Naujausios
Dabar nualinta dūšia šnabžtelėjo: dumk prie jūros. Ši pasisveikino akvamarinine žydryne, šilta mažyle banga. Pajūry nusiteikę ilgam poguliui tysojo ukrainietiškai, vokiškai, lenkiškai, angliškai, turkiškai kalbantys turistai, lakstė vaikai.
Ant priekinių gultų vietų nebebuvo, bet tvarkingose eilėse radome patogią užudangą nuo kaitrios saulės. Nesitikėjo, kad tai vyksta – mes saulėtoje šalyje su šiltąja Mare nostrum! Ar tai dėl karantino pačiūžinto stogo, ar mano emocionali natūra leido sau silpnybės akimirką – nubraukiau ašarą. Iš laimės.
Nebūtinai sportiškai atrodantys kūnai, po vieną ir grupelėmis, rodėsi, taip pat mėgavosi gamtos dovanomis. Jaunuolių grupelė siautulingai dūko jūros pakrantėje, bandydama maudynėmis gelbėti draugą nuo kiek perdozuoto lengvo alkoholio.
Mama vaikštinėjo pajūriu. Viskas tiesiog nenupasakojamai gerai. Kiek nedaug reikia žmogui. Meraba („labas“ turkų k.), šalie, į kurią atvykti pagaliau pavyko. Neberūpėjo, ar teisingai surašiau pretenziją kelionių agentūrai ir pažįstamam advokatui, dėkojau broliui už idėjos palaikymą, kelionių agentei už nupurtytas žurnalistinės plunksnos dulkes, visiems nuo kelionės pradžios sutiktiems žmonėms, kurie dar kartą įrodė, kad pasaulis išgyvens tik bendravimo, kantrybės ir dalinimosi dėka.
Turkijos kulinarinio paveldo ir kasdienio turkiško maisto šiame kurorte (kaip ir visuose Ultra įskaičiuota) galėjai ragauti daugiau nei 12 valandų per parą. Pusryčiai, užkandžiai, pietūs, desertų laikas, nacionalinių patiekalų degustacijos bei vakarienė nuo 7 iki pat 23 valandos.
Žinoma, „kovidas“ įnešė korekcijų. Švediškas stalas nebuvo pasiekiamas turisto ranka. Palei sienas sustatyti stalai nukrauti gėrybių, o jas apsiginklavę kaukėmis, pirštinėmis ir baltais steriliai krakmolytais rūbais dalijo patys turkai. Tereikdavo parodyti ar įvardyti pageidaujamą patiekalą, net rekomendacijų gaudavai, jei išsiilgęs įvairesnių salotų, vietinių daržovių troškinių, vaisių.
„Mušmala“ – taip vadinosi mūsų su mama iškart pamėgtas vietinis vaisius, panašus į mažą kriaušaitę, skoniu primenantis mūsų svarainį, bet žymiai saldesnis. Pirmąją vakarienę neįsilingavome – užkandome lengvai. Net vyno taurės atsisakėme. Norėjosi poilsio po permainingų įspūdžių.
Grįždamos į visai šalia restoranėlio stūksantį viešbučio pastatą neatsispyrėme pagundai pažvelgti į vietinį SPA. Nemokamai siūlė pirčių kompleksą. Tad rytojui būtinai pabandysime hamamą. Juk būtina, nors vieną kartą gyvenime – rėkė net kuklioji lietuvaičių pusė. „Ateikite iki pietų, kol dar neiškepėte saulėje“ – patarė registratūrai vadovaujantis Ali.
Po pusryčių jau stovėjome pasiruošusios naujienai. SPA sklindanti meditacinė muzika ramino ir kvietė nerti į garų sūkurį. Pasitiko jaunutės masažistės – Alisa iš Sankt Peterburgo ir egzotiškoje Juni iš Indonezijos. Lukterėjome, kol vyrai nuliejo vandeniu granitinę plokštę, kuri įkaitusi tapo nenusakomai maloniu guoliu odos lepinimo procedūroms.
Šveitimas šilko pirštinėmis priminė vėjo dvelksmą, o muilo putų debesyse atsidūrusios ilgai šypsojomės. Tai tikrai lyg geras sapnas, iš kurio pabusti norisi labai pamažu. Po gero pusvalandžio ir lengvo atpalaiduojančio masažo šypsojosi Alisa ir Juni, ir aš su mama.
Išėjome dėkodamos, dar ir dovanų gavusios – šilko pirštinės pravers ir lietaus mylimoje Lietuvoje. Mus palepino ir unikalia (man taip pasirodė) granatų arbata (tik paskui išsiklausinėjau, kaip ji gaminama. Parsivežėme namo dėl nerealiai gaivaus skonio karštą vasaros dieną, beje, tinka gerti ir šaltą).
Registratūroje paklausė, kuria kalba susikalbėti mums tinka labiau. Anglų, rusų ar vokiečių. Pasakiau, kad tinka abi pirmosios. SPA vadybininkai puikiai valdė turkų ir rusų, registratūros vadovas – azerbaidžanietis Ali paprašė šnektelti maišyta anglų-rusų kalba. Šnektelėjome. Beveik iškart susitarėme. Ali žinojo Latvijos Jūrmalą, buvo siekęs Latvijos pilietybės, gyvenęs Rygoje, išbandęs lietuvišką, latvišką virtuvę, juokavo kažkiek suvokęs mūsų šalių mentalitetą. SPA salonų buvo įsteigęs ir Pabaltijo šalyse, ir Turkijoje.
Nežinau, ar dėl to, ar dėl jo bičiuliško paprasto nuoširdumo, iškart susitarėme – mamai reikia masažo kurso. Profesionalaus masažuotojo specialybę turintis azerbaidžanietis supažindino su Sevda. Jo kraštiete. Ji iškart susidraugavo su mano mama. Po kelių jos ištartų frazių, nepaleido mintis, kad ji ne tik graži moteris, bet ir kažkuo gimininga dūšia bei savo darbo profesionalė.
Ali pasiūlė tokias sąlygas ir kainas, kokių niekada neįsivaizduočiau pas mus. Todėl, pasitarusi su broliu, sutikau. Penkios dienos – penki masažai, plius kosmetologinės procedūros mamai. Kas galėjo būti geriau? Po hamamo – būtina paplaukioti jūroje. Taip patarė ir save beveik vietiniais vadinantys patyrę turistai, ir turkai. Tad pirmyn – į saulės ir jūros vonias.
