Naujausios
Šiuo metu Vilniuje gyvenančią lietuvių estrados primadoną Nijolę Ščiukaitę daina lydėjo nuo vaikystės. Dar vaikų darželyje mergaitė tapo pirmąja dainininke ir skaitove. Draugystę su daina ji tęsė besimokydama Šiaulių V. Kudirkos vidurinėje mokykloje. Kad nori būti dainininke, įrodė įstodama į Šiaulių muzikos technikumą (dabar konservatorija). Nijolė svajojusi ir apie medikės kelią, nes labai norėjusi gydyti vaikus, bet daina nugalėjo.
Pradėjusi dainuoti Lietuvos filharmonijos ansamblyje „Nemuno žiburiai“, Nijolė Ščiukaitė sulaukė kvietimo dainuoti Lietuvos estradiniame orkestre (LEO), vadovaujamame Juozas Tiškaus – neabejotinai stipriausiame to meto estrados kolektyve Lietuvoje.
Nuo pažinties su maestro J.Tiškumi prasidėjo naujas dainininkės gyvenimo etapas. Vadovas skatino jaunąją vokalistę rinktis vis sudėtingesnes dainas. Nors iš didelio orkestro liko tik septynių muzikantų ansamblis, solistės repertuaras plėtėsi.
„Estradinėse melodijose“ (taip vadinosi naujasis ansamblis) ji jau turėjo net taip vadinamąją „raudoną juostelę“ – teisę dainuoti visą vieną koncerto dalį (tai anuomet, atsižvelgdama į muzikinį lygį, patvirtindavo Maskva). Solistė dainavo su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu profesoriaus Sauliaus Sondeckio, su simfoniniu orkestru, vadovaujamu profesoriaus Juozo Domarko, o su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru Nijolė Ščiukaitė įrašė per 100 dainų.
Solistei ypač sėkmingi buvo 1974 metai. Tais metais jai pirmajai ir vienintelei Lietuvoje estrados dainininkei buvo suteiktas respublikos nusipelniusios artistės vardas, o sąjunginė plokštelių firma „Melodija“ išsiuntė į tarptautinį Sopoto festivalį.
Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog tas N. Ščiukaitės pasirodymas Sopote buvo pirmasis mūsų respublikos estrados dainininkų dalyvavimas tarptautiniame konkurse. Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo.
Į Sopotą Nijolė nusivežė J.Tiškaus parengtą A.Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ partitūrą, bet išsigando, kai pamatė, kad per repeticiją solistams akompanuojančio Lodzės radijo orkestro vadovas atmeta net asų parašytas natas ir liepia taisyti ar parašyti prideramai. Išsigando, nes nusprendė, jog jai šansų jokių, o dar kas natas pataisys, kai J.Tiškaus drauge vykti neišleido (tuomet buvo žiūrima kreivai, jei visa šeima vyksta į užsienį). Todėl su jauduliu padavė dirigentui savo dainos natų lapus. Neįtikėtina, tačiau nebuvo nė vienos pastabos, orkestras iš karto ėmė groti, tad dainininkei tuomet tereikėjo gerai atlikti dainą.
1974 m. rugpjūčio 21 dienos vakarą Sopoto „Miško opera“ buvo perpildyta. Vienas po kito scenoje pasirodė įvairiausių šalių dainininkai. „Nijolė Ščiukaitė“ – pristatė konferansjė. Suskambo A. Raudonikio „Tėvynė“, o dar buvo lenkų dainos vakaras, kuriame Nijolė Ščiukaitė atliko populiarų M.Seveno kūrinį „Gimtieji namai“. Daug vertinimo komisijos narių, ypač šeimininkai lenkai, balsavo už Nijolę. O koją lietuvei pakišo saviškiai.
Kiekvieną dainininką lydėjo dainos autorius ar aranžuotojas. Jis dalyvaudavo ir balsuojant. Mūsų solistę į festivalį atlydėjo priskirtas partijos nomenklatūros darbuotojas, kuris su muzika buvo susietas tuo, kad tvarkė plokštelių įrašų studijos reikalus. Tiesa, tai darė gerai, nors natų ir nepažinojo. Bijodamas patekti į firmos „Melodija“ generalinio direktoriaus nemalonę, balsavo už kitą iš Sovietų Sąjungos dalyvaujančią solistę. To balso Nijolei ir pritrūko. Tiesa, po to per vakarėlį viešbučio restorane jis solistės atsiprašinėjo teisindamasis: „Suprask, Nijole, bet tokia yra didžioji politika“.
Žvelgdama į 50 metų savo biografiją scenoje, N.Ščiukaitė gali pasigirti ir gastrolėmis Australijoje, JAV, daug kartų N. Ščiukaitė laurus skynė tradiciniuose „Baltijos jaunystės“ festivaliuose Palangoje, iškovojo pirmąją vietą tarptautiniame lenkų dainos festivalyje Vilniuje, 1993 m. pripažinta Antano Šabaniausko premijos laureate, 1996 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanota Gedimino IV laipsnio ordinu...
Kai paskutinį kartą, gal prieš dešimtmetį svečiavaus Vilniuje pas Nijolę, solistė pašmaikštavo, kad jos anūkai senelės nesiklauso, o jiems labiau patinka Selas...
