Naujausios
Prisiminiau kadaise studijų metu Šiauliuose sutiktą puikią dėstytoją lotynistę, dr. Iną Klijūnaitę, skaitytas Horacijaus „Odžių (Carmina)” ištraukas. Horacijų galima laikyti pirmuoju pasaulyje autobiografu. Jo tekstai labai aukštai įvertinti ir dėl daugybę dalykų (meilė, draugystė, vynas, religija, moralė, patriotizmas, įskaitant gyvenimo neapibrėžtumą, ramybės ir pasitenkinimo ugdymą, saiko laikymąsi) aprėpusių panegirikos eilių, ir žavesio bei malonės kupinų, įžūliai drąsiai vartotų žodžių.
Pavyzdžiui, jo ištartas „aukso viduriukas” kaip aukso vidurio idealas galėjo egzistuoti net 600 metų iki Aristotelio: pasakoje apie Dedalą ir Ikarą, vėliau perimtas Sokrato, Platono, minimas beveik visuose Rytų filosofijos, krikščionybės, budizmo, judėjų kultūros ir religijos, induizmo, islamo tekstuose. Horacijaus ištartoje frazėje – dar ilgesnė dalis carpe diem, quam minimum credula postero, dažnai verčiama kaip „Pasinaudok diena, labai mažai pasitikėk rytojaus diena (ateitimi)“. Odė sako, kad ateitis nenumatyta, tad verčiau reikia padaryti viską, ką šiandien gali, kad ateitis būtų geresnė.
SPA (lot. sanitas per aqua; sanus per aqua; solus per aqua – „sveikata per vandenį“) Mėnulio šviesos pavadinimu ,,moonlight”, ko gero, mudvi su mama niekad nebūtume susižavėjusios. Būtų visiškai pakakę nuostabaus Turkijos klimato, +26 Didžiosios Saulėlydžio jūros (taip Viduržemio jūrą vadindavo finikiečiai), žydinčių augalų, vaisių, fantastinio grožio saulėlydžių ( lyg dokumentiniuose ,,National geography“ filmuose apie Floridą ar Jamaiką, Maldyvus ar Bali salą…ar saulės palydėjimą virš Mičigano ežero…).
Nebūtume. Jei ne tie „Mėnulio šviesoje” dirbę žmonės. Pirmasis pasitiko labai pajaučiantis turistų nuotaikas, draugiškai su visais bendraujantis Ali (azerbaidžanietis, kalbantis anglų, rusų, turkų kalbomis, šiek tiek – vokiečių ir net …latviškai). Ali supažindino su masažuotojais Sevda ( ji ir viena profesionaliausių Turkijoje kosmetologių iš Azerbaidžano), Suleimanu ( jis prisistatė esąs kurdas), SPA asistentėmis, pirčių ir masažo komplekso darbuotojomis Alisa ( Sankt Peterburgas), Juni (Indonezija).
Dar vieną – vadybininką Izimirą sutikome pajūryje ( mano sūnaus amžiaus, apie 25-erių, lyg pačios gamtos dovanotos išvaizdos jaunuolis, dailiai apsirėdęs, iš geros turkų šeimos, sunkiai bet stropiai vykdė SPA vadovo nurodymus pritraukti publikos į pirtis, nešti gerąją naujieną, kad masažas ir poilsis pajūry – puikiausiai suderinamas ir ilgalaikį efektą dovanojantis tandemas). Emilya, Anne („mama“ iš turkų k. ) – taip turkai ir Spa darbuotojai vadindavo mano 75 – erių mamą. Ilgam įsimins vieno labiausiai pripažintų tarp klientų ( kasdien – nuo 7 iki 13 masažų) masažisto, kurdo Suleimano žodžiai, prieš išvykstant ištarti mums su mama. ,,Saugok ją. Mylėk ją. Nėra nieko pasauly svarbesnio nei tai. Tavo meilė Mamai”. Ir nusilenkęs mamai, ilgai ir su retai regima pagarba, laikė jos rankas.
