Atminties byla – kas dar nepasakyta (1)

Redakcijos archyvo nuotr.
Mindaugas Stak­vi­le­vi­čius ­fi­zi­kos ir ma­te­ma­ti­kos mo­kė ir stu­den­tus, ir moks­lei­vius. Per sa­vo kar­je­rą dir­bo 12-oje mo­kyk­lų.
Mindaugui STAKVILEVIČIUI, kurį savo Mokytoju vadina ne viena šiauliečių ir ne tik šiauliečių karta, liepos 24 dieną sukaks 90 metų. Jis yra iš tų žmonių, kurie gyvenime visada eina prieš vėją dėl savo idealų.

Fizikas ir lyrikas. Įsimylėjęs poeziją ir šachmatus. Mokytojas, dėstytojas, mokslų daktaras ir politikas. Atgimimo sąjūdininkas ir partinis veikėjas, socialistas. Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, nors parašo po aktu ir nėra.

„Šiaulių kraštas“ pradeda publikuoti prisiminimų pokalbių su M. Stakvilevičiumi ciklą.

Ką čigonė išbūrė

– Kaip jaučiatės būdamas ir tautos, ir savo giminės vyriausiosios kartos atstovas? Ar dažnai susimąstote apie nueitą kelią?

– Kai Albertui Einšteinui artėjo 70 metų, jis, paprašytas parašyti išsamią autobiografiją, pajuokavo, kad tai bus puošnus nekrologas... Ir parašė keliasdešimt puslapių. Man tiek būtų per daug.

Kaip jaučiuosi? Laukiu eksperimento pabaigos. Mat čigonė, kai buvau šešerių, paėmusi už rankos, išbūrė, kad gyvensiu 90 metų, tačiau nepatikslino, ar tiek trauksiu nuo gimimo, ar nuo tos pranašavimo dienos.

Nors esu fizikas teoretikas, tačiau šį kartą pasikliausiu eksperimentiniu atsakymu. Spėju, kad būtent tos čigonės kerai lėmė, kad 1941 metų birželį juodakryžio lėktuvo kulkosvaidžio kulkos susmigo ne į mus, kieme buvusius keturis vaikus, o nudardėjo per skardinį namo stogą. Kad 1944 metų kulkos nekliudė manęs lovoje, o subiro į ją, atsimušusios į krosnies sieną. Kad 1953 metais Kaukaze, krisdamas nuo aukštos uolos neužsimušiau, o tik nežiauriai susižalojau.

Daug būta tų kerų poveikių, juos vis dar pasapnuoju, juos paanalizuoju. Ir paaimanuoju, kad tiek klaidų šiandien darau, tiek daug užmiršta.

„Išplėšiau dieną vėl lyg lapą iš bloknoto, ir buvo ji tuščia“ (Kostas Kubilinskas). Man taip nėra: vis turiu, ką veikti, juo labiau – prisiminti tikrai yra ką, pradedant dvimečio skiepijimu nuo raupų. Labai noriu būti paklausus plačiai Stakvilevičių giminei, bendradarbiams, bendražygiams, draugams, buvusiems studentams, mokiniams – bent jau mielais, gerais prisiminimais. Apie nueitą kelią susimąstau vis dažniau. Laiko tam nestinga, ir yra ką „prarastos kartos“ atstovui paminėti, paanalizuoti.

Tėvai – patriotai ūkininkai

– Iš kokios šeimos esate kilęs? Kokia buvo vaikystė, jaunystė?

– Keturis sūnus augino devyniolikto amžiaus pabaigoje dešimties vaikų šeimoje gimęs Juozas Stakvilevičius ir Paulina Juškauskaitė–Stakvilevičienė.

Mama išrinko man jauniausiam Tautvydo vardą, bet tėvukas pasielgė jam būdinga akcija: išvežė mane krikštyti mamai neprieštaraudamas, o po krikštynų iš Simno bažnyčios parvežė būtent Mindaugėlį. Mat už Nepriklausomybės kovas gavęs Alytaus apskrities Simno valsčiuje 17 hektarų žemės buvęs pasienio dalinio viršila buvo labai patriotiškai nusiteikęs, tad dviem sūnums teko kunigaikščių Gedimino ir Algirdo vardai, o man – net karaliaus.

Ir tėvukas, ir mama, mokėsi ne mokykloje, o namie. Mamą, penktą vaiką iš 10 vaikų šeimos, išmokė mokyklą lankiusi vyriausioji sesuo Veronika. Per karą šešiolikmetį mano tėvuką, sunkiai sužeistą civilį, sanitariniu traukiniu pervežė į Maskvą, kur jį, jau išgydytą, lietuvių draugija išmokė ne tik skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet ir padėjo įdarbinti. Jis įgijo dailidės, šaltkalvio specialybes. Jos ūkininkaujant labai pravertė. Grįžo į Lietuvą po revoliucijos.

