Naujausios
Tais pačiais metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį ir jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame kolektyve jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį, taip pat šiauliečius pūtikus. Tik ritminę grupę naujajame kolektyve sudarė muzikantai iš Kauno. Ansamblis pasivadino „Nemuno žiburiais“ (pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą).
O Šiauliuose, be minėtų dainininkų, scenoje reiškėsi stiprius balsus turintys šiauliečiai Alfonsas Buiša, Adomas Bazevičius, Rimvydas Jakutis, Kostas Urbonaitis, Viktoras Vaškas ir kt.
Tiesa, gali kilti klausimas: ar prieš 1963-uosius Šiauliuose pramoginės muzikos nebuvo?
Be abejo, buvo. Reikia manyti, jog jos būta jau tarpukaryje, tik nedaug žinių išlikę. Žinoma apie Danielių Pomerancą – Šiaulių mėsininko sūnų. Tiesa, baigęs muzikos studijas Berlyne šis smuikininkas negrįžo į gimtąjį miestą, bet laikinojoje sostinėje Kaune subūrė orkestrą ir grojo Konrado kavinėje. Jei Konradas jam už vakarą mokėdavęs 50 litų, o tai buvę dideli pinigai, reiškia, jog maestro buvo vertinamas. Iš Šiaulių kilusi ir Antanina Dambrauskaitė, pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje. O nuo 1950-ųjų jau galima kalbėti apie šlagerių skambėjimą mūsų mieste.
Kokia buvo mūsų, dabar jau pagyvenusių, jaunystės muzika? Rimtos muzikos dauguma nemėgo. Jei kas ir mėgo, ir suprato, tokių buvo nedaug. Ansamblių nariai dainavo, kas jiems buvo liepta. Solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę. Lietuviška estrada per radiją (kartais ir per TV) – rimta, morali. Vienas iš nedaugelio likusių gyvų ano meto kompozitorių Algimantas Raudonikis prisimena, kad jo išpopuliarėjusios dainos apie raudoną rožę poeto Jono Lapašinsko tekstu niekas neleido pavadinti „Raudona rožė“, nes buvo kovojama prieš miesčioniškumą. Teko dainą pavadinti „Lauksiu tavęs ateinant“. Judėjimas, veržlumas („lauksiu ateinant“) atitiko anuometinius siekius. Be to, viskas turėjo būti gimtąja arba rusų kalba.