Ali ne iškart sutiko dėl interviu. „Nėra ką čia apie mane pasakoti. Dirbu ir tiek”. Paskui, pabendravęs, po kelių dienų, pasakė „gerai”. Tądien, kol kalbėjome prie SPA registratūros, lyg tyčia, šniūrais (lietuviškai labiau tiktų „virvėmis“) ėjo žmonės. Į masažų kursą užsirašė ir dvi lietuvės iš Vilniaus bei Elektrėnų, ir ukrainiečių, rusų, vokiečių šeimos. Kas man asmeniškai tiko ir palankiai nuteikė – čia nebuvo kreivų veidrodžių karalystės. Nė vienas iš registratūros darbuotojų nevaidino profesionalų ar ypatingų. Bendravo natūraliai, nuoširdžiai, išklausydavo turistų, susibičiuliaudavo su vaikais. Jei klientai klausdavo, patardavo, kur šviežesnių vaisių, ar geresnių dovanų rasti, kur keliauti ar ko vengti dabartinėje karantino gniaužiamoje Turkijoje. Paatviraudavo ir apie save, jei siedavo bendri dalykai.
Ali atsiduso po eilinio pabendravimo su naujais turistais. „Tokių dauguma. Visiems reikia dėmesio. O aš negaliu kitaip. Norisi kiekvienam padėt kaip galiu geriausiai. Dirbu registratūrų vadovu, konsultantu viešbučiuose apie 19 metų. Man 44 – eri. Turiu keturis vaikus, dukart vedęs. Dirbu 180 dienų per metus skirtinguose viešbučiuose. Be išeiginių. Po to lankau mamą, tėtį, sesę, vaikus Azerbaidžane. Esu 22 kartus buvęs Izraelyje, gyvenęs Latvijoje, Rusijoje. Pats turiu ir masažuotojo specialybę, ir medicininį išsilavinimą. Bet dirbu konsultanto darbą. Nes labai jį myliu. Labai mėgstu bendraut, padėt. Ateinu čia nuo 7 valandos ryto, išeinu vėliausiai.
Niekas negali pavaduot manęs, nes reikia labai nemažai bendravimo rusų, turkų, anglų kalba. Noriu, kad žmonės žinotų savo organizmo problemas, tikrai nuoširdžiai pasidžiaugiu, sugebėjęs padėti. Mes visiems iš pradžių siūlome testinį (bandomąjį) masažą. Specialistai (Sevda, Suleimanas) pataria, ką reikia padaryti, kokie masažai ar jų kompleksas būtų reikalingi konkrečiam žmogui pagal jo būklę. Verčiu į turkų, iš turkų, į/ iš anglų, rusų kalbų. Pirmiausia, masažo įžangoje, būtinas hamam'as: atverti poroms, nušveisti odai, sušildyti raumenims. Moterims, norinčioms, kad žymiai geriau išsilaikytų gražus, tolygus įdegis, turkiška pirtis itin aktualu. Niekad nepatariu ko nors, jei pats nesuprantu. Populiariausi – masažai – miksai (tai taškinio, gydomojo, rytietiško masažo, masažo karštais vulkaninės kilmės akmenimis, ir dumblių įvyniojimo kompleksas).
Kaip pradėjote dirbti tokį darbą ir kodėl likote Turkijoje? – klausiu Ali, turinčio keliolikos metų SPA registratūros vadovo – konsultanto patirtį.
„Pirmas mano kartas Turkijoje buvo toks: atvykau čia pailsėti. Užėjau į viešbučio SPA centrą. Susipažinau su rusakalbiais, bendravau. Ėjau į masažus. Susidraugavome. Pasiūlė dirbti, pasitikėjo, sakė – tau pavyks. Pabandžiau. Visad žinojau – bet kada, nesėkmės atveju galiu grįžti į Azerbaidžaną. Nuo tos dienos registratorius, konsultantas – mano mėgstamiausias darbas. Nuo 2003 m. įgijau specialybę. Kodėl likau čia? Nes SPA – gėris. Gerą komandą turiu. Pats ją atsirenku. Suleimanas nuo 2008 m. dirba. Išaugo tikru „profu“, išmokiau jį. Turi diplomus, ir myli darbą taip, kad klientai jį į Maskvą, Rygą jau ketverius – penkerius metus kviečiasi. Nesustoju. Dabar laukiu savo SPA atidarymo (dirbsime nuo birželio). Darbo bus daug. Tikiuosi. SPA viešbučio darbuotojai uždirba nuo 300 iki 2000 eurų. Daugiausia – apie 1500 eurų – masažo specialistai. Vidutinis atlyginimas Turkijoje – 300 eurų, pensija – 150 eurų“.
