Didžioji šeimos paslaptis (6)

B. B. Je­re­mi­nie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.
B. B. Je­re­mi­nie­nė Pre­zi­den­tū­ro­je su Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žių jai įtei­ku­siu Pre­zi­den­tu G. Nau­sė­da ir ją į sos­ti­nę ly­dė­ju­siais vai­kai­čiu Min­dau­gu Mi­šei­kiu (kai­rė­je) ir Pa­lan­gos me­ru Ša­rū­nu Vait­ku­mi (de­ši­nė­je)
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.
Skaitykite šeštąją pasakojimo dalį.

Il­gai lauk­ta lais­vė

„Ar­tė­jo fron­to li­ni­ja, Rau­do­no­ji ar­mi­ja spar­čiai žy­gia­vo į Va­ka­rus – jie jau Lie­tu­vo­je. Žmo­nės pa­sa­ko­jo apie ru­sų ka­rei­vių žiau­ru­mą. Ne­rei­kė­jo ir pa­sa­ko­ti, pa­tys ke­tu­rias­de­šim­tai­siais bu­vo­me pa­ty­rę so­vie­tų siau­bą: trem­tis į Si­bi­rą, žu­dy­nes ka­lė­ji­muo­se... Nie­kas ne­tu­rė­jo vil­čių, kad da­bar bus ge­riau. Bus dar blo­giau!..

Vo­kie­čiai trau­kė­si, kar­tu su jais į Va­ka­rus bė­go ir mū­sų žmo­nės, gel­bė­da­mi sa­vo gy­vy­bes.

Su­si­ruo­šė iš­va­žiuo­ti ir te­ta Emi­li­ja su drau­ge An­toš­kie­ne. Jos ra­gi­no, kad ir mes kar­tu bėg­tu­me. Li­kus čia, bu­vo ne­daug vil­čių iš­gy­ven­ti.

Il­gai ta­rė­si tė­vai. Mums rei­kė­jo pa­si­lik­ti. Ne­ga­lė­jo­me ri­zi­kuo­ti 26-ių žmo­nių gy­vy­bė­mis. Čia vis dar bu­vo vo­kie­čių val­džia.

Iš­va­žia­vo daug gi­mi­nių, pa­žįs­ta­mų ir drau­gų, mes lau­kė­me sa­vo­jo li­ki­mo čia, Lie­tu­vo­je, Šar­ne­lės kai­me.

Pir­muo­sius ru­sų ka­rei­vius pa­ma­tė­me 1944 me­tų spa­lio pra­džio­je Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­ly­je. Fron­to li­ni­jos ir di­de­lių su­si­šau­dy­mų pas mus ne­bu­vo. Mies­te­ly­je spro­go tik ke­li pa­tran­kų svie­di­niai, at­skrie­ję iš Se­dos pu­sės. Vie­nas jų bu­vo skir­tas ma­no pusb­ro­liui, poe­tui Vy­tau­tui Ma­čer­niui. Svie­di­nio ske­veld­ra nu­trau­kė Vy­tau­to gy­vy­bės siū­lą.

Pa­lai­do­jo­me Vy­tau­tą Šar­ne­lės kai­me, ša­lia jo na­mų, pu­šy­nė­ly­je...

Že­mai­čių Kal­va­ri­ją užė­mė Rau­do­no­ji ar­mi­ja, gy­ven­to­jus iš mies­te­lio iš­kel­di­no, lai­do­ti ka­pi­nė­se ne­lei­do, Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je įsi­kū­rė I-ojo Pa­bal­ti­jo fron­to ka­ri­nis da­li­nys.

Fak­to­ras ir Fiš­ki­nas nuė­jo pas ka­ri­nės ta­ry­bos na­rį ge­ne­ro­lą lei­te­nan­tą Leo­no­vą ir pa­pa­sa­ko­jo jam apie 26 iš­gel­bė­tus žy­dus.

