Didžioji šeimos paslaptis

Gin­ta­rės KAR­MO­NIE­NĖS nuo­tr.
Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kaip jos tė­vų na­mai Šar­ne­lė­je ta­po iš­si­gel­bė­ji­mu ant mir­ties slenks­čio at­si­dū­ru­siems žy­dams.
2017 metų vasarą ir rudenį "Šiaulių krašte" buvo spausdinami šiauliečio žurnalisto Algimanto Savickio prisiminimai "Karas vaiko akimis". Skyrelyje "Ketveri pasiaukojimo metai" pasakota, kaip žemaičių Striaupų šeima iš Telšių geto išgelbėjo dvi žydų šeimas. Plungėje dirbanti žurnalistė Gintarė Karmonienė susitiko su Bronislavos ir Juozo Striaupų dukra Bronislava Birute Jereminiene – to laiko didvyriškumo liudininke.

Prask­leis­ti už­marš­ties šy­dą

Lie­tin­ga praė­ju­sio ant­ra­die­nio po­pie­tė. Va­žiuo­ju Šven­to­sios mies­te­lio link. Šir­dy­je – leng­vas jau­du­lys, o gal­vo­je knibž­da dau­gy­bė min­čių. Ir klau­si­mas, kaip at­sar­giai „pri­si­lies­ti“ prie iš­ties neei­li­nės šei­mos is­to­ri­jos. Ki­ta ver­tus, mes jau tris de­šimt­me­čius gy­ve­na­me ne­prik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, to­dėl drą­siai ga­li­me „var­ty­ti“ sa­vo is­to­ri­jos pus­la­pius. Net ir tuos, ku­riuo­se – anuo­met po de­vy­niais už­rak­tais sau­go­tos pa­slap­tys.

Vie­ną to­kių iki šiol at­min­ty­je ir šir­dy­je ne­šio­ja­si Bro­nis­la­va Bi­ru­tė Je­re­mi­nie­nė – 87-erių šven­to­jiš­kė, ku­rios tė­vai per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą iš­gel­bė­jo net de­vy­nias žy­dų šei­mas. Tuo me­tu Šar­ne­lė­je gy­ve­nę Bro­nis­la­va ir Juo­zas Striau­piai iš mir­ties gniauž­tų iš­va­da­vo 26 gy­vy­bes, ne­pai­sant to, kad jų šei­mai grė­sė bū­ti su­šau­dy­tai.

Mir­ties bai­mę iki šiol pui­kiai pri­si­me­na ir Bi­ru­tė. Tuo­met dar ma­ža mer­gai­tė bu­vo pri­saik­din­ta ty­lė­ti apie jų na­muo­se sle­pia­mus žy­dus. Neį­ma­no­ma pa­mirš­ti ir to, kaip vir­pė­jo jos ma­ža šir­de­lė, kuo­met Bi­ru­tę tą­sė kra­tą jų na­muo­se at­li­kę vo­kie­čių ka­rei­viai. Bet net ir to­kią aki­mir­ką ji ne­pa­mir­šo tė­vams duo­to pa­ža­do bet ko­kia kai­na ty­lė­ti. Lik­ti ne­by­liai net ta­da, kai į akis žvelgs gil­ti­nė.

***

Ke­lio­nės į Šven­tą­ją me­tu ka­ma­vęs ne­ri­mas din­go aki­mirks­niu, kai ma­ne dar beiš­li­pan­čią iš ma­ši­nos pa­si­ti­ko pla­čiai be­si­šyp­san­ti Bi­ru­tė. Gar­baus am­žiaus mo­ters akys spin­du­liuo­ja ge­ru­mu ir švel­nu­mu. Neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti ir jos su pa­pras­tu­mu per­si­py­nu­sio in­te­li­gen­tiš­ku­mo.

Bi­ru­tė – bu­vu­si mo­ky­to­ja. Pap­ra­šiu­si va­din­ti ją var­du ji ma­lo­niai pa­kvie­tė užei­ti į bu­tą, ku­ria­me su ar­ba­ti­nu­ku bei sal­du­my­nais mū­sų jau lau­kė jos duk­ra Sil­vi­ja. Pils­ty­da­ma į puo­de­lius kvap­nią ar­ba­tą, ji pa­sa­ko­jo iš ma­mos lū­pų dau­gy­bę kar­tų gir­dė­tą is­to­ri­ją. Mo­te­ris ži­no net men­kiau­sias de­ta­les ir ti­ki­no, kad jau­čia­si taip, lyg pa­ti bū­tų vis­ką iš­gy­ve­nu­si.

Striau­pių šei­mos žyg­dar­biui nu­grimz­ti už­marš­tin ne­lei­do ne tik Bi­ru­tės pri­si­mi­ni­mai, bet ir ne­nut­rūks­tan­tis ry­šys su iš­gel­bė­tais žy­dais, jų pa­li­kuo­niais.

„Jie mums – tar­si pa­tys ar­ti­miau­si gi­mi­nai­čiai“, – sa­kė Sil­vi­ja. Jai pri­ta­rė ir ma­ma, ku­riai svar­bu, kad apie skau­džius XX a. įvy­kius ir jų aki­vaiz­do­je at­si­sklei­du­sį ano me­to did­vy­rių ryž­tą da­lin­tis li­ki­mu ir duo­nos rie­ke su per­se­kio­ja­ma žy­dų tau­ta su­ži­no­tų kuo dau­giau žmo­nių.

„No­riu pra­skleis­ti už­marš­ties šy­dą, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­ma­ty­ti tai, kas va­di­na­ma kas­die­niu gy­ve­ni­mu, kuo ket­ve­rius me­tus gy­ve­no mū­sų šei­ma ir dau­ge­lis to me­to Lie­tu­vos žmo­nių“, – sa­kė Bi­ru­tė.

Pa­bė­gi­mas iš ge­to

Šei­mos is­to­ri­ja su­gul­dy­ta B. Je­re­mi­nie­nė pa­ra­šy­tuo­se „Pri­si­mi­ni­muo­se“. Juo­se mo­te­ris smul­kiai ap­ra­šė ir tai, kaip jų na­muo­se at­si­ra­do še­ši žy­dai.

„Už­ra­šiau vis­ką, ką ma­čiau ir ką iš­gy­ve­no ma­no, tuo­met dar vai­ko, šir­dis“, – sa­kė mo­te­ris, žvelg­da­ma ra­miu žvilgs­niu.

Bai­me per­smelk­to fil­mo siu­že­tą pri­me­nan­čiuo­se „Pri­si­mi­ni­muo­se“ ra­šo­ma:

„Sek­ma­die­nį, po Mi­šių, šven­to­riu­je bu­ria­vo­si žmo­nės, pa­sa­ko­jo šiur­pias is­to­ri­jas apie tai, kad vo­kie­čiai pra­dė­jo šau­dy­ti žy­dus, ku­riuos lai­kė už­da­ry­tus ge­tuo­se.

Ne­be­bu­vo ir kal­va­ri­jiš­kio krau­tu­vi­nin­ko Be­re­lio, jo par­duo­tu­vė­lės lan­gai iš­dau­žy­ti, už­kal­ti lent­ga­liais, du­rys iš­lauž­tos, pra­vi­ros, už­riš­tos vir­va­ga­liu. Gy­ve­no ir dau­giau žy­dų Kal­va­ri­jo­je (Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je – aut. pa­st.), jų na­mai ir­gi nu­siaub­ti, žvel­gė į mies­te­lį juo­do­mis lan­gų aki­duo­bė­mis...

Ne­jau­ku ei­ti per mies­te­lį, ne­bė­ra įpras­to sek­ma­die­ni­nio šur­mu­lio, žmo­nės lyg iš­bai­dy­ti paukš­čiai greit iš­si­slaps­tė sa­vo gūž­to­se.

Par­va­žia­vę iš baž­ny­čios, ra­do­me te­tą Emi­li­ją. Ji pa­sa­ko­jo, kad Al­sė­džiuo­se su­šau­dė daug žy­dų: se­nių, mo­te­rų ir vai­kų, kad ruo­šia­ma­si nai­kin­ti Tel­šių ge­tą. Il­gai ta­rė­si, kaip pa­dė­ti žmo­nėms. Gal neil­gai truks tos sker­dy­nės...

