Naujausios
...Šalia Nijolės Ščiukaitės scenoje dažniausiai regėdavome du vyrus dainininkus – Adolfą Jarulį ir Jurgį Žukauską. Abu šiauliečiai, abu vairuotojai, iškeitę vairą į mikrofoną.
„Estrados briedžio“ Adolfo Jarulio (taip jį praminė Vytautas Kernagis) sceninė biografija labai panaši į Nijolės Ščiukaitės. Iš Šiaulių jis išvyko į „Nemuno žiburius“, po jų – į didįjį Lietuvos estradinį orkestrą (LEO), vėliau – į „Estradines melodijas“.
Po beveik dešimtmečio gastrolių su filharmonijos kolektyvais 1971 metų pabaigoje solistas apsistojo Klaipėdoje ir pradėjo dainuoti pavyzdiniame estradiniame ansamblyje „Žėrutis“ bei uostamiesčio liaudies operoje. M.Žurbino operoje „Odisėjo sugrįžimas“ jis buvo Odisėjas, Dž.Rosinio „Vedybų vekselyje“ – Nortonas ir t. t. Didžiausi dainininko pasiekimai – 1973 m. konkurso „Vilniaus bokštai“ laureato vardas, 1984 m. diplomas Liepojos estrados festivalyje „Jūros perlas“. 2003-iaisias jis tapo A.Šabaniausko premijos laureatu, populiaraus konkurso „Mūsų dienos – kaip šventė“ nugalėtoju.
Pragyvenęs 22 metus Klaipėdoje, Adolfas grįžo į gimtuosius Šiaulius. Dainavo senjorų bigbende (vadovas R.Jankus), vėliau profesionaliame miesto bigbende (vadovas J.Cechanovičius). Net būdamas garbaus amžiaus jis galėjo vienas dainuoti dviejų dalių koncertą, o kai užtraukdavo senąją „Dilailą“ iš Tomo Džonso repertuaro, stebėdavais solisto balso jėga.
Be Adolfo kitas Nijolės partneris buvo Jurgis Žukauskas. Jei Adolfas Jarulis pramintas „Estrados briedžiu“, tai J.Žukauskas – „Estrados džentelmenas“. Scena Jurgiui šventa: nepereisi ja vilkėdamas viršutiniais drabužiais, negalimi čia jokie keiksmažodžiai. Dainininkas visuomet pasitempęs, tvarkingai sušukuoti plaukai, ori laikysena it senovės aristokrato.
Jurgis sakosi neturėjęs nei savo vadybininko, nei choreografo, daug ką lėmė prigimtis, pastangos, darbas. Nuo ansamