Naujausios
Iš kaimo į Maskvą. Pažintis su M. Gorbačiovu
– Esate baigęs Maskvos M. Lomonosovo universitetą. Kaip kaimo vaikas pasiryžo mokslus eiti Maskvoje, kodėl rinkotės fiziką?
– Brolis Gediminas, kai baigiau Pagėgių gimnaziją, patarė studijuoti ne kalbą, literatūrą, o tiksliuosius mokslus. Sakė, kad žymiausi rašytojai ne literatūrą studijavę.
Tad aš nuvažiavau į Kauno politechnikos institutą, bet ten nemandagiai kažkoks klerkas priėmė, nakvoti teko geležinkelio stoty, iš kur ryte patraukiau į Vilnių. Ten taip sutapo, kad pirmas žmogus, paklaustas kelio į universitetą, buvo fizikos katedros dėstytojas. Jis mane nuvesdamas suagitavo studijuoti būtent fiziką.
Mandatų komisija baigusiems gimnazijas medaliais (medalininkai tada buvo priimami be stojamųjų egzaminų), pasiūlė studijuoti Maskvos M. Lomonosovo universitete – ten keturiems Vilniaus universiteto fizikos studentams buvo suteiktos vietos. Visi mes su tuo pasiūlymu sutikom.
Studijavau sunkiai. Mat Pagėgių gimnazijoje greit viską suvokdavau, mokslo porcijos būdavo nedidelės, tad po pamokų mokslu nepervargdavau, neįprasdamas kantriai, ilgai mokytis. O Maskvoje užvertė tokiais krūviais, kad neįmanoma buvo viską išsamiai apdoroti. Ir dar kalba, kurios pradžioje gerai nemokėjau.
Bet egzaminus išlaikydavau normaliai, tik naktys prieš juos būdavo klaikios: kas bus, jei gausiu trejetą ir tuoj liksiu be stipendijos? Atsipirkta tuo, kad gerokai po universiteto baigimo sužinojau, jog pagal mano diplominiame darbe pateiktas formules buvo nustatomas mėnulyje grunto plastingumas... Atsimenu, pristatant pirmą laboratorinį darbą, dėstytojas paklausė, iš kur aš toks kvailas? Atsakiau, kad iš Lietuvos. Tada vėl klausia: „Tai kodėl Rygoj nesimokei?“
– Kokia tada buvo Maskva? Kokios nuotaikos vyravo, kokia studentiška, miestietiška buitis?
– Buvo 1950 metai. Maskva mane, kaimo vaiką, prislėgė triukšmu, žmonių knibždėlyne, jų skubėjimais, tramvajais, metro. Jais važiuodavome į centre esantį fizikos fakultetą. Dar vis, nors karas baigėsi prieš penkerius metus, žmonėse dvelkė pergalės dvasia.
Bendrabučio kambaryje gyvenome aštuoniese {rusai, lietuviai, gruzinas, totorius). Gerai sutarėm. Organizavome komuną: viską, ką atsiųsdavo tėvai, dėjome į sandėliuką. Patys virdavom, kepdavom. Deja, bent ketvirtadalis po metų neatlaikydavo mokslo tempų, ir tų kambario gyventojų sumažėdavo.
Po trečio kurso mus perkėlė į naujai pastatytą universitetą, kurio bendrabutyje gyvenome jau po vieną, ilgesingai. Dėstė mums įdomūs dėstytojai, net trys būsimi Nobelio premijos laureatai, bet juos matydavome tik per paskaitas. Būtent Maskvoje kasmet mes, lietuviai studentai, susitikdavome su iš Vilniaus į Aukščiausios tarybos sesiją atvykusiais deputatais.
– Kokie momentai, pažintys, patirtys įsiminė? Esate sakęs, jog nuo studijų laikų pažistate pirmąjį ir vienintelį Tarybų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. Kokia tai buvo pažintis? Kada jam apie save priminėte ir kokios reakcijos sulaukėte?
– Trejus metus nemaskviškiai Maskvos universiteto studentai gyvenome viename bendrabutyje. Švaros komisijai vadovavusi Raisa Titarenko vis siaubdavo fizikus: kam jie dulkių nenuvalo. Taip man įsiminė būsima Michailo žmona.
Su Gorbačiovu, kaip vėliau išsiaiškinom, susidurdavau per tarpfakultetines lengvosios atletikos varžybas – abu buvom šuolininkai. O rimčiau pabendravom dvi dienas, baigus trečią kursą, traukinyje: aš važiavau į Kaukazą dirbti švino kasyklose, o jis į savo kolūkį vėl dirbti traktorininku, kad būtų už ką nupirkti vestuvinę suknelę Raisai. Tada po Stalino mirties, jis ir išsakė man mintis apie demokratiją, apie tai, ką reikėtų daryti, kad ji dominuotų. Kalbėjo, vis kalbėjo entuziastingai jis, o aš tik vieną kitą žodį įterpdavau.
