Babelio bokšto statyba siaučiant „kovidui” (2)

Asmeninė nuotr.
Vilniaus oro uoste.

Kodėl rašai apie tai, Stankūniene? To klausiau savęs mažiausiai tris kartus. Pirmą kartą atsakymas sau buvo: „Negaliu nutylėt neteisybės”, antrąkart (kiek aprimus po kelionės įspūdžių ir pokštų): „Kad pasaulis išliktų sąmoningų žmonių dėka”. Trečią kartą atsakiau paprastai: „Jei padėsiu šiuo atpasakojimu nors keliems žmonėms, jau neblogai.“

––

Prie mūsų su mama, kuri ir toliau sau sprendžia kryžiažodžius, prisėda moteris su lagaminais. Pažvelgusi įdėmiau atpažįstu jos akis. Ji Šiauliuose taip pat laukė testo prie laboratorijos. Su grupele lūkuriuojančiųjų tuomet pajuokavom, kad tokie testai (72 valandas, 48 ar 24 valandas galiojantys) gali tapti kasdienybe ir būtinybe keliaujant kad ir už Šiaulių rajono ribų.

Drąsiai pasilabiname. Maža ta Lietuva. Įsišnekame. Kaukės jau dusina, tad, sėdėdamos saugiu atstumu, jas braukiame žemiau nosies. Moteris pasakoja grįžusi į gimtinę iš Belgijos. Deja, trumpam. Į laidotuves. Tėtis mirė sveikas ir stiprus, turėjęs švarią ligos istoriją, kvėpavęs vienkiemio ir aplinkinių miškų oru, sveikai gyvenęs, džiuginęs šeimą optimizmu. Pasiskepyti nuo „kovido“ labai nenorėjo, tačiau nusprendė, kad reikia. Apsaugos save ir artimuosius.

Mirė po antrosios vakcinos dozės, praėjus kelioms dienoms. Susmego, padėjęs galvą žmonai ant peties. Braukiam ašaras trise. Nieko negaliu daugiau. Matau ir suvokiu, kaip skaudu. Apkabinu. Dianai kalbant, prisimenu jau kažkur girdėjusi tą balsą, tembrą, mačiusi įtaigius gestus. Eureka! Tai Diana Tiškovaitė, solistė, aktyvia koncertine veikla ir charizma džiuginusi Lietuvos scenose.

Dabar Diana apsistojusi Belgijoje. Bet veiklos nestokojanti, įkūrusi asociaciją „Muzikos galia“. Kuria projektus, kartu su LRT muzikinių laidų vedėja Fausta Savickaite modernizuoja ir prikelia klasikinę muziką antrajam gyvenimui, mokosi olandų kalbos. Nors teko ir logistikos įmonės sandėlyje pasidarbuoti, muzikos niekad neatsisakys. O su kokia pagarba ji mena savo dėstytojus, saugo jų dovanotus neįkainojamus natų fondus…

Kai Diana paklausia, kada mūsų skrydis, išsitariu, kad mes greičiausiai šiandien nebeišskrisime. Keliais sakiniais paaiškinu situaciją. Diana šypteli – o ar išleis mane į Belgiją? Jos šypsnis buvo pranašingas. Netrukus grįžta iš registracijos eilės, sužinojusi, kad būtinas dar vienas (papildomas!), greitasis testas. 72 valandas galiojančio PGR testo nepakanka, reikia 48 valandas galiojančio testo rezultato. Ir staigiai.

Jau žinau procedūrų kelius, lekiam. Ten jau 7– 8 žmonių eilė. Visi skuba registruotis. Egiptietis verslininkas rodo sertifikuotą, laboratorijos išduotą pažymą, PGR testas neigiamas. Tačiau į Belgiją jo neišleis, kol jis neturės dar vieno, maždaug per 20 min. atliekamo testo rezultatų. Vadinas, be jau sumokėtų 80 eurų dar plius 40 eurų.

Egiptietis sutrikęs. Sako gerbiantis mūsų įstatymus, bet nesuprantąs, kodėl to reikia. Lietuva jam atsako: „Belgija – Raudonoji zona“. Ir taškas. Pasirodo, daugumai iš laukiančiųjų reikalingas tas nelemtasis 48 val. galiojantis testas.

Nebėra kada panikuoti. Skubiai rikiuojam: egiptietis ir Diana skris į Belgiją po gero pusvalandžio. Jiems pirmenybė. Vilkiką po Europą vairuojantis vaikinukas išskrenda tik ryt, tad jis – į eilės galą. Atlekia mergina, kuriai taip pat netrukus skrydis. Akyse nevilties ašaros. Jai tenka trečia vieta eilėje.

Vilkiko vairuotojas – apie 25 metų amžiaus. Labai jaudinasi, klausia manęs, ar laborantė mėginį imdama per giliai nesugrūs kištukų į nosį.

– Nespurdėkite, – raminu, ir viskas bus gerai.

Kol kas visi laimingi. „Testo rezultatus gausite po 20 minučių į savo mobiliuosius telefonus“, – patikina laborantė.

