Ar Šiauliai – lietuvių estrados lopšys? (6)

Gal ir nu­steb­si­te, bet Šiau­liai kaž­ka­da bu­vo ti­tu­luo­ja­mi Lie­tu­vos est­ra­dos sos­ti­ne. 1963 m. per pir­mą­jį lie­tu­vių est­ra­dos at­li­kė­jų kon­kur­są Vil­niu­je ryš­kiau­si bu­vo du ko­lek­ty­vai ir abu iš Šiau­lių: Šiau­lių sta­ty­bos tres­to ir „El­nio“ ga­myk­los big­ben­dai. Šiau­liuo­se tuo­met bu­vo net trys di­de­li est­ra­dos ko­lek­ty­vai (big­ben­dai) ir ei­lė ne­di­de­lių est­ra­di­nių an­samb­lių. Iki vi­dur­nak­čio ko­mi­si­ja svars­tė, kam iš šių ko­lek­ty­vų įteik­ti di­dį­jį pri­zą, kol bu­vo nu­spręs­ta – abiem. Ko­lek­ty­vų va­do­vai Tei­su­tis Sal­daus­kas ir Vin­cen­tas Ma­sio­nis, cho­reog­ra­fė Al­do­na Iva­naus­kie­nė, dai­ni­nin­kai, šo­kė­jai ir mu­zi­kan­tai vi­so­je res­pub­li­ko­je ir net už jos ri­bų gar­si­no Šiau­lius.

Bigbyto grupės – laisvėjančios visuomenės išdava. Estrada galėjo pradėti vystytis tik po Nikitos Chruščiovo pradėto atšilimo laikotarpio, tai yra nuo 1956 metų. Stalino laikais buvo draudžiama viskas, netgi fokstrotas, o ką jau ten bekalbėti apie tango. Atšilimas atnešė disidentišką hipių judėjimą ir muzikos grupes, pradžioje grojusias visokius koverius, o paskui – ir originalias, neretai labai stiprias dainas. Aišku vengrų „Omegos“ lygio mes nepasiekėm, bet buvo ir puikių dalykų.

Gerą žodį galima tarti ir apie šiandieninę pramoginę muziką mūsų mieste. Su bigbendu koncertuoti į gimtą miestą grįžta žymūs muzikantai (čia pirmiausia paminėtas pianistas Povilas Jaraminas), visada jaunatviškas „Vairas“, Šiaulius kaip country muzikos miestą garsinantis „Jonis“... Vitalija Katunskytė pradėjo dainuoti dar su straipsnyje minėtais solistais, Virgis Stakėnas – su pirmaisiais Lietuvos bardais, vienas pajėgiausių šiuo metu lietuvių estrados solistų, mano galva, yra Gytis Paškevičius, džiazo vokalą Klaipėdoje studijuoja ne viena šiaulietė... Buvęs „Rondo“ solistas šiaulietis Lainius Dinius išsakė mintį, jog ką šiauliečiai dainininkai ar muzikantai darė, visada stengėsi daryti gerai.

...Kartais, kai rytą įsijungiame LTV „Labą rytą“, galime išvysti Trakų pilyje ar Galvės ežero pakrantėmis vaikščiojančius ir dainuojančius Nijolę Ščiukaitę, Adolfą Jarulį, Jurgį Žukauską... Tai ištraukos iš daugiau nei prieš 50 metų susukto televizijos muzikinio filmo „Estradinės melodijos“. Tai gana primityvios aparatūros laikmetis su ARZ garsiakalbiais, naudojamais ir geležinkelio stotyse traukinių tvarkaraščiui pranešti, skambiai pavadintais „Radio ustanovka dlia kolchoznych radio uzlov“, ir prie stiebo pritvirtintais mikrofonais. Nežinau, kuris vokalistas pirmasis iš to stiebo mikrofoną išsitraukė, tik žinau, jog tai tikrai buvo vienas iš dviejų ar Juozas Garbenis, ar Ričardas Dailidė. Berods 1967 metais mūsų filharmonija įsigijo garso stiprinimo aparatūrą „Beag“.

Koncertinės programos anuomet buvo tvirtinamos. Patvirtinus jokių papildomų dainų nebuvo galima prijungti. Buvo numatyta, kiek procentų turi būti lietuvių estrados, kiek rusų, kiek kitų sovietinių respublikų, soc. lagerio šalių... Vakarų pasaulio dainoms vietos veik nelikdavo. Ką darysi, kad buvo toks laikotarpis, kai visi supratome, kad esame įkliuvę ir tai suprato net kultūros namų, filharmonijų direktoriai bei pats kultūros ministras.

Gaila, bet kai kurių ano meto atlikėjų jau nebėra tarp gyvųjų. Kai kurie išėję jau čia paminėti. Seniai mus palikęs Alfonsas Buiša, Teisutis Saldauskas, taip pat iš Šiaulių kilęs populiariosios „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas, Viktoras Vaškas, Tautvydas Bigota, Adolfas Jarulis...

Ano meto „estrados žvaigždės“ (tokio žodžio jie tuomet net nežinojo) buvo puikūs draugai. Pamenu, laidojant vieną estrados solistą, su juo grojęs muzikantas taręs prie kapo duobės atsisveikinimo žodį, bekalbėdamas užsirūkė. Bent man tai išliko kaip nuoširdus gestas.

Alfonsas Buiša pirmųjų užsienio solistų perdainuotų hitų tekstų autorius: „Aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką,/ vėl mylėti juodaplaukę,/ aksomines akis jos bučiuoti,/ skęsti meilės sūkury“; „Mergaitė iš Palermo, po saule Sicilijos,/ dainuodavo tavernoj, kad meilė nemyli jos“; „Sėsk brangioji ant suolelio, pažiūrėk į akutes,/ nebijoki, nes suolelis neišduoda juk paslapties“...

Šiais metais klausantis „Eurovizijoje“ Monikos Liu dainos „Sentimentai“ prisiminė septintojo dešimtmečio pradžios daina „Mergina iš Ipanemos“ ir tiesiog visas anas laikmetis. 1962 metais muzikai Antonio Carlos Jobim ir Vincentas de Moraes kiauras dienas mirkdavo Veloso kavinėje Rio de Žaneire, Brazilijoje. Pro kavinę dažnai pražingsniuodavo juodaplaukė mergina, kurios grožio sužavėjus ant servetėlės, čia pat kavinėje, buvo užrašyta daina, išgarsinusi bosanovą visame pasaulyje.

Ką norėjau papasakoti šiuo ilgu tekstu? Be abejo, svarbiausia – prisiminti mūsų miesto estrados istoriją. Antra – susimąstyti, jog tik mums atrodo, kad laikas praeina. Jis stovi vietoje. Mes einame.