Ar jaučiate kovid’o pasėkmes? Kokią įtaką jis padarė (daro) jūsų versle, gyvenime, tiksluose ar planuose?
„Tikiu, kad kovid’as egzistuoja, bet nelabai į jį kreipiu dėmesio. Tiek daug bendrauju, nuolat esu tarp žmonių, bet nesibaiminu. Saugaus kaip kiekvienas normalus, sąmoningas žmogus. Jaučiu, kad esu persirgęs, bet nesidariau testo. Tiesiog prieš du mėnesius pasijutau ne kaip. Jaučiau temperatūrą, nors jos nematavau, tablečių negėriau. 10 dienų nėjau iš namų. Gulėjau. Kaulus laužė, raumenys skaudėjo. Kažkiek streikavo širdis, jutau spaudžiantį skausmą plaučių, sprando srityse. Tačiau tiesiog nėjau iš namų, valgiau sveiką maistą, negėriau alkoholio. Nors...(šypteli), nemeluosiu – per dvi savaites koks 50 gramų degtinės buvo. Po maisto. Gali būti, kad šie simptomai ir buvo mano kovid’o patirtis. Dabar praėjus keliems mėnesiams, testavausi. Antikūnų kiekis nedidelis. Aš niekaip nesuprantu kaip jie ten juos skaičiuoja. Mistika.“
„Kovido“ pasėkmes jaučia visas pasaulis. Turkija – ne išimtis?
„Per patį griežčiausią karantiną, komendanto valandą (nuo 20 valandos) 65 – erių metų ir vyresniems negalima išeiti į gatves. Žiauru. Bet taip reikia. Rusijoje apie 150 milijonų žmonių ir 10 000 susirgusiųjų per dieną. Čia kažkas ne taip. 78 milijonų Turkijoje ir 60 000 sergančių kovid’u. Ten viskas atverta, pas mus – priešingai. Turkijoje labai daug persirgusiųjų, bent jau mano pažįstamų. Visi jau pripranta prie tokios situacijos. Nėra čia to, kad neleistų bendrauti tarpusavyje. Galima lankyti artimuosius. Bet labai griežtai laikomasi elementarios tvarkos. Disciplina – aukšta dėl kaukių, atstumų. Gerbiu Turkijos įstatymus. Rusijoje mano pažįstami filmuoja siužetus, kur niekur nedėvimos kaukės, dirba naktiniai klubai, parduotuvės, kirpyklos, žmonės tik dėl akių ir kol mato policija dedasi kaukes. Dėl skiepų daug komentuoti negaliu, nes skrupulingai neseku situacijos. Tik girdėjau, kad turkų tauta skiepijasi. Ir jauni, ir pagyvenę. Kinijos ir vokiška vakcina populiariausia. (Šiuo metu Turkija skelbia išradusi savo vakciną ir įsileidžianti „Sputniką“).
Ypač daug pasiskiepijo norintys dirbti viešbučiuose. Aš nesiskiepysiu. Geriau testuosiusi. Mano supratimu, kiek pats domiuosi – tai išgalvotas virusas. Jis pavojingas. Jis tiesiog buvo ir anksčiau. Dabar jį iškėlė, sugalvoję gerą pavadinimą. Nežinau tiksliai ir neturiu jums įrodymų ant lėkštutės. Bet matau: jis puikiai veikia kaip psichologinio spaudimo ir kontrolės priemonė. Ateis sunkesnis virusas. Ar mes ir toliau taip paklusime? Manau – taip. Žmonės linkę plaukti pasroviui“.
Ar ką pakeistumėt būdamas tuo, kuris sprendžia visų valstybių situaciją, klausiu.
„Nieko nekeisčiau. Taip turi būti. Tebūnie. Viskas tekės sava vaga. Tik biūtų gerai neperdozuoti su spaudimu. Jau dabar masiškai aikštėse vyksta renginiai, kur sausakimša, ir žmonės be kaukių, o toje pačioje aikštėje filmuojamas Turkijos Prezidentas, laikomasi atstumų, visi su kaukėm. Kažkiek ir juokinga, ir graudu. R. T. Erdoganas teisingai daro, kad komendanto valandą įvedė. Tačiau, manau, tuoj atšauks griežtą tvarką. Lengviau atsikvėps ir turistai, ir verslas. Nes tokiu atveju žmonės linkę daryti priešingai. Toks tas Gyvenimas.“ (Šypsosi).
