Babelio bokšto statyba siaučiant „kovidui” (1)

Asmeninė nuotr.
Vilniaus oro uostas.
Kodėl rašai apie tai, Stankūniene? To klausiau savęs mažiausiai tris kartus. Pirmą kartą atsakymas sau buvo: „Negaliu nutylėt neteisybės”, antrąkart (kiek aprimus po kelionės įspūdžių ir pokštų): „Kad pasaulis išliktų sąmoningų žmonių dėka”. Trečią kartą atsakiau paprastai: „Jei padėsiu šiuo atpasakojimu nors keliems žmonėms, jau neblogai.“

Gal prajuokinsiu, gal sustabdysiu, gal padrąsinsiu. Pandemijos keliai nežinomi ir driekiasi po visą pasaulį. O pagaliau – šias prisiminimų eilutes skaitys ir pašnekovais atsitiktinai (o gal aplinkybėms ar visatai taip sudėliojus) tapę žmonės. Trumpai tariant – ne aš atėjau iki istorijos, istorija atėjo iki manęs.

Pirmoji kelionės atpasakojimo dalis turėtų prasidėti pakiliai, atostogų nuotaikomis kvėpuojančiu sakiniu: „Mes su mama – ore. Skrydis Vilnius–Antalija mums kužda apie mano su broliu mamai dovanotą kelionę į šiltus kraštus. Sidė – seniausią Turkijos gyvenvietė su antikinės Romos palikimu – akvedukais, miesto sienų, teatro, Apolono ir Atėnės šventyklų likučiais, nimfėja (dekoratyviniu fontanu). Mamos gimtadienis – po geros savaitės, tad Motinos dienos ir gimties proga ji antrąkart atsidurs ten, kur palmės, kedrai, pušynai, nuo saulės tarpsta augalija, jūros žėri spalvomis, švara. Jos bus lyg šilta atokvėpio arbata mūsų pandemijos nulintoms dūšioms. Į praeitį siunčiu neseniai persirgtą „kovidą”, mamos silpną sveikatą, mintyse jau plūduriuoju, kad ir ne mėgstamiausioje Raudonojoje, o Viduržemio jūroje, turėjusioje Didžiosios Saulėlydžio jūros, Vidinės jūros ir Mare nostrum (lot. Mūsų jūra) vardus.

„Kovido“ pokštai prasideda. Septintą valandą ryto stoviniuojame Vilniaus oro uoste registarcijos eilėje. Skrydis tik po dviejų valandų, iš vakaro susidėlioti visi dokumentai.

Keliaujame su kelionių agentūra, agentė patikino, kad visi mūsų dokumentai „kovido“ laikotarpiu tinkami ir turėsime ramią kelionę. Mamos neigiamo testo rezultatą patvirtinantis sertifikatas – kišenėje.

Manęs paprašo pažymos iš e. sveikatos sistemos (ten fiksuota mano „kovido“ ligos istorija). Dedu pažymas, vertimus į anglų kalbą. Registracijos darbuotojas sako: duokite savo „kovido“ testo rezultatus. Sakau – aš ką tik persirgusi ir turiu visas reikalingas pažymas, kad esu sveika, šiuo metu virusu negaliu užkrėsti ir užsikrėsti apie 180 dienų.

Netinka. Priėjusi dar viena oro uosto darbuotoja paprašo išeiti iš eilės ir paaiškina ramiu tonu: „Mes niekaip negalime jūsų įleisti į lėktuvą. Nebent turėtumėte neigiamą testo rezultatą. Turkija prieš kelias dienas yra paskelbta Raudonąja zona. Visi atvykstantieji (be išimčių) privalo turėti neigiamą PGR testą dėl COVID-19, atliktą likus 72 val. ir mažiau iki atvykimo į Turkiją. Tai jums turėjo akcentuoti jūsų kelionių agentūra“.

Darbuotoja dar bando skaityti raštus apie mano ligos laikotarpį, diagnozes, gydytojo išvadas, rekomendacijas, bet jau ryžtingai mosteli mobiliojo tyrimų punkto link. Esą laboratorija prie pat oro uosto, vos už šimto metrų.