„Aš jo­siu į Tel­šius, sa­vom akim no­riu pa­ma­ty­ti, kas ten da­ro­si, ne­ga­liu pa­ti­kėt, kad taip, be jo­kios kal­tės, žmo­nes ga­la­by­tų“, – pa­sa­kė tė­ve­lis.

Te­ta ir ma­ma mė­gi­no at­kal­bė­ti tė­ve­lį nuo šios ke­lio­nės, bet vel­tui. Tik praau­šus jis sė­do ant šir­mio ir iš­jo­jo. Ke­lias to­li­mas – dvi­de­šimt pen­ki ki­lo­met­rai.

Ge­tas bu­vo ne­to­li Mas­čio eže­ro, mies­te­lio pa­kraš­ty­je. Ša­lo, bet ne­sni­go. Tė­vas vaikš­ti­nė­jo pae­že­re, iš to­lo ste­bė­da­mas ge­to gy­ve­ni­mą, ap­ti­ko nuo­tė­kų šu­li­nį. Įsid­rą­si­no priei­ti prie tvo­ros. Už spyg­liuo­tos vie­los ap­tva­ro ma­tė­si žmo­nės. Dvi mer­gi­nos ir vai­ki­nas bu­vo ar­čiau ir tė­vas juos ty­liai pa­šau­kė. Ap­si­dai­rę, ar nie­kas ne­ma­to, jie ne­drą­siai priė­jo. Bu­vo la­bai nu­si­mi­nę, sa­kė, kad jų ar­ti­muo­sius su­šau­dė, po ke­lių die­nų ir juos nu­va­rys prie duo­bės... Pra­dė­jo pra­šy­ti, kad kaip nors pa­dė­tų iš­si­gel­bė­ti.

Tė­vas pa­pra­šė pa­žiū­rė­ti, ar ge­te nė­ra nuo­tė­kų šu­li­nių. Mer­gai­tės nuė­jo į vie­ną pu­sę, vy­ru­kas – į ki­tą. Tė­ve­lis iš to­lo ste­bė­jo ge­tą. Pa­ma­tęs grįž­tan­tį vy­ru­ką, ir jis grį­žo prie tvo­ros. Iš jo su­ži­no­jo, kad ne­la­bai to­li nuo šios vie­tos ge­te yra šu­li­nys. Su­ta­rė nak­tį su­si­tik­ti. Vy­ru­kas tu­rė­jo su švie­se­le bū­ti prie šu­li­nio – tė­vas pa­mė­gins ras­ti ke­lią į ge­tą nuo­tė­kų vamz­džiais. Jei pa­si­sek­tų, bū­tų ga­li­ma pa­mė­gin­ti or­ga­ni­zuo­ti pa­bė­gi­mą. Ki­tos išei­ties ne­bu­vo.

Iš­sis­ky­rė. Su­te­mus, pa­siė­męs žieb­tu­vė­lį, tė­ve­lis nuė­jo į pae­že­rę, su­si­ra­do nuo­tė­kų šu­li­nį ir tris kar­tus mirk­te­lė­jo žieb­tu­vė­liu. Ge­te pa­ma­tė vie­ną mirks­nį. Tai reiš­kė, kad ap­link ra­mu – vi­si mie­ga...

Ati­da­ręs dang­tį, įlin­do į šu­li­nį. Rei­kė­jo ras­ti ke­lią į ge­tą. Jei pa­si­sek­tų, ga­lė­tų iš­gel­bė­ti žmo­nes... Pa­siš­vies­da­mas žieb­tu­vė­liu ro­po­jo dvo­kian­čiu vamz­džiu, kol pa­ma­tė švie­se­lę. Ji reiš­kė – čia ge­to te­ri­to­ri­ja... Tė­vo lau­kė tas pa­ts vy­ru­kas, su ku­riuo die­ną kal­bė­jo­si prie tvo­ros. Įki­šęs ran­ką jis švi­ti­no žieb­tu­vė­liu – tai bu­vo jų su­tar­tas ženk­las, su­si­ti­ki­mo vie­ta.

Iš šu­li­nio tė­vas neiš­li­po, su­si­ta­rė, kad ki­tą nak­tį at­va­žiuos jų iš­si­vež­ti, kad pa­si­ruo­šę lauk­tų sig­na­lo. Svar­biau­sia – nie­kam ne­pra­si­tar­ti.

