Didžioji šeimos paslaptis (4)

Vals­ty­bi­nio Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jaus nuo­trau­ka
Li­ba (kai­rė­je) ir Iz­ra (Ju­zy­tė) Bla­tai­tės, Tel­šių pra­di­nės mo­kyk­los mo­ki­nės, 1948 m.
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.
Skaitykite ketvirtąją pasakojimo dalį.

Gi­mė viš­ti­dė­je

Klau­san­tis iš­ties neei­li­nės is­to­ri­jos, ku­rią, pa­de­da­ma ki­tų ge­ra­šir­džių žmo­nių, kū­rė Šar­ne­lė­je gy­ve­nu­si Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Striau­pių šei­ma, su­pran­ti tik­rą­ją žmo­giš­ku­mo pra­smę. Iš­ties Striau­pių ge­ru­mas ir jo ly­di­mas vi­sas šei­mos gy­ve­ni­mas ver­ti kny­gos ar net ke­lių.

Šar­ne­liš­kiai nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­jo net ke­lias žy­dų šei­mas. Pa­sak Striau­pių šei­mos vy­res­nė­lės Bro­nis­la­vos Bi­ru­tės Je­re­mi­nie­nės, žy­dų vai­kų li­ki­mai – at­ski­ra is­to­ri­ja. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog tik per plau­ką ges­ta­pi­nin­kų neuž­tik­to­je slėp­tu­vė­je – viš­ti­dė­je – pa­sau­lį iš­vy­do gy­dy­to­jų Bla­tų duk­re­lė. Bi­ru­tės tei­gi­mu, tai bu­vo ne tik šei­mos džiaugs­mas, bet ir rū­pes­tis. Juk kū­di­kė­liui ne­pa­sa­ky­si, kad ne­verk­tų, kuo­met so­dy­bo­je šei­mi­nin­kaus krau­jo iš­troš­kę na­ciai.

Mo­te­ris me­na, jog die­na, kuo­met gi­mė Bla­tų mer­gy­tė, bu­vu­si dar­ga­no­ta ir ap­niu­ku­si. Bu­vo 1942-ųjų žie­mos pra­džia. Tad nie­ko ne­ste­bi­no siau­tė­jęs šiau­rys, ne­šęs tai snie­gą, tai lie­tų.

Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, jog tą­dien iš ry­to vi­sa šei­ma ėmė­si įpras­tų dar­bų – tė­vas išė­jo į jau­ją min­ti li­nų, o vai­kai, pri­žiū­ri­mi ba­bū­ne­lės, li­ko na­muo­se. Se­no­ji ruo­šė pie­tus. Vir­tu­vė­je su­ko­si ir ma­ma. Bi­ru­tei keis­ta pa­si­ro­dė, kad šio­ji, pa­šil­džiu­si di­džiu­lį puo­dą van­dens, su­si­py­lu­si jį į ki­bi­rus, kaž­kur išė­jo.

Dar la­biau Bi­ru­tė su­klu­so, kai ma­ma po ge­ro pus­va­lan­džio grį­žo na­mo ir ėmė su ba­bū­ne­le kaž­ką šnabž­dė­tis. „Je­zus Ma­ri­ja, kas da­bar bus“, – gir­dė­jo de­juo­jant ba­bū­ne­lę. Po šių žo­džių ji ap­si­go­bė vil­no­ne ska­ra ir iš­lė­kė. Ma­ma li­ko na­muo­se. Bai­gė ga­min­ti pie­tus.

Va­ka­re šei­my­na anks­ti su­gu­lė. Tik al­kie­riu­je il­gai ne­ge­so švie­sa. Tai smal­sia­jai Striau­pių duk­rai kė­lė ne­ri­mą. Ji klau­sė­si kiek­vie­no gar­se­lio. Net­ru­kus Bi­ru­tės įta­ri­mai pa­si­tvir­ti­no. Mer­gai­tė iš­gir­do ma­mą sa­kant, jog gi­mė la­bai dai­li mer­ge­lė. Ma­ma svars­tė, ką su ja da­ry­ti. Juk nau­ja­gi­miui viš­ti­dė­je – ne vie­ta. Su­šals.