Ži­nia apie juos bu­vo per­duo­ta fron­to už­nu­ga­rio ap­sau­gos NKVD ka­riuo­me­nės val­dy­bai. Žy­dams bu­vo iš­duo­ti lai­ki­ni do­ku­men­tai. Jie pa­li­ko slėp­tu­ves – vėl bu­vo lais­vi žmo­nės.

Te­ko gir­dė­ti ir už­gau­lių pa­samp­ro­ta­vi­mų, kad Striau­pis ne­ga­lė­jęs vel­tui, be at­ly­gio, im­tis to­kio pa­vo­jin­go dar­bo. Tie žmo­nės pa­mir­šo, kad gre­ta žo­džių "auk­sas" ir "pi­ni­gai "yra ir ki­tų – "gai­les­tis", "ar­ti­mo mei­lė", "pa­rei­ga"... Šiais žo­džiais tė­vas va­do­va­vo­si vi­są gy­ve­ni­mą. Jam vi­sa­da svar­biau bu­vo ne gau­ti, o duo­ti ir pa­dė­ti.

To­kį tė­ve­lį pri­si­min­si­me mes ir tie, ku­riems jis do­va­no­jo gy­vy­bę.“

To­kiais žo­džiais sa­vo „Pri­si­mi­ni­mus“, skir­tus tė­ve­lio Juo­zo Striau­pio šimt­me­čiui įpras­min­ti, už­bai­gė šven­to­jiš­kė Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė.

Jie mums – be ga­lo ar­ti­mi

Ypa­tin­go­je šei­mo­je užau­gu­si Bi­ru­tė pa­sa­ko­jo, jog at­ga­vę lais­vę jų glo­bo­ti žy­dai iš Šar­ne­lės iš­vy­ko į Tel­šius. Po ket­ve­rių me­tų ne­lais­vės jie iš nau­jo pra­dė­jo sa­vo gy­ve­ni­mus.

Ats­lū­gus kas­dien ka­ma­vu­siai įtam­pai, su­reng­ta ir pir­mo­ji Striau­pių glo­bo­ti­nių šven­tė – Do­vy­do Kap­la­no ir Van­dos ves­tu­vės. Net­ru­kus jų šei­mo­je gi­mė duk­ry­tė Li­lė (Li­li­ja). Šiuo me­tu ji gy­ve­na Kau­ne, dir­ba gy­dy­to­ja čia esan­čio­se kli­ni­ko­se. Bi­ru­tė ti­ki­no iki šiol abi ar­ti­mai bend­rau­jan­čios.

Pri­si­min­da­ma pir­muo­sius žy­dų lais­vės me­tus, mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog ku­rį lai­ką ir ji gy­ve­no pas Kap­la­nus Tel­šiuo­se, lan­kė tuo­me­ti­nę Že­mai­tės vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

Pa­lik­ti Šar­ne­lę, iš­puo­se­lė­tus na­mus bei ūkį ne­tru­kus – maž­daug 1946–1947 me­tais – te­ko ir pa­tiems Striau­piams. Į nu­ga­rą jiems ėmė kvė­puo­ti trė­mi­mus vyk­dę spe­cia­lių NKVD pa­da­li­nių at­sto­vai. Striau­piai apie tai bu­vo įspė­ti, to­dėl, veng­da­mi įkliū­ti, pa­li­ko gim­tuo­sius na­mus ir ap­si­gy­ve­no pas J. Striau­pio te­tą Kal­nė­nuo­se, Tel­šių ra­jo­ne. Ta­da pas tė­vus grį­žo ir Bi­ru­tė.

Iš šių na­mų Striau­piai iš­si­kė­lė į Tel­šius. Bet ne ten, anot Bi­ru­tės, jie pa­si­ti­ko sa­vo gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį, o Kau­ne, kur pa­si­sta­tė na­mą.

