Didžioji šeimos paslaptis (5)

B. B. Je­re­mi­nie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.
Emi­li­ja ir Bo­les­lo­vas Kor­zos.
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.
Skaitykite penktąją pasakojimo dalį.

Die­nos Al­sė­džiuo­se

Var­ty­da­ma sa­vo gy­ve­ni­mo „kny­gą“, Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pri­si­mi­nė, jog ku­rį lai­ką jai te­ko pa­gy­ven­ti at­ski­rai nuo tė­vų, o kar­tu ir nuo jų na­muo­se Šar­ne­lė­je prie­globs­tį ra­du­sių žy­dų, ku­riuos ji lai­kė sa­vo ar­ti­mai­siais. Bi­ru­tė su šyp­se­na pri­si­mi­nė Do­vy­dą Kap­la­ną, jai skir­da­vu­sį di­de­lį dė­me­sį. Esą die­no­mis jis iš viš­ti­dė­je bu­vu­sio bun­ke­rio iš­lįs­da­vo į tė­ve­lio meis­tar­nę, kur bū­da­vo su­dė­ti įvai­rūs įran­kiai me­džiui ap­dirb­ti. Mė­ty­da­vo­si ir pliaus­kų. Paė­męs ku­rią į ran­kas, Do­vy­das mo­ky­da­vo ma­žą­ją Bi­ru­tę dro­ži­nė­ti ar­ba pa­ts pa­si­ner­da­vo į „bend­ra­vi­mą“ su me­džiu.

Ar­tė­jant rug­sė­jo pir­ma­jai, Bi­ru­tei te­ko pa­lik­ti ne tik bi­čiu­liu ta­pu­sį Do­vy­dą, bet ir na­mus. Taip nu­ti­ko dėl mo­kyk­los. Šar­ne­lės pa­grin­di­nė mo­kyk­la bu­vo to­lo­kai nuo jų so­dy­bos. Iš pra­džių tė­ve­lis ve­žio­da­vo ją ir kai­my­nų vai­kus į mo­kyk­lą ir iš jos, bet dėl di­de­lio užim­tu­mo to da­ry­ti tie­siog ne­bes­pė­jo. Mat tu­rė­da­vo lėk­ti į ma­lū­ną, pas drau­gus ar gi­mi­nes, iš ku­rių gau­da­vo mais­to žy­dams. Juk net ir stam­biam ūki­nin­kui pa­si­rū­pin­ti 26 žy­dų bur­no­mis bu­vo tik­ras iš­šū­kis. O kur dar pa­čio šei­ma.

Kad Bi­ru­tei ne­rei­kė­tų to­liau­siai pė­din­ti į mo­kyk­lą, jos te­ta pa­si­siū­lė ją pri­glaus­ti sa­vo na­muo­se, Al­sė­džiuo­se. Kar­tu su Striau­pių vy­res­nė­le pas Emi­li­ją Kor­zie­nę ap­si­gy­ve­no ir ba­bū­ne­lė bei vie­na iš slėp­tų stu­den­čių Van­da (Tau­bė).

Nors Bi­ru­tei min­tis pa­lik­ti gim­tą­ją Šar­ne­lę ne­la­bai pa­ti­ko, te­ko su­tik­ti. Į mo­kyk­lą tai rei­kia. Tad nau­jus moks­lo me­tus ji pra­dė­jo gy­ven­da­ma te­tos bu­te Tel­šių gat­vė­je, prie­šais baž­ny­čią. Ša­lia jos bu­vo rau­do­nų ply­tų na­mas, ku­ria­me bu­tą nuo­mo­jo Emi­li­jos drau­gė gy­dy­to­ja Jus­ti­na An­toš­kie­nė. Ji ir E. Kor­zie­nė – vie­no li­ki­mo, nes abi – naš­lės. Jos vy­ras bu­vo su­šau­dy­tas ru­sų. Tad gy­ve­no dvie­se su ket­ve­rių duk­ry­te.