Pas­ku­bom iš­si­sky­rė. Tė­vas na­mus pa­sie­kė auš­tant. Pa­pa­sa­ko­jo ma­mai, kaip pa­te­ko į ge­tą, kad su­ra­do „gy­vy­bės ke­lią“, ku­riuo, jei pa­si­seks, ga­li­ma bus iš­gel­bė­ti žmo­nes. Ma­ma ir ba­bū­ne­lė ne­prieš­ta­ra­vo. Vi­si su­ta­rė – rei­kia pa­dė­ti žmo­nėms, at­si­dū­ru­siems ant mir­ties slenks­čio...

Įdie­no­jus tė­vas pa­si­kin­kė „po­ri­nin­ką“ ve­ži­mą, įdė­jo šie­no, pri­py­lė ke­lis mai­šus spa­lių, tai – „mil­tai“. Tel­šius pa­sie­kė tems­tant. Su­tar­tą va­lan­dą nuė­jo į pae­že­rę, nu­kė­lė nuo­tė­kų šu­li­nio dang­tį ir tris kar­tus mirk­te­lė­jo žybs­niu. Ge­te ir­gi žyb­te­lė­jo švie­se­lė – tai reiš­kė, kad jie lei­džia­si į šu­li­nį.

Praė­jo ke­lios ne­ra­maus lau­ki­mo aki­mir­kos... Pir­mas pa­si­ro­dė vy­ru­kas, po to – jo se­suo ir drau­gė. Jau no­rė­jo už­stum­ti dang­tį, kai iš šu­li­nio pa­si­gir­do mal­dau­jan­tis bal­sas: „Dėl Die­vo mei­lės, ne­pa­li­ki­te mū­sų...“

Iš šu­li­nio iš­lin­do dar trys žmo­nės: vy­ras ir dvi mo­te­rys. Tė­vas su­tri­ko. Na­miš­kiams sa­kė, kad par­veš tris, o da­bar jau – še­ši.

– Ką pa­da­ry­si, kaip jau bus, taip, gal pa­si­seks, – pa­gal­vo­jo ir už­stū­mė dang­tį. Trum­pai pa­si­ta­rę, skir­tin­gais ke­liais vi­si nu­sku­bė­jo į su­tar­tą vie­tą, ne­to­li ge­le­žin­ke­lio per­va­žos.

Tė­vas jau sė­dė­jo ve­ži­me. Su­gul­dė vi­sus į šie­ną kaip sil­kes sta­ti­nė­je ir iš vir­šaus už­me­tė mai­šus su spa­liais. Nie­kie­no ne­pas­te­bė­ti pa­li­ko Tel­šius ir siau­bin­gą­jį ge­tą – mir­ties sto­vyk­lą.

Tai bu­vo pir­ma­sis tė­vo mes­tas iš­šū­kis su­žvė­rė­ju­siems na­ciams. Jis su­ra­do „gy­vy­bės ke­lią“. Pap­ras­tas kai­mie­tis iš­drį­so pa­sa­ky­ti mir­čiai NE... Šiuo „gy­vy­bės ke­liu“ dar ne kar­tą ve­žė žmo­nes iš bai­sio­jo mir­ties priean­gio į gy­ve­ni­mą...

Ma­ma ir ba­bū­ne­lė, pa­ma­čiu­sios ne tris, o še­šis iš­si­gan­du­sius pa­bė­gė­lius, ne juo­kais su­ne­ri­mo, kaip rei­kės iš­slaps­ty­ti, kad nie­kas ne­pa­ma­ty­tų ir ne­su­ži­no­tų.