B. Je­re­mi­nie­nė sa­kė pa­lai­kan­ti ar­ti­mus ry­šius su bu­vu­sia Kap­la­nai­te, da­bar Kuz­mins­kie­ne Li­le. O ar per tiek me­tų ne­nut­rū­ko jos ir jos ar­ti­mų­jų drau­gys­tė su ki­tais iš­gel­bė­tais žy­dais? ƒ„Šiuo me­tu gy­vi li­kę tik tų vy­res­nių­jų vai­kai. Bet su jais mes tik­rai ne­sa­me ati­to­lę. At­virkš­čiai – jie tiek man, tiek ma­no duk­rai bei ki­tiems ar­ti­mie­siems – tar­si bro­liai ir se­se­rys. Nie­ka­da ne­pra­lei­džia­me vie­ni ki­tų as­me­ni­nių šven­čių. An­tai Li­lė bu­vo at­vy­ku­si į ma­no gim­ta­die­nį."

Ry­šys ne­nut­rū­ko ir su iš­gel­bė­to­mis Bla­tų duk­te­ri­mis Iz­ra ir Li­ba, ku­rios gy­ve­na Iz­rae­ly­je. „Su jo­mis taip pat bend­rau­ja­me li­gi šio­lei. Lais­vė­je Bla­tams dar gi­mė tre­čio­ji duk­tė Aru­tė. Ji taip pat gy­ve­na Iz­rae­ly­je. Puo­se­lė­ja­me drau­gys­tę ir su Fak­to­rų at­ža­lo­mis“, – kal­bė­jo Bi­ru­tė.

Už iš­gel­bė­tus žy­dus – ap­do­va­no­ji­mai

„Nors vy­res­nių­jų bu­vu­sių ma­no tė­vų glo­bo­ti­nių jau nė­ra tarp gy­vų­jų, ar­ti­mai bend­rau­ja­me su vi­sais jų vai­kais. Jie mums jau­čia iš­skir­ti­nę pa­gar­bą. Daž­nai kar­to­ja esan­tys dė­kin­gi už gy­ve­ni­mą.

Šian­dien var­gu ar kas ryž­tų­si to­kiam poel­giui. Ir su vien­tur­te duk­ra Sil­vi­ja daž­nai apie tai pa­kal­ba­me. Ji taip pat sa­ko, jog ne­si­ryž­tų ri­zi­kuo­ti sa­vo ir šei­mos gy­vy­bėms. Per di­de­lė at­sa­ko­my­bė. Bet ma­no tė­vai ne­pa­bū­go ir džiu­gu, kad jų kur­ta is­to­ri­ja – su lai­min­ga pa­bai­ga. Aš di­džiuo­juo­si sa­vo tė­ve­liais“, – sa­kė Bi­ru­tė.

Jos tė­vų di­džiu­lę au­ką, ku­rios dė­ka per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­gel­bė­tos net de­vy­nios žy­dų šei­mos – 26 gy­vy­bės – ver­ti­na ir ki­ti. Už šį he­ro­jiš­ką poel­gį Juo­zo Striau­pio pa­var­dė įra­šy­ta Iz­rae­lio „Pa­sau­lio tei­suo­lių len­to­je“, o Bro­nis­la­vą Striau­pie­nę Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus ap­do­va­no­jo Gel­bė­to­jo kry­žiu­mi.

Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi ne­se­niai – rug­sė­jo mė­ne­sį – ap­do­va­no­ta ir Bi­ru­tė. Reikš­min­gą ap­do­va­no­ji­mą jai įtei­kė Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da. Pa­sak mo­ters, tai – di­džiu­lis įver­ti­ni­mas, by­lo­jan­tis, kad jos šei­ma vis­ką da­rė tei­sin­gai.

„Šir­dį glos­to, kad ma­no tė­vų bei ki­tų prie žy­dų gel­bė­ji­mo pri­si­dė­ju­sių žmo­nių žyg­dar­bis ir šian­dien ne­pra­ran­da svar­bos, kad žmo­nėms įdo­mus šis is­to­ri­jos pus­la­pis. Nors bu­vo ban­dy­mų jį ge­ro­kai iš­krai­py­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

At­vi­ras laiš­kas

Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip ją pa­pik­ti­no ko­vo­to­ju su na­ciais pa­si­va­di­nu­sio Si­mo­no Vy­zen­ta­lio žo­džiai, kad lie­tu­viai – žyd­šau­džių tau­ta. Tai Bi­ru­tę la­bai su­jau­di­no. Juk jos at­min­tis sau­go vi­sai ki­to­kius pri­si­mi­ni­mus.