Šven­to­jiš­kė pa­sa­ko­jo, kad abi mo­te­rys pui­kiai su­ta­rė, daž­nai vie­na pas ki­tą sve­čiuo­da­vo­si. J. An­toš­kie­nė ži­no­jo, kad bi­čiu­lės ar­ti­mie­ji sle­pia žy­dus, ta­čiau nie­kam apie tai nė žo­de­liu neuž­si­mi­nė. At­virkš­čiai, kaip įma­ny­da­ma pa­ti sten­gė­si pa­dė­ti šiems li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nėms, jiems su­si­rgus pa­rū­pin­da­vo vais­tų.

Bla­tas ar­ba D. Kap­la­nas ant la­pe­lio su­ra­šy­da­vo rei­kia­mų vais­tų pa­va­di­ni­mus, o te­ta Emi­li­ja su vi­su są­ra­šė­liu kul­niuo­da­vo pas bi­čiu­lę. Ši iš­ra­šy­da­vo re­cep­tus ir pa­dė­da­vo įsi­gy­ti vais­tų. J. An­toš­kie­nė D. Kap­la­nui pa­rū­pin­da­vo ir švirkš­tų, ir ki­tų rei­ka­lin­giau­sių me­di­ci­nos inst­ru­men­tų.

Drau­gys­tė su žyd­šau­džio duk­ra

Tęs­da­ma pa­sa­ko­ji­mą apie gy­ve­ni­mą Al­sė­džiuo­se, Bi­ru­tė pri­si­mi­nė ir pir­mą­sias die­nas nau­jo­jo­je mo­kyk­lo­je. Ta­da ji bu­vo tre­čio­kė. Esą iš pat pra­džių bu­vę itin ne­jau­ku, jau­tė­si vie­na it pirš­tas. Nie­kas ne­sku­bė­jo pa­žin­din­tis su nau­jo­ke, o ir jai pa­čiai bu­vo ne­drą­su. Juk jai bu­vo pri­sa­ky­ta jo­kiu bū­du ne­pra­si­žio­ti apie di­džią­ją jos šei­mos pa­slap­tį. To pri­gra­sė ir tė­vai, ir te­ta Emi­li­ja, aiš­kin­da­ma, kad net per žai­di­mus ne­duo­tų nė men­kiau­sios užuo­mi­nos apie sle­pia­mus žy­dus. Bi­ru­tė pui­kiai su­vo­kė, kad rei­kia ty­lė­ti it van­dens pri­si­sė­mus į bur­ną. Ir ty­lė­jo.

Vė­liau at­si­ra­do ir bi­čiu­lių. Vie­na jų – Ja­ny­tė, su ku­ria nie­kas kla­sė­je ne­drau­ga­vo. Iš jos vai­kai šai­py­da­vo­si, va­din­da­vo žyd­šau­džio mer­ge­le. Iš Ja­ny­tės Bi­ru­tė su­ži­no­jo, kad jos tė­vas Bal­tie­jus – pa­gar­sė­jęs vi­so­je ap­skri­ty­je... žyd­šau­dys. Dar ji pa­sa­ko­jo tu­rin­ti pir­mo­kė­lę se­su­tę.

Bi­ru­tė su­si­bi­čiu­lia­vo su vi­sų ne­mėg­ta mer­gai­te. Jai te­ta bu­vo pri­sa­kiu­si ne­­prasi­var­džiuo­ti. Lie­pė gra­žiai drau­gau­ti. Ti­ki­no, kad mer­gai­tė ne­kal­ta dėl to, kad Bal­tie­jaus pa­var­dę iš­gir­dę se­nes­ni žmo­nės žeg­no­ja­si ir va­di­na jį An­tik­ris­tu.

Tą Bi­ru­tė ir da­rė – pa­lai­kė su Ja­ny­te šil­tus san­ty­kius. Nau­jo­ji bi­čiu­lė net pas ją į na­mus at­bėg­da­vo pa­žais­ti, nes gy­ve­no vi­sai čia pat – vos už dvie­jų na­mų.

Tie­sa, tuo me­tu Van­dai tek­da­vo pa­si­slėp­ti. Tam ji tu­rė­jo pui­kiai įreng­tą slėp­tu­vę, įkur­din­tą už ko­ri­do­riu­je sto­vė­ju­sios dra­bu­žių spin­tos. Įlin­dus ten slap­tu­mą ga­ran­ta­vo tarp sie­nos ir spin­tos ant vi­nių su­ka­bin­ti kai­li­niai ir ki­ti vir­šu­ti­niai dra­bu­žiai bei užuo­lai­dė­lė. Šio­je slėp­tu­vė­je Van­dai tek­da­vo tū­no­ti ir ta­da, kai pas te­tą už­suk­da­vo drau­gų.