Lekiam su Diana atgal į oro uosto laukiamąjį. Ten visi susibičiuliavę, suvienyti bendros bėdos. Egiptietis rodo savo mobilųjį, kad perskaitytume testo rezultatą lietuvių kalba. Neigiamas! Džiūgaudamas rodo gintaro apyrankes, kurias veža į Belgiją. „Jei turėsite planų su artimaisiais keliauti į Hurgadą, būtinai skambinkite, patarsiu, kur nebrangiai ir komfortiškai pailsėti“. Studentiško amžiaus mergina irgi nurimusi, su neigiamu testu lūkuriuoja registracijos eilėje.

Pasveria Dianos bagažą. Viršsvoris. Dėl lauktuvių, mamos keptų skanėstų, duonos ir Šiaulių regiono kulinarinio paveldo. Nusprendžia dalį palikti mums su mama:

– Paragausite. Juk laukia naktis Vilniuje.

Išsiskiriame lyg senos bičiulės, linkėdamos, kad gyvenimo keliai vėl sėkmingai susikirstų. Mūsų klegesį pertraukia kelionių agentės skambutis. Aušra susirūpinusiu, tačiau gana šaltu tonu dėsto: į Antaliją skrisite rytoj tuo pačiu laiku ryte.

Bandau paklausti paties paprasčiausio klausimo: „Kieno tai problema?”. Tyla. Paklausiu išsamiau: „Mes dabar liekame oro uoste, jūs net nepatariate, kur man su savo mama dėtis iki labai ankstyvo skrydžio 7 valandą. Turėsime visa diena trumpesnę kelionę (apie skrydį iš Turkijos viena diena vėliau, agentė nė nenorėjo kalbėti), papildomų išlaidų (pvz., nakvynė viešbutyje – mažiausiai 50 eurų).

Tad dar kartą– kieno tai problema? Aušra atsako: „Iš dalies mūsų. Jau ir taip turiu apmokėti jums kitos dienos skrydį.“ Turėdama šiek tiek žurnalistinės ir mokymų Skandinavijoje patirties, klausiu vėl. Turiu teisę iki 11-os kartų užduoti klausimą, siekdama išgirsti bent kiek atviresnį atsaką.

Aušros pakartojamą frazę nukertu, žemaitišką charakterį prisiminusi: „Iš dalies nėščia aš nebūnu. Šūdinesnės komunikacijos (atleiskite už grubų tiesmukumą) nesu mačiusi“.

Vėl praleidžiu progą patylėti: „Jūsų agentūra galėtų bent atsiprašyti. Nekalbant jau apie tai, kad atsiųsta kelionės sutartis buvo su klaidomis, kai kurie dokumentai nebuvo atsiųsti iki skrydžio dienos.“

Dabar, jei atvirai, nepykstu ant šios kelionių agentūros atstovės. Jei ne ji, ekstra kelionės istorija nebūtų prasidėjusi.

Jei ne ji, mes su mama nebūtume sutikusios tiek geranoriškų, tikrų, nuoširdžių žmonių.

Pasiūlymo, kur pernakvoti, nė negavome, patraukėme į vos už 200 metrų nuo oro uosto esantį viešbutį. 2020 m. rudenį atvėręs duris pasitiko labai svetingai. Registratūros vadovas Andrius ir darbuotoja Beata nė nenustebo, kad grįžome neišskridusios. „Kad žinotumėt, kiek čia tokių sugrįžta… Šeimos, pavieniai žmonės. Viskas dėl „kovido“ ir pandemijos nesusipratimų.“ Ir sušildė dėmesiu: „Vaišiname kava, darome nuolaidą už nakvynę, kviečiame vakarienės – krosnyje keptos picos… “ Nuoširdumas – argi tai daug kainuoja?

Jau po keliolikos minučių mėgavomės dušu, kava, šnekučiavomės vestibiulyje, paragavome šviežių daržovių sriubos. Virta su meile, pats jaunasis virėjas ją pristatė. Kuo ne rojaus stotelė?

Užkalbino užsieniečiai iš Skandinavijos šalių, patvirtinę viešbučio darbuotojų paslaugumą. „Šis pilotas, dabar grįžtantis ilsėtis po skrydžio iš Antalijos, ryt skraidins jus į Turkiją“, – prasitarė registratūros vadovas Andrius.

Italas Mariano, sužinojęs, kodėl mes išsskrisime diena vėliau, papasakojo savo istoriją. „Mus iš Sardinijos dirbti čia siunčia kompanija. Atvykstame 4– 5 pilotai. Jei nespėjame penktadienio vakare (laboratorijos mėginius dažniausia ima tik iki 17 val.), turiu praleisti čia visą savaitgalį be savo šeimos. Tuomet darytis testą ir laukti atsakymo. Darbo Italijoje neturime. Todėl tenka būti tarsi įkaitais pandemijos sistemoje. Situacija naudojamasi, kažkas iš to uždirba milijonus. Mariano į vatą nevyniojo: „Tiesiai šviesiai sakau – tai mafija“.