Tėvukas pats ūkyje dirbdavo nuo 5 valandos ryto, ir mums, vaikams, griežtai tvarkomiems, neteko tinginiauti. Todėl jis buvo labiausiai pasiturintis naujakurių kaimo ūkininkas, kuriam net užteko lėšų leisti sūnų Gediminą į Lazdijuose veikusią Seinų gimnaziją.

Man labai patikdavo visi ūkio darbai. Nuo 5 metų per vasaras ganydavau žąsiukus, vėliau karves, avis iki lapkričio – tik tada mes, kaimo vaikai, eidavome į pradinę mokyklą, kurią aš pradėjau brolių išmokytas skaityti, rašyti, skaičiuoti, šešerių metų. Atsimenu, per karą tėvukas kelia mane anksti rytą kulti spragilu rugius. Būtent spragilu, o ne kuliamąja – kad šiaudai nesusitaršytų ir tiktų kūliams daryti. Po to darbo – nusiprausti, pavalgyti ir vėl pratęsti miegą.

Stebėtinai gilų realybės jausmą turėjo tėvukas. Prenumeravo „Lietuvos ūkininką“. Skaitydavo balsu dažnai ateinantiems papolitikuoti kaimynams ir vis pakomentuodavo, kur čia teisybė, kur išmislas, kur duoklė, kur neišmanymas. Po to, susėdus prie netuščio stalo, prasidėdavo agronomo Kriščiūno knygoje aprašytų siūlymų aptarimas ar politikavimai.

Tais metais, kai aš gimiau, surentė Mergakalnio šlaite erdvų stiprų betoninį rūsį ne tik bulvėms, daržovėms laikyti, bet ir išsisaugojimui. Mat buvo tikras, kad nesusitaikys turčių valdžios su kitokios santvarkos buvimu Rytuose: bus karas. Pirmą karo dieną, kai vokiečių patrankos apšaudė mūsų sodybą (12 sviedinių krito), mes, tam rūsy sėdėdami, buvome tikri, kad jo nepramuš.

O mama buvo humanitarė. Mintinai, triūsdama virtuvėje, dainingai deklamuodavo mums Vaičaičio, Maironio, Nėries eilėraščius. Ir vis dainos, tarytum pasakojimai. Skamba man ir dabar po tiek metų: „Šlovę gražią, vargus Kražių verkdami giedokim, vargus brolių nuo maskolių graudžiai apraudokim…“

Karas ir pokaris. Akistata su blogiu

– Kokia buvo atmosfera tarpukariu? Kokie išbandymai teko šeimai, atėjus okupacijai 1940 metais, užgriuvus karui?

– Tarpukariu buvo ramu, kaimo žmonės miegodavo neužsisklendę durų, langų. Nepiktai paburnodavo prieš valdžią: prezidentą, valdininkus. Ypač pašiepdavo Kauno poniutes... Reikėjo naujakuriams daug, sunkiai dirbti, suktis, kad netektų patirti Petro Cvirkos aprašyto Juro Taručio likimo.

O 1940 metų birželį bent jau mano tėvai priėmė kaip mažesnį blogį: labiau šiurpino hitlerinės okupacijos baimė. Buvo netgi patenkinti tuo, kad kandidatų į Seimą sąraše pagaliau buvo tiek populiarių rašytojų, žurnalistų. Tačiau visai kitaip priėmė liepos pabaigoje žinią apie Lietuvos prijungimą prie Tarybų Sąjungos.

Pirmą karo dieną – siaubas: vokiečiai užmušė klasiokes Janiną ir Petronėlę, mano mokytoją Bubnį. Žuvus vokiečių karininkui, sušaudė gretimame kaime 16 jaunuolių. Rudenį nužudė Simne gyvenusius žydus, tarp jų ir mane išgydžiusį daktarą Freidą. Ir darė tai mūsų valsčiaus žmonės.

Vėliau gyvenimas sunormalėjo. Pajutome drausmę, tvarką: gyvulius seniūno komanda surašydavo, ir už kiekvieną reikėdavo įnešti griežtai nustatytą duoklę. Vokiečių kareivių beveik nematydavome. Tiesa, tik po karo mes, vaikai, sužinojom, kad tėvukas buvo kluone po javais įrengęs slėptuvę žydui, atrodo, pavarde Šapyra.

Po karo tarp Dzūkijos miškų buvo neramu – trėmimai, žudymai – ir mūsų šeima, kaip ir kiti ramybės siekę kaimiečiai, buvo specialiu traukinio ešelonu pervežti su savo gyvuliais, padargais ūkininkauti į per karą ištuštėjusį Klaipėdos kraštą. Tai buvo man, vaikui, ilgam atminty įstrigusi pirmoji kelionė traukiniu, trukusi net dvi paras.

– Kokios buvo Jūsų aplinkos žmonių, miestelio nuotaikos artėjant Raudonajai armijai? Gal žinote, kokie valsčiaus žydšaudžių likimai? Koks Jūsų tėvų išgelbėto žydo likimas, ar palaikėte ryšius su juo?