Kai 1989 metais Tarybų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas išrinko Gorbačiovą pirmininku, mudu su bendrakursiu Roaldu Sagdejevu (garsus rusų fizikas, akademikas, vėliau išvažiavęs į JAV) užėjom į kabinetą pasveikinti jo su naujomis pareigomis, tada ir perkalbėjome tuos laikus. Beje, buvusį Kosminių tyrimų instituto direktorių ir Gorbačiovo padėjėją Roaldą Sagdejevą drauge su Andrejumi Sacharovu į Liaudies deputatus išrinko Mokslų akademija.
– Minėjote švino kasyklas. Koks ten buvo darbas? Ar tai kenkė sveikatai?
– Tai buvo Šiaurės Osetijos Mizūro spalvotų metalų fabriku priklausančios švino ir alavo kasyklos. Važiavau ten užsidirbti. Prieš tai dvi atostogų vasaras dirbau kartu su tėvais kolūkyje, rodžiau pavyzdį, bet gaudavau tik kapeikas. O ten per vasarą užsidirbau tiek, kiek per metus gaudavau stipendijos. Dirbau vieną mėnesį po žeme, kitą – naujai tiesiamame kelyje, kūju – trupindavau stambesnius susprogdintų uolienų gabalus, kad juos galėtų rankomis pakrauti pervežimui. Atrodo, tas gerai apmokamas darbas sveikatos neatėmė. O gal net pridėjo...
Šiauliai. Dėstytojas ir mokytojas
– Kokia buvo darbo pradžia? Kokie buvo Šiauliai, kai atvažiavote dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą? Kokie anuomet buvo dėstytojai, studentai? Ar fizikai ir lyrikai tikrai gyveno aukso amžių?
– Pirmasis mano darbas buvo dar prieš studijas – dirbau korektoriumi laikraštyje „Pagėgių balsas“.
Mokytoju pradėjau dirbti Maskvoje, studijuodamas paskutiniame kurse. Mokiau Jaunimo mokykloje suaugusius mokinius, kurie statė Maskvos universitetą. Aš juos mokiau matematikos ir fizikos, o jie mane – gyvenimo.
Šiauliuose darbo pradžia buvo labai maloni. 1956 metais atvažiavęs gavau dėstyti tas disciplinas, kuriose gausu matematikos, kurias gerai išmaniau: trečiakursiams matematikams teorinę mechaniką, fizikams – techninę mechaniką. Mielai bendravau ir su dėstytojais, ir su studentais, kurių dalis buvo ir laborantai. Netgi vieną mėnesį su matematikais dirbau Smilgiuose – padėjome nuimti derlių. Ir ten pasistengiau pademonstruoti, kad mano, ūkininkų sūnaus, nupjautų avižų pradalgės ir lygiausios, ir plačiausios.
Be to dar mokytojavau Šiaulių antrojoje vidurinėje mokykloje. Užvakar, išėjus pavaikščioti, vienas gal šešiasdešimties metų vyras mane užkalbino, prisistatydamas kaip Antrąją vidurinę mokyklą baigusios Aldonos sūnus. Paprašiau perduoti mamai linkėjimus nuo Katino – taip mane tada pravardžiavo.
Labai mieli, artimi, neišpaikinti buvo ir studentai, ir dėstytojai. Nebuvo nė vieno apsigynusio disertacijos. Taigi – nei docentų, nei profesorių tada Šiaulių pedagoginiame institute dar nebuvo. Bet visi, su kuo teko bendrauti, buvo tikri savo srities specialistai.
O miestas, dar ne visai atkutęs nuo karo, man pradžioje nepatiko, ypač erzino „Elnio“ nuotekų smarvė. Bet pamažu nuomonė ėmė keistis, stebint, kaip miestas taip sparčiai kyla, plečiasi, kaip kuriamos vis naujos gamyklos, įmonės, mokyklos.
Fizikai ir lyrikai tada tikrai gražiai ir produktyviai bendravo. Man, ir to, ir to mėgėjui, tai buvo prie širdies.
– Ar buvo kokių nuoskaudų?
– Branginu visus prisiminimus: tai juk buvo mano gyvenimo prasmė. Būta ir nuoskaudų. Manau, kad dėl liežuvio nesuvaldymo: dėdavau per susirinkimus tai, ko kiti pasakyti neišdrįsdavo. Tad pasitaikydavo viršuje ir tokių, kurie atitinkami atsilygindavo. Bet šiandien, kaip toj dainoj sakoma, aš ne apie skriaudą galvoju.
Pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginiame institute 1956 metais, baigiau Šiaulių universitete – 2016 metais. Taigi čia būta net šešiasdešimt prasmingų, mielų metų. Ir tai reiškia, kad man labai pasisekė įvykdyti vieną svarbiausių gyvenimo misijų – diegti jauniems žmonėms gerą nuotaiką, dvasiškumą.
Aš džiaugiuosi, kad fakultatyvas „Fizika ir žmonija“, kurį vedžiau 16 metų (1997–2012 m.) buvo populiarus, jį lankė įvairių specialybių studentai. Kviesdavau su studentais susitikti žymius mūsų žmones. Fakultatyvo svečiai yra buvę ir Algirdas Brazauskas, ir Jonas Kubilius, ir Česlovas Juršėnas, ir aktorius Donatas Banionis.
– Matėte Pedagoginio instituto virsmą į Šiaulių universitetą, kodėl jis neišsilaikė? Kaip vertinate Šiaulių universiteto metamorfozę į Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją?
– Tiesą pasakius, man buvo neaktualu, ar tai institutas, ar universitetas: juk kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Gerai, kad prisijungė inžinieriai prie mūsų. O tie vardų aukštinimai nei gerina, nei blogina. Nuo to, kad mokslų kandidatai ūmai virto daktarais, kad priviso tiek profesorių, nei mokslas, nei mokymas nepaūgėjo.
Nelikus Šiauliuose didžiosios pramonės, atgrasinus tiksliuosius mokslus, daug jaunimo patraukė ten, kur, baigus studijas ir netgi per jas, lengviau galima prasigyventi. Tad neliko kitos išeities, kaip tapti Vilniaus universiteto padaliniu.
– Jūsų akimis, koks yra inteligentų, intelektualų vaidmuo?
– Inteligentų vaidmuo, kai valstybėje dominuoja kūryba, milžiniškas, kai to nėra, dominuoja auksakalbiai. Nuvertinami intelektualai tik ten, kur valdantieji tarnauja didžiajam kapitalui. Deja, Lietuvoje ir to jau galima aptikti.
– Kodėl tapote pedagogu – ar tai pašaukimas, ar aplinkybių nulemta? Kuo ši profesija ypatinga? Nuo ko priklauso mokytojo prestižas? Ką manote apie nesibaigiančias švietimo reformas?
– Po karo ir pokario tragedijų vis sukau galvą, kuo aš galėčiau prisidėti, kad jų būtų mažiau. Ir radau sprendimą, kai paskutiniais studijų metais pradėjau dirbti mokykloje: supratau, kad tas darbas – būtent man. Gavęs dėstytojo specialybę suteikusį diplomą, aš ministerijoje pasiprašiau dirbti ne Vilniuje, ne Kaune, o kur būčiau arčiau studentų.
Tam tiko būtent Šiauliai. Nes taip gali efektyviau jaunimui įteigti ne tik fizikos žinias, bet su gera nuotaika ir humanizmą, meilę poezijai, pilietiškumą, dvasingumą, kuriuos aš jaučiausi kažkiek sukaupęs ir tuo labiau buvau užsiprogramavęs toliau kaupti.
O mokytojo prestižas priklauso ne tik nuo jo kvalifikacijos, bet ir nuo valdžios požiūrio į švietimą. Tūkstančius metų ugdyta, derinta švietimo sistema pasiekė labai aukštą lygį, o mūsų vis nauji karštakošiai imasi ją per kelerius metus sujaukti. Juk netelpa amžiais puoselėta švietimo sistema į rinkos ekonomikos skrynią.
Bjauriausia buvo patirti, kad švietimo ministro postas skiriamas ir už visai kitus nuopelnus kokiam Kauno juristui, sudarkiusiam kad ir „Fotoną“ (M. Stakvilevičius – vienas iš „Fotono“ kūrėjų ir ilgametis vadovas). Šią 1973 metais įkurtą Jaunųjų fizikų neakivaizdinę mokyklą buvo baigę keturiolika tūkstančių Lietuvos moksleivių, jos stovyklose vasaromis pabuvojo per tris tūkstančius „fotoniečių“. Aš didžiuojuosi, kad keturi buvę mano mokiniai ir „fotoniečiai“ yra Kovo 11-osios akto signatarai. Buvęs „fotonietis“ Jurgis Razma dabar yra Seimo pirmininkės pirmasis pavaduotojas.
– Kokia Lietuvos mokykla turi būti, kas yra svarbiausia?
– Geriausios mokyklos yra tos, kuriose aš tarpukariu, per karą, po karo mokiausi, ir tos dvylika mokyklų, kuriose pats mokiau ne tik fizikos, matematikos, bet ir gerumo, žmoniškumo, dvasingumo.
Nedarkykite mokyklos, neišmanėliai!
