sios 1942-ųjų va­sa­ros die­nos, kai jų na­muo­se pa­si­ro­dė ka­riš­kiai, pri­si­mi­ni­mus Bi­ru­tė at­kū­rė ir sa­vo už­ra­šuo­se: „Šau­tu­vo buo­žės trenks­mas į du­ris. Vi­si pa­šo­ko­me nuo sta­lo, ma­no du­be­nė­lis nu­kri­to ir su­du­žo, sriu­ba iš­tiš­ko po as­lą. Į šei­my­ni­nę įpuo­lė ke­tu­ri rud­marš­ki­niai, pro lan­gą kie­me ma­tė­si jų dau­giau.

„Kur gas­pa­do­rius?“ – pa­klau­sė vie­nas lie­tu­viš­kai. „Iš­va­žia­vo į ma­lū­ną“, – kiek ga­lė­da­ma ra­miau at­sa­kė ma­ma.

„Striau­pie­ne, ro­dyk grei­čiau, kur sle­piat žy­dus, jei ne – iš­pyš­kin­sim vi­sus, o na­mus su­pleš­kin­sim“, – gra­si­no prie ma­mos pri­šo­kęs ir ją pur­ty­da­mas rud­marš­ki­nis.

Bi­ru­tė pri­si­me­na, kaip ges­ta­pi­nin­kai nar­šė po vi­są so­dy­bą, dur­tu­vais ba­dė dar­ži­nė­je su­krau­tą šie­ną, iš­lan­džio­jo tvar­tus, klė­tį, pa­šiū­res, mal­ki­nę, ka­ma­ras. Ga­liau­siai at­si­dū­rė prie viš­ti­dės... Tą aki­mir­ką iš bai­mės nu­tir­po Striau­pie­nės ir ša­lia jos bu­vu­sios duk­re­lės Bi­ru­tės kū­nas. „O jei su­ras...“ – tik vie­na min­tis su­ko­si abie­jų gal­vo­se.

Tryp­čio­da­ma iš bai­mės links­tan­čio­mis ko­jo­mis, Bi­ru­tė mel­dė­si: „Ge­ra­sis Die­vu­lė­li, pa­dėk, kad ne­ras­tų, pa­si­gai­lėk mū­sų...“. Nei ji, nei mer­gai­tės ma­ma ne­ži­no­jo, kad tė­vas, spruk­da­mas į ru­gių lau­ką, spė­jo už­bėg­ti į viš­ti­dę, per­spė­ti apie kra­tą ir gre­sian­tį pa­vo­jų, už­da­ry­ti bun­ke­rio dang­tį bei ap­mė­ty­ti jį iš­ma­to­mis.

Bū­tent dėl to vo­kie­čiai ir ne­pas­te­bė­jo slėp­tu­vės. Pa­ma­čiu­si, kad bun­ke­ris ge­rai už­mas­kuo­tas, ra­miau at­si­du­so ir Bro­nis­la­va, ku­ri min­ty­se jau bu­vo at­si­svei­ki­nu­si su vi­sais. Šio­je si­tua­ci­jo­je pa­si­tar­na­vo ir vo­kie­čiams bū­din­ga tvar­ka ir šva­ra. Ka­rei­vius ner­vi­no ne­ma­lo­nus kva­pas ir prie bliz­gan­čių chro­mi­nių au­li­nių ba­tų lim­pan­čios viš­tų iš­ma­tos. Jie rau­kė­si, spjau­dė­si ir neil­gai ten „sve­čia­vo­si“. Išė­ję lau­kan il­gai try­nė ba­tus į žo­lę ir kei­kė­si.

Iš Bi­ru­tės pri­si­mi­ni­mų: „Iš viš­ti­dės pa­sku­ti­niai išė­jo ges­ta­pi­nin­kas ir ma­ma. Pa­ma­tęs ma­ne, sė­din­čią ant ak­mens, priė­jo, iš­si­trau­kė iš ki­še­nės šo­ko­la­do ga­ba­lė­lį ir pa­sa­kė: „Ma­tau, esi pro­tin­ga mer­gai­tė, pa­sa­kyk, kur sle­pia­si žy­dai, ir aš tau duo­siu daug daug šo­ko­la­do.“ Iš­si­gan­dau. Žiū­rė­da­ma į jo tam­siai ru­das, be­veik juo­das, žai­ža­ruo­jan­čias pyk­čiu akis, pa­sa­kiau, kad pas mus jo­kių žy­dų nė­ra: yra pie­muo, vai­kis, mer­gė, ba­bū­nė, bro­lis, se­suo, ma­ma tė­tis ir aš.

Tų bai­sių akių nie­kad ne­pa­mir­šiu. Jis pa­grie­bė ma­ne už pe­čių di­džiu­lė­mis gau­ruo­to­mis ran­ko­mis, pa­kė­lė nuo ak­mens ir pra­dė­jo bai­siai pur­ty­ti rėk­da­mas: „Pa­sa­kyk, ar­ba už­mu­šiu kaip šu­ny­tį!“ Ma­ma sto­vė­jo suak­me­nė­ju­si, aša­ros ri­to­si per jos skruos­tus, o akys ta­ry­tum mal­da­vo: Bi­ru­tė­le, tik ne­pa­sa­kyk, būk tvir­ta... Aš nie­ko ne­ži­nau, pas mus nė­ra jo­kių žy­dų, – su­le­me­nau vos gir­di­mu bal­su ir pra­vir­kau.

Vo­kie­čiai pra­dė­jo tarp sa­vęs kaž­ką gar­siai kal­bė­ti, prie mū­sų priė­jo ver­tė­jas, truk­te­lė­jo už pe­ties ma­ne pur­čiu­sį ges­ta­pi­nin­ką: „Ko dur­na­vo­ji, pa­leisk tą vai­ką, ma­tai, vos be­gy­va iš bai­mės, baik dras­ky­ti. Už­teks, va­žiuo­jam, pa­ts ma­tai, kad nie­ko nė­ra, vi­sur apieš­ko­jom.“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.