– Mūsų kaime tada būta įvairių nuotaikų, tačiau žmonės būdavo savo kalbomis gana santūrūs, kad pernelyg aiškūs pasakymai arba tuoj, arba vėliau kam neužkliūtų. Pasakydavo, pavyzdžiui: „Taip jiems ir reikia.“

Namie tėvai labai laukė pergalės, nes vyriausias sūnus prieš metus išėjo į partizanų būrį. Pas mus, kaip pas daugelį kaimynų, nuo žiemos gyveno rusų šeima. Tuos žmones, gyvenusius kažkur Pskovo srityje, vežė į Vokietiją, bet, atgabenę iki Alytaus, juos išskirstė ūkininkams. Tie kažkodėl savųjų grįžimo pribijojo.

Kaimiečiai, vis sužinoję apie eilinį „fronto lyginimą“, išklausę „žinovų“ pasakojimus, kaip mongolai durtuvais bado kiekvieną sutiktą lietuvį, nugirdę apie Pirčiupio tragediją, fronto grįžimui rimtai ruošėsi. Kai frontas stovėjo jau prie Nemuno, miškeliuose slėpė arklius, o rugpjūčio pradžioj su gyvuliais patraukė į Kalniškės miško daubas, užvertę kelius į jas medžiais. Ten ir mes išbuvome apie dvi savaites. Laimei, frontas pro mūsų kaimus praėjo be šaudymų ir gaisrų, nes, forsavus Nemuną, vokiečiai greitai pasitraukė į Rytprūsių pasienį.

Suaugusieji kalbėjo, kad žydšaudžių valsčiuje neliko, o kur jie dingo – ar pasitraukė su vokiečiais, ar išsislapstė, nežinojo. Neliko ir mūsų, ir kaimyninės seniūnijos seniūnų; abu jie žuvo 1945 metų pradžioje per Liepakojų (kaimas šalia Žuvinto) mūšį. O Simno gimnazijos mokytojai ir direktorius Vaclovas Vaisekauskas nepasikeitė.

Tėvų išsaugotas žydas po karo atvyko atsisveikinti, nes išvažiuoja gyventi į Izraelį. Tėvas jį vis po to pakeiksnodavo: dingo, girdi, kaip į vandenį: neatrašo, neatvažiuoja.

– Koks buvo pokaris Jūsų, jau paauglio, akimis? Kodėl turėjote išsikelti į Klaipėdos kraštą? Savo noru, ar tai buvo savotiška tremtis?

– Klaikus buvo metas karui baigiantis. Nežinojai, ar nušaus, ar ištrems. Vieniems užkliuvo, kad brolis Gediminas išėjo kariauti prieš vokiečius ir dabar dirba Vilniuje, švietime, kitiems – kad pernelyg turtingi esame, tretiems, kad ir jiems valgyti reikia ne tik sausą duoną. Taigi, gąsdinimai, duoklės davimai. Tad karui baigiantis tėvai užsirašė perkeliamų į Klaipėdos kraštą sąraše. Stakvilevičiams tokia akcija – ne naujiena: tėvo diedukas Stasys, kad išsisuktų nuo nuo rekrūtų, iš Lelionių perbėgo į Užnemunę, kur galiojo Napoleono kodeksas: nei baudžiava ten buvo, nei į rekrūtus padykėlius ten imdavo.

Gyvenimas Klaipėdos krašte

– Klaipėdos kraštas. Koks jis Jums buvo, kokie buities ženklai įstrigo, ar buvo likusių to krašto žmonių?

– Pradžioje Pagėgių apskritis nepatiko: lygumos, žemumos, nieko panašaus į gimtinės Mergakalnį. Bet trobesiai geri, žemės ir pašarui, ir arimui – kiek nori, kiek įkerti. Šalia asfaltuotas Klaipėdos–Tilžės plentas, šalia analogiškas geležinkelis. Tik iki Pagėgių ir juose artimiausios gimnazijos – net 13 kilometrų. Atmušdavau kojas, kol nueidavau, pareidavau. Ir keista buvo: pralenkia vežimas, prašau žmogaus, kad pavežtų, o jis nuvažiuoja net neatsakęs vienas. Dzūkas ir paveždavo į Simno gimnaziją, ir padainuoti važiuojant paragindavo.

Ramūs ten buvo gyventojai: buvę bežemiai ar mažažemiai iš artimesnių vietų, kiti – iš tolesnių apskričių – kad ten nebuvo ko nei naktimis, nei dienomis bijoti. Buvo nemažai ir besitraukiančios kariuomenės varytų į vakarus vietinių gyventojų, vadintų šišoniškiais. Tačiau dauguma grįžusių jau savo namuose rado kitus šeimininkus, kurie jiems atsiimti namų ir inventoriaus neleido. Taip buvo ir su mano brolienės tėvais; teko jiems įsitaisyti prastesniuose buvusių žemiečių namuose. Ilgokai dar liko tokių neapgyvendintų namų.