Ne žmo­gus, o šė­to­nas

Apie drau­gys­tę su žyd­šau­džio Bal­tie­jaus duk­ra B. B. Je­re­mi­nie­nė ra­šo ir sa­vo „Pri­si­mi­ni­muo­se“. Ten mo­te­ris ap­ra­šo ir bi­čiu­lės tė­vo jai pa­lik­tą įspū­dį. Bi­ru­tė ti­ki­no iki šiol me­nan­ti krau­ju pa­sru­vu­sias jo akis ir pik­tą žvilgs­nį.

„La­bai bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti gy­vą žyd­šau­dį. Pap­ra­šiau te­tos Emi­li­jos, kad leis­tų pas Ja­ny­tę pa­žais­ti. Te­ta su­ti­ko, tik įspė­jo, kad bū­čiau at­sar­gi ir ko ne­pra­si­tar­čiau.

Įsid­rą­si­nau ir nuė­jau... Na­me­lis ne­di­de­lis, ne­baig­tas sta­ty­ti, ap­kal­tas to­liu. Ap­link di­džiau­sia ne­tvar­ka. Ma­ty­ti, kad pra­stas gas­pa­do­rius.

Įė­jau vi­dun. Ga­le sta­lo sė­dė­jo pa­ts Bal­tie­jus. Stam­bus, pla­čių pe­čių, di­džiu­lė­mis ran­ko­mis, su­spaus­to­mis į du grės­min­gus kumš­čius. Kak­ta siau­ra, an­ta­kiai už­dri­bę, o akys rau­do­nos, pa­sru­vu­sios krau­ju. Ma­tė­si, gir­tas. Bal­tie­jie­nė sto­vė­jo prie kros­nies. Kai at­si­su­ko, pa­ma­čiau, jog paa­ky­je – di­džiu­lė mė­ly­nė. Ki­ta akis – be­veik vi­sai už­ti­nu­si. Mer­gai­tės sė­dė­jo kam­pu­ty­je ant suo­le­lio. Bu­vo la­bai iš­si­gan­du­sios.

– Ru­pū­že, duokš grei­čiau ės­ti! – su­riau­mo­jo Bal­tie­jus. – Su­mal­siu snu­kį, dar ma­žai te­ga­vai!..

Iš­si­gan­du­si spru­kau lau­kan, kuo to­liau nuo Bal­tie­jaus...

Ja­ny­tė sa­kė, kad tė­vas la­bai ge­ria, o gir­tas vi­sai pa­siun­ta: rė­kia, plė­šo nuo sa­vęs dra­bu­žius, vis­ką dau­žo. Esą, jei ne­spė­tų iš­bėg­ti iš na­mų, kai pa­siun­ta, tur­būt už­muš­tų.

Par­bė­gu­si na­mo pa­pa­sa­ko­jau, kad ma­čiau Bal­tie­jų, koks jis bai­sus, gir­tas, rė­kia, kei­kia­si.

– Tai – ne žmo­gus, o pa­ts šė­to­nas, – pa­sa­kė ba­bū­ne­lė ir pri­dū­rė, kad už to­kį rei­kė­tų mels­tis, bet jau tur­būt jo­kios mal­dos ne­be­pa­dės... Par­da­vė vel­niui dū­šią...", – įspū­džius apie žyd­šau­dį šven­to­jiš­kė su­gul­dė į „Pri­si­mi­ni­mus“.

Ten pat Bi­ru­tė už­si­mi­nė ir apie Al­sė­džių kle­bo­ną Taš­kū­ną, ku­ris žmo­nes ste­bin­da­vo itin gra­žiais pa­moks­lais. Esą jis kiek­vie­ną sek­ma­die­nį kal­da­vo pa­ra­pi­jie­čiams į gal­vas, kad rei­kia pa­dė­ti vargs­tan­tiems, bū­ti mie­la­šir­din­giems ir ne­geis­ti sve­ti­mo tur­to, kad ne­ga­li­ma žu­dy­ti.