Nuo šios aki­mir­kos jie ta­po mū­sų šei­mos na­riais. Ma­ma ir tė­vas jiems bu­vo „ma­my­tė“ ir „tė­ve­lis“. Pa­si­sa­kė, kas jie. Jau­na­sis vy­ras – Do­vy­das Kap­la­nas, gy­dy­to­jas iš Var­nių, jo se­suo Ma­nia ir drau­gė Tau­bė – stu­den­tės. Bla­tas ir Bla­tie­nė – gy­dy­to­jai iš Tel­šių ir se­ny­vo am­žiaus Bla­tie­nės ma­ma To­do­sie­nė. Vė­liau mes juos „per­krikš­ti­jo­me“ sa­vaip: Do­vy­das, Ma­nė, Van­da (Tau­bė), Mi­ra (Bla­tie­nė), ba­ba (To­do­sie­nė) ir Bla­tas.“

Ėmė dė­tis keis­ti da­ly­kai

„Taip pas mus at­si­ra­do pa­kly­dė­liai, ku­riuos pir­mą kar­tą pa­ma­čiau tą nak­tį, kai tė­ve­lis juos par­ve­žė, lau­ke siau­čiant pū­gai“, – pri­si­mi­nė Bi­ru­tė. Anot jos, ta nak­tis bu­vo ypa­tin­gai šal­ta. Jai ta­da bu­vo vos aš­tuo­ne­ri, bet lyg tai bū­tų įvy­kę va­kar pri­si­me­na, kaip snie­go sū­ku­riuo­se pa­sken­do vi­sa jų so­dy­ba, o kar­tu – ir vi­sas kai­mas.

Iš jos at­min­ties neiš­di­lo ir ki­ti Striau­pių šei­mos kas­die­ny­bę pa­kei­tę įvy­kiai. Šven­to­jiš­kė pri­si­mi­nė, kad ją tą­nakt pa­ža­di­no laik­ro­džio dū­žiai. Pro pra­vi­rų du­rų ply­šį mer­gai­tė ma­tė ant sta­lo de­gan­čią di­džią­ją ži­ba­li­nę lem­pą, sklei­du­sią jau­kią švie­są, ap­švie­tu­sią ne tik šei­my­ni­ne va­din­to kam­ba­rio du­ris, bet ir ja­me bu­vu­sių žmo­nių vei­dus.

Bi­ru­tė ne­sup­ra­to, iš kur vi­dur­nak­tį per to­kią pū­gą jų na­muo­se at­si­ra­do tie sve­ti­mi žmo­nės. Keis­tas jai at­ro­dė ir ty­lus jų bei jos tė­ve­lių kuž­dė­ji­ma­sis. Mer­gai­tė net ne­sup­ra­to, ką tie sve­ti­mi žmo­nės sa­ko, nes kal­bė­jo ne taip, kaip jie. Ve­da­ma smal­su­mo ji pri­sliū­ki­no prie du­rų ir pla­čiai jas ati­da­rė. Ta­da dar la­biau nu­ste­bo – nie­ka­da ne­ma­ty­ti žmo­nės vil­kė­jo kaž­ko­kius keis­tus dra­bu­žius.

Mer­gai­tę tarp­du­ry­je iš­vy­dę žmo­nės kaip mat nu­ti­lo. Mir­ti­ną ty­lą blaš­kė tik vir­tu­vė­je ke­pa­mos kiau­ši­nie­nės su la­ši­nu­kais spir­gė­ji­mas. Kas to­liau vy­ko tą va­ka­rą, Bi­ru­tė ne­ži­no, mat tė­ve­lis jai lie­pė ei­ti mie­go­ti.

O ry­te ma­ma jai te­pa­sa­kė, kad į jų na­mus per pū­gą už­kly­do su­ša­lę žmo­nės. Esą tė­vai juos pa­mai­ti­no, lei­do su­šil­ti ir iš­ly­dė­jo. Mer­gai­tei keis­ta bu­vo tik tai, kad jai pri­sa­ky­ta apie pa­kly­dė­lius nie­kam ne­pa­sa­ko­ti.

Pa­sak Bi­ru­tės, po tos nak­ties jų na­muo­se ėmė dė­tis keis­ti da­ly­kai. Ji ne­sup­ras­da­vo, ko­dėl ne­be­vaikš­čio­ja­ma po al­kie­rių, kur bū­da­vo pa­klo­tos lo­vos sve­čiams, ko­dėl vis gir­di­si ty­lūs žings­niai, ato­dū­siai, šnibž­de­siai. Ste­bi­no po grin­di­mis gir­di­mas gar­sas – tar­si kas žvy­rą bū­tų ka­sęs. Ma­nė, jog na­muo­se vai­duok­liai ap­si­gy­ve­no. Ir tai tę­sė­si iki pat pa­va­sa­rio.

Bus dau­giau

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.