Į tro­bą par­si­neš­ti ir­gi ne­ga­li­ma, nes pa­ma­tys šei­my­na. „Per tą na­ba­gė­lį vi­si gal­vas pa­dė­si­me“, – bai­mi­no­si Bi­ru­tės ma­ma. Po jos žo­džių aki­mir­kai sto­jo ty­la. Ją ne­tru­kus iš­blaš­kė op­ti­mis­tiš­kas tė­vo bal­sas. Jis pa­siū­lė ma­žy­lę nu­neš­ti prie kai­my­no Stul­pi­no du­rų ir ten pa­lik­ti. Esą jie ne­tur­tin­gi, bet do­ri žmo­nės, tad tik­rai ne­pa­liks pa­mes­ti­nu­kės su­do­ro­ti šal­čiui.

Paliko kai­my­nams

Apie tai Bi­ru­tė ra­šo ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“:

„Iš dar­ži­nės par­si­ne­šė pin­ti­nę, su ku­ria ei­da­vo­me gry­bau­ti. Į dug­ną ma­ma įklo­jo bro­liu­ko kai­li­nė­lius, virš jų – kaž­ko­kį pa­klo­tė­lį ir išė­jo.

Tė­ve­lis pra­dė­jo reng­tis: ap­si­vil­ko kai­li­nius, ap­sia­vė au­li­niais ba­tais, už­si­mo­vė au­si­nę ke­pu­rę, pirš­ti­nes, už­si­de­gė lik­tar­ną ir išė­jo į lau­ką.

Pri­sig­lau­džiau prie lan­go stik­lo, kad ge­riau ma­ty­čiau. Prie tė­ve­lio priė­jo ma­ma, pa­da­vė jam pin­ti­nę, ku­rio­je bu­vo ry­šu­lys, per­žeg­no­jo, pa­bu­čia­vo tė­ve­lį ir verk­da­ma įė­jo į tro­bą.

Tė­ve­lis din­go nak­ties tam­so­je... Dar ku­rį lai­ką ma­čiau ma­žy­tę lik­tar­nos švie­se­lę, bet ji greit din­go už Ma­čer­nio kal­no. Lau­ke pra­dė­jo snig­ti ir pus­ty­ti, tik­rai vel­nių puo­ta. Ko­dėl išė­jo tė­ve­lis? Ko­dėl ma­ma ir ba­bū­ne­lė sė­di ant lo­vos ir pa­ty­liu­kais kal­ba ro­žan­čių? Gir­džiu – ma­ma ver­kia.

Užs­nū­dau, kiek mie­go­jau – ne­ži­nau.“

B. Je­re­mi­nie­nė pri­si­mi­nė, jog jai pa­bu­dus, tė­ve­lis jau bu­vo na­muo­se. Vi­sas su­ša­lęs. Pa­sa­ko­jo mer­gy­tę išė­męs iš pin­ti­nės ir pa­dė­jęs prie du­rų. Pats pa­si­slė­pęs už na­mo kam­po. Ma­žo­ji ne­va pra­dė­jo verk­ti ir ne­tru­kus tro­bo­je su­ži­bo švie­sa, at­si­da­rė du­rys. Tarp­du­ry­je sto­vė­jo Stul­pi­nas, ran­ko­je lai­ky­da­mas lem­pą.

J. Striau­pis iš­gir­do, kaip šis su­šu­ko: „Vo Je­zau, mo­tin, mums vai­ką ka­žin kas pri­me­tė. Jau tris sa­vo tu­rim, da­bar dar ir ket­vir­tas bus. Ką da­bar be­da­ry­si­me?“ Tė­vas ma­tė, kaip į lau­ką iš­lė­kė ir Stul­pi­nie­nė. Vos tik iš­gir­du­si ver­kiant mer­gai­tę, ji čiu­po ją į ran­kas ir įsi­ne­šė į tro­bą.

Tą aki­mir­ką Bi­ru­tės tė­vas leng­viau at­si­du­so. Paė­mė pin­ti­nę ir iš­pė­di­no na­mo.