Kaž­kam la­bai nau­din­gas ban­dy­mas iš­krai­py­ti is­to­ri­ją taip gi­liai smi­go mo­te­riai į šir­dį, kad vie­ną nak­tį sap­ne jai ap­si­reiš­ku­si jau mi­ru­si jos ma­ma pa­ska­ti­no pa­ra­šy­ti laiš­ką S. Vy­zen­ta­liui. Bi­ru­tė spy­rio­ju­si tiek sap­ne, tiek pa­bu­du­si, bet ga­liau­siai nu­spren­dė iš­pil­dy­ti ma­mos pra­šy­mą.

Laiš­ke ji tei­ra­vo­si S. Vy­zen­ta­lio, ko­dėl jis vo­kie­čių ne­va­di­na žyd­šau­džių tau­ta? Juk bū­tent jie už­ve­dė pra­ga­ro ma­ši­ną. „Ko­dėl žyd­šau­džiai tik mes, juk tuo me­tu vi­sur vie­no­dai bu­vo nai­ki­na­mi žy­dai? Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais at­si­ra­do žmo­nių, tal­ki­nu­sių na­ciams, bet jų bu­vo kur kas ma­žiau nei tų, ku­rie, ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir ar­ti­mų­jų gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo žy­dus. Aš jų pa­ži­no­jau la­bai daug, o žyd­šau­dį tik vie­ną... Žmo­nės jį smer­kė, ša­li­no­si – jis bu­vo at­stum­ta­sis.

Ger­bia­mas po­ne, no­riu pri­min­ti, kad ir žy­dai ne vi­si bu­vo šven­tie­ji... Gal ne­ži­no­te ar pa­mir­šo­te, kad daug žy­dų tal­kin­da­vo 1940 me­tais tre­miant lie­tu­vius į Si­bi­rą. <...> Ko­dėl tik­rą­ją is­to­ri­ją no­ri­ma nu­ty­lė­ti? Lie­tu­va vi­sam pa­sau­liui ro­do­ma kaip di­džiau­sių pik­ta­da­rių ir žu­di­kų že­mė. Tai – ne­tei­sin­ga.

Kiek­vie­no­je tau­to­je at­si­ran­da iš­ga­mų, jų bu­vo ir tarp lie­tu­vių, ir tarp žy­dų. Gė­da, bet tai – tie­sa!“ – laiš­ke S.Vy­zen­ta­liui ra­šė mo­te­ris.

„Lie­tu­viai – ne žyd­šau­džiai, o to­kie pat žmo­nės kaip ir jūs, iš­ken­tę oku­pa­ci­ją, trem­tį, pa­lai­do­ję tūks­tan­čius ar­ti­mų­jų Si­bi­ro pla­ty­bė­se, Lap­te­vų le­dy­nuo­se, pa­miš­kių lau­ky­mė­se. Mes su­si­tai­kė­me ir at­lei­do­me žu­di­kams. Jūs ne­ga­li­te to pa­da­ry­ti: nea­py­kan­tos lau­žas ne­ga­li iš­blės­ti, ir Jūs jį ret­kar­čiais pa­kurs­to­te“, – bai­gė laiš­ką Bi­ru­tė.

Da­bar pri­si­min­da­ma šį laiš­ką ji sa­kė įsi­vaiz­da­vu­si tu­rin­ti tei­sę taip ra­šy­ti, nes užau­go šei­mo­je, ku­ri gel­bė­jo žy­dus ir pa­ty­rė vi­są to me­to siau­bą. To­dėl ne­ga­lė­ju­si ty­lė­ti, kai ban­dy­ta pa­smerk­ti lie­tu­vius, tarp ku­rių – ir jos tė­vai.

Komentarai

Emigrantas    Pen, 2019-12-13 / 16:50
Siaubingai iškraipomi faktai. Bet...savi marškiniai arčiau kūno....

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.