Naujausios
Aštuntajame dešimtmetyje Šiaulių vardą estrados scenoje garsino Onutės Karkauskaitės ir Tautvydo Bigoto duetas. Onutė Karkauskaitė gimė Panevėžyje, bet, kai jai buvo aštuoni mėnesiai, tėvai persikėlė į Šiaulius.
Karkauskų šeimoje buvo keturi vaikai, visi muzikalūs, o Tautvydas, baigęs Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, tapo mūsų miesto pučiamųjų orkestro vadovu ir dirigentu.
Onutė studijavo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute braižybos ir darbų specialybę. Čia pradėjo draugauti su bendrakursiu Tautvydu. Nežinia kuo jaunąją studentę patraukė šis bendrakursis – ar savo ūgiu (Onutė irgi aukšta), ar vardu, kaip jos mylimo brolio. Pasirodė, jog jie abu balsingi. Pradėjo dainuoti studentų susibūrimuose, o 1970-aisiais Šiaulių pučiamųjų orkestre, kuriam tuo metu vadovavo jos brolis Tautvydas Karkauskas.
Respublikos estrados gerbėjai apie duetą išgirdo 1973 metais, kai Onutė ir Tautvydas tapo konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantais. Konkurse jie dainavo M.Vaitkevičiaus ir P.Gaulės dainą „Prisiminimų valsas“ bei M.Noviko ir A.Saulyno „Žalioj stotelėje“. Duetą į savo gretas kvietėsi „Nemuno žiburiai“, vėliau – „Estradinės melodijos“.
Viskas, ko išmoko Šiaulių pedagoginiame institute, solistams pravertė. Pavyzdžiui, Onutė pradėjo tapyti kolegų portretus, ypač tuomet žinomų estrados atlikėjų iš kitų šalių, su kuriais susitikdavo „Draugų melodijų“ ar „Auksinio rudens“ programose. Onutė nutapė Lilį Ivanovą, Marcelą Laiferovą, Heleną Vondračkovą, Karelą Gotą ir kt.
Kita sritis, kur pravertė specialybė – drabužių modeliavimas. Vengrų solistei Kati Kovač labai patiko baltas Onutės sceninis švarkelis. Lietuvė jį garsiai solistei padovanojo. Kati atsilygino tuo pačiu – padovanojo savąjį. Teko Onutei drabužiais keistis ir su Valerijum Leontjevu. Ji iš ūsurinio šuns kailio buvo pasisiuvusi striukę. Leontjevas turėjo tokio pat kailio kepurę. „Paskolink man per vieną koncertą savo striukę, o per kitą aš tau paskolinsiu savo kepurę“, – prašė rusų estrados žvaigždė. Taip dainininkai ir pasirodydavo scenoje: vieną dieną kailinis Valerijus, kitą dieną – kailinė Onutė.
Onutė ir Tautvydas dainuodavo ir atskirai. Onutei buvo artimos Raimundo Paulso, bulgarų kompozitorių dainos, Tautvydas rinkosi kūrinius iš lenkų dainininko Kšistofo Kravčiko repertuaro.
Pradėjus Lietuvoje burtis bigbyto grupėms, Šiauliuose išgirdome „Saulės vaikus“ (vadovas Kazimieras Venclova). Pamenu kaip „Saulė vaikai“ dainavo ‚rolingų“ dainą „Jumping Jack Flash“ („Šokančio Džeko blizgesys“). Garsiųjų Kauno „Kertukų“ vadovas buvo taip pat šiaulietis Gediminas Jurgilas. Grįžęs iš studijų Kaune, Gediminas Jurgilas vadovavo restorano „Baltija“ estradiniam ansambliui. Kolektyvas buvo itin stiprus.