Prieš pie­tus į Striau­pių so­dy­bą už­su­ko su­si­rū­pi­nęs Stul­pi­nas ir pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad šią­nakt kaž­kas prie jo du­rų vai­ką pa­li­ko. Vy­ras svars­tė apie tai val­džiai pra­neš­ti, ta­čiau Striau­piai kaip įma­ny­da­mi sten­gė­si jį nuo šios min­ties at­kal­bė­ti. Tiek Bro­nis­la­va, tiek Juo­zas ra­mi­no kai­my­ną, ža­dė­da­mi jam pa­gel­bė­ti.

Bi­ru­tė at­si­me­na, kad tė­tis Stul­pi­nui pa­ža­dė­jo pa­rū­pin­ti vi­so­kiau­sių pro­duk­tų, pie­no. „Vi­sai šei­mai nie­ko ne­trūks“, – kal­bė­jo ra­min­da­mas su­ne­ri­mu­sį kai­my­ną. Net krikš­to tė­vais pa­si­ža­dė­jo bū­ti.

Ga­liau­siai Stul­pi­nas pa­si­da­vė įkal­bi­nė­ja­mas ir pri­ta­rė, kad mer­gy­tę rei­kia kuo sku­biau pa­krikš­ty­ti, kad aug­tų glo­bo­ja­ma Die­vo.

„Po po­ros sa­vai­čių Že­mai­čių Kal­va­ri­jos baž­ny­čio­je įvy­ko Bla­tų mer­gai­tės krikš­ty­nos, o tė­tis su ma­ma ta­po jos krikš­ta­tė­viais. Mer­gy­tė ga­vo Ju­ze­fos var­dą (Iz­ros)“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Iš­gel­bė­jo dar vie­ną mer­gy­tę

Bi­ru­tė pri­si­mi­nė, kad Ju­zy­tė ne­bu­vo vie­nin­te­lis iš­gel­bė­tas vai­kas. Dar vie­ną mer­gy­tę – tų pa­čių Bla­tų tri­me­tę duk­re­lę Li­bą – pri­glau­dė ir slė­pė vie­na gar­baus am­žiaus mo­te­ris Dau­si­nie­nė. Ta­čiau ją kaž­kas įskun­dė, ir mo­te­ris kar­tu su sa­vo slėp­tą­ja žy­dai­te at­si­dū­rė Tel­šių ka­lė­ji­me.

Tai su­ži­no­ję, Bla­tai verk­da­mi mal­da­vo J. Striau­pio iš­gel­bė­ti ma­žy­lę. Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, kad jos tė­ve­lis su­ži­no­jo, kad ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­kas – su­kal­ba­mas žmo­gus. Tad, sa­vo meis­tar­nė­je su­meist­ra­vęs gra­žų me­di­nį la­ga­mi­ną, pri­dė­jęs jį rū­ky­tų la­ši­nių, ski­lan­džių, deš­rų, kum­pio, na­mi­nės deg­ti­nės, iš­va­žia­vo į Tel­šius pas ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką.

Šį su­si­ti­ki­mą jam suor­ga­ni­za­vo svai­nis Juo­zas Ma­čer­nis, ku­ris pui­kiai pa­ži­no­jo ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką. Dos­nios lauk­tu­vės pa­dė­jo rei­ka­lą su­tvar­ky­ti taip, kad pir­ma­gi­mė Bla­tų duk­ry­tė bu­vo įra­šy­ta kaip mi­ru­si.

„Tė­tis, pri­gir­dęs ją aguo­nų pie­no, įdė­jo į tuš­čią me­di­nę dė­žę ir sėk­min­gai iš­ne­šė iš ka­lė­ji­mo. Vė­liau ati­da­vė ją iš ka­lė­ji­mo pa­leis­tai Dau­si­nie­nei, ku­ri ir­gi pa­dė­jo įgy­ven­din­ti mer­gy­tės iš­va­da­vi­mo pla­ną, pa­me­luo­da­ma, kad žy­dai­tė mi­rė. Glo­bė­ja vie­toj Striau­piui ati­duo­tos mer­gy­tės ka­lė­ji­me su­po į pa­klo­dę su­vy­nio­tą iš dra­bu­žių pa­da­ry­tą lė­lę“, – apie lai­min­gai pa­si­bai­gu­sią gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją pa­sa­ko­jo B. Je­re­mi­nie­nė.