„Pri­si­me­nu, ke­lis kar­tus la­bai pik­tai kal­bė­jo apie Bal­tie­jaus pik­ta­da­ry­bes, kad to­kius, kaip jis, že­mė tu­rė­tų gy­vus pra­ry­ti“, – pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė ir pri­si­mi­nė, kad to­kios kal­bos kaž­kam ne­pras­ly­do pro au­sis. At­si­ra­do žmo­gus, įskun­dęs al­sė­diš­kį kle­bo­ną vo­kie­čiams. Tad dva­si­nin­ką su­ma­ny­ta iš­kel­ti į Tel­šių ap­skri­ty­je bu­vu­sius Ža­rė­nus.

Iš­kė­lė, bet jo ge­ru­mo ne­su­nai­ki­no. Anot šven­to­jiš­kės, jos te­ta daž­nai ap­lan­ky­da­vo į nau­ją vie­tą kle­bo­nau­ti pa­skir­tą Taš­kū­ną. Pa­sa­ko­jo, kad jis ir ten ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, o ak­ty­viai pa­de­da gelbs­tint žy­dus.

O koks žyd­šau­džio Bal­tie­jaus li­ki­mas? Ne­gi nie­kas jo vė­liau už tai ne­nu­bau­dė? „Nu­bau­dė. Pats Die­vas jam at­ly­gi­no už jo pik­ta­da­rys­tes“, – kal­bė­jo Bi­ru­tė. Kar­tą ji nu­gir­do te­tą kal­ban­tis su An­toš­kie­ne apie liūd­nai pa­gar­sė­ju­sį žyd­šau­dį. Drau­gė te­tai sa­kė, kad Bal­tie­jų ap­sto­jo bal­to­ji karšt­li­gė, kad nuo gė­ri­mo vi­sai iš­pro­tė­jo. Bi­ru­tė gir­dė­jo te­tą sa­kant, kad tai – Die­vo baus­mė už jo niek­šy­bes, kad pa­sprin­go ne­kal­tų žmo­nių krau­ju.

Ka­lė­dos prie­šams

O kaip tuo tar­pu gy­ve­no Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Striau­pių glo­bo­ti­niai? Ar po tos kra­tos, kai jų šei­mos pa­slap­čiai bu­vo iš­ki­lęs di­džiu­lis pa­vo­jus, na­ciai į jų so­dy­bą dau­giau ne­beuž­su­ko?

Bu­vu­si Striau­py­tė pa­sa­ko­jo, kad šie ga­lė­jo nu­tuok­ti apie jų sle­pia­mus žy­dus. Tik vis įro­dy­mų ne­tu­rė­jo. Kad jiems ne­bū­tų už ko už­si­ka­bin­ti, sten­gė­si ir pa­tys Striau­piai.

Šven­to­jiš­kė pri­si­mi­nė, kaip te­ta Emi­li­ja su J. An­toš­kie­ne su­ma­nė Striau­pių na­muo­se su­ruoš­ti Ka­lė­dų šven­tę ir į ją pa­kvies­ti kuo dau­giau val­džios at­sto­vų. Esą taip bū­tų iš­sklai­dy­ti įta­ri­mai apie čia ne­va gy­ve­nan­čius žy­dus. Be to, tai – bū­das pel­ny­ti val­džios prie­lan­ku­mą, ypač tų, ku­rie da­ly­vau­da­vo or­ga­ni­zuo­jant kra­tas.

To­kiai avan­tiū­rai Striau­piai pa­si­ra­šė. Tad ne­tru­kus bu­vo su­da­ry­tas il­gas sve­čių są­ra­šas. Keis­čiau­sia – nė vie­nas iš kvies­tų­jų neat­si­sa­kė da­ly­vau­ti ka­lė­di­nė­je šven­tė­je. Tarp sve­čių bu­vo net trys vo­kie­čiai ir ver­tė­jas.