Lekiu ten, palikusi mamą laukimo salėje ir paprašiusi nesijaudinti. Mama išsitraukia iš kuprinės kryžiažodžių žurnalą. Pakeliui bandau prisiskambinti kelionių agentei. Bergždžias reikalas. Agentūra, beveik visą laiką nuo kelionės užsakymo bendravusi 700-ąja linija, o labiausiai mėgusi elektroninius laiškus su robotiniais atsakymais, ko gero, tebemiega ir dabar.

Margaritai, sėdinčiai mobiliojo mėginių paėmimo punkto registratūroje, esu iki šiol labai labai dėkinga. Ji, pamačiusi mano ne pačios šviesiausios nuotaikos veidą, išklausė visus „visiems nuo „kovido“ ištino smegenys; kodėl reikalingi testai ir aš apie juos negaliu sužinoti iš kelionių agentūros?!; juk specialiai užsisakėme kelionę, kad su kelionių agentūra būtų saugiau; pasitikėjau, užsakiau visus reikiamus draudimus, uždaviau galybę klausimų vardan saugios ir bestresinės kelionės su mama!

Žinot, ką ji atsakė į mano trumpą, tačiau isteriškai aštrią tiradą? „Aš jus labai suprantu“. Ši jauna mergina, maloniai nustebinusi savo veltinėmis storomis kasomis ir per akinius žvelgiančiomis žydrynėmis, iškart mane nuramino. „Padarysime jums tyrimą ekstra skubiai. Per 4– 5 valandas. Atliksime kiek tik įmanoma greičiau. Gal galite sutarti su registratūra, kad testo rezultatus gautumėte jau ore, skrydžio metu, o į lėktuvą būtumėt įlaipinta su įrašu „tyrimas dėl COVID-19 vykdomas?“

Mano, ką tik persirgusios „kovidu“, testas vis tiek rodys neigiamą atsakymą. Tai esą tik formalumas. Dieve, kaip apsidžiaugiau. Akimirkai. Puoliau į laboratoriją (laimei, eilės dar nesimatė, vos keli žmonės. Visi laukė greitojo testo, kuris padaromas per 20 min. Maniškio reiktų laukti apie parą).

Susimokėjau 75 eurus. Nebesvarbu papildomos išlaidos, mintyse kirba: ech, jei dar spėčiau į šios dienos skrydį... Pasitiko laborantė, kuriai iš pažiūros vos 21-erių metų, labai panaši į mano dukrą. Nurimstu. Protas guodžia: viskas bus gerai...Ir ko aš čia užsivedžiau? Vykstam ilsėtis ir jokios aplinkybės nebaisios.

Lėkdama iki oro uosto laukiamosios salės skambinu kelionių agentei. Jau kokį septintą kartą. Nekelia ragelio el.paštu nurodytu asmeniniu mobiliuoju telefonu. Agentės kolegė bendruoju telefonu paguodžia, kad darbuotoja perskambins, kai tik atvyks į ofisą.

Jau 8 valandos ryto, skrydis – po geros valandos. Vilties sankaupos mažėja, kai registratūroje geranoriškai patikina: mes jus iš Lietuvos išleistume. Bet Turkija jūsų neįsileis, nes jiems reikia vienintelio dokumento su jūsų duomenimis ir užrašu „negative test“. Pas juos komendanto valanda.

Raudonosiomis zonomis tapo ne tik Turkija, bet ir Belgija. Keleiviai skrydžiui į pastarąją šalį pradedami registruoti. Keliauti norinčiųjų eilės – ir į Švediją, Rusiją, Egiptą, Nyderlandus, Ukrainą. Prie įėjimo į Oro uosto išvykimų salę pasitinkantys ir skrydžių dokumentus tikrinantys apsaugos darbuotojai jau geranoriškai šypsosi.

Marširuoju pirmyn ir atgal nepaleisdama iš rankų mobiliojo telefono. Praeidama matau televizijos komandą, tuoj kalbinsiančią LRT prodiuserį ir Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovą Audrių Giržadą. Šmėsteli mintis: ko gero, pasakos, kaip „The Roop”, su visais testų rezultatais saugiai išvyksta į Roterdamą. Jiems mūsų bėdos tikrų tikriausiai – nė motais.