Bi­ru­tė iki šiol pri­si­me­na na­muo­se bu­vu­sį su­ju­di­mą, kai bu­vo ruo­šia­mos vai­šės svar­biems sve­čiams. Esą pa­grin­di­nės šei­mi­nin­kės bu­vo Bla­tie­nė, Van­da ir Ma­nia. Jos ke­lias die­nas ga­mi­no įvai­rius pa­tie­ka­lus, ke­pė tor­tus, net Do­vy­das ir Bla­tas bu­vo įdar­bin­ti – den­gė sta­lus al­kie­riu­je. Ta­me pa­čia­me, po ku­riuo bu­vo iš­kas­tas bun­ke­ris žy­dams.

„Grin­dis iš­klo­jo sto­rais aus­ti­niais to­liais, virš bun­ke­rio dang­čio pa­sta­tė sta­le­lį su gė­lė­mis. Sto­vė­jo ir ka­lė­di­nė eg­lė. Kam­pe – gra­mo­fo­nas ir krū­va plokš­te­lių“, – da­bar su šyp­se­na apie vi­sa tai pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė. Ta­da vis­kas ne taip links­mai at­ro­dė. Bet ko ne­pa­da­ry­si dėl kil­naus tiks­lo.

Ypa­tin­go­sios Striau­pių šei­mos Ka­lė­dos ap­ra­šy­tos ir „Pri­si­mi­ni­mų“ pus­la­piuo­se. Ten Bi­ru­tė dės­to: „Ka­lė­dų pir­mą die­ną, po pie­tų, pra­dė­jo rink­tis sve­čiai. Vis­kas bu­vo pa­ruoš­ta. Mū­sų še­še­tu­kas pa­si­slė­pė bun­ke­ry­je. Tu­rė­jo ten bū­ti, kol pa­si­baigs ba­lius, kol iš­va­žiuos vi­si sve­čiai.

Vi­si greit įsi­links­mi­no, pra­dė­jo šok­ti, dai­nuo­ti. Te­ta Emi­li­ja be per­sto­jo vai­ši­no, ra­gi­no, siū­lė tos­tus, po ku­rių bū­ti­nai rei­kė­da­vo iš­ger­ti.

Stai­ga ap­skri­ties vir­ši­nin­kas pu­siau juo­kais pa­klau­sė: „Na, tai ro­dyk, Juo­zai, kur ta­vo žy­de­liai, no­rim su­si­pa­žin­ti... Gal ko­kią pa­siut­pol­kę su­šok­tu­me?“

– Jei jau no­ri, ei­na­me, ap­ro­dy­siu vi­sus na­mus, pa­tys pa­ma­ty­sit. Jei slėp­čiau žy­dus – jū­sų ne­kvies­čiau į sve­čius, – at­sa­kė tė­ve­lis ir pla­čiai ati­da­rė vi­sas du­ris. Įsi­links­mi­nę sve­čiai lan­džio­jo po vi­sus kam­ba­rius, ka­ma­ras, kol įsi­ti­ki­no, kad na­muo­se žy­dų – nė kva­po.

Ba­lius bai­gė­si ant­ros die­nos ry­tą. Sve­čiai su­vir­tę į ro­ges dai­nuo­da­mi iš­va­žia­vo. Ma­tė­si, bu­vo pa­ten­kin­ti. Pri­si­puo­ta­vo so­čiai.

Iš­sis­kirs­čius sve­čiams, iš bun­ke­rio iš­lin­do žy­dai, vi­siems bu­vo gar­daus juo­ko. Jie pa­sa­ko­jo, kaip jau­tė­si, kai virš jų gal­vų try­pė vo­kie­čiai.

Tą die­ną val­gė­me vi­si kar­tu, prie to pa­ties sta­lo, prie ku­rio puo­ta­vo po­nai vir­ši­nin­kai.

Tė­ve­lis juo­kais pa­sa­kė: „So­čiai pri­la­ki­nom šu­nis, gal ne­bus to­kie pik­ti ir nors lai­ki­nai ne­be­si­kan­džios“.

B. B. Je­re­mi­nie­nės as­me­ni­nio al­bu­mo nuotr.
Bi­ru­tės ma­ma Bro­nis­la­va (apa­čio­je) ir jos se­suo Emi­li­ja, ta­da abi – dar Ma­čer­ny­tės, su bi­čiu­liu Pa­lan­go­je, 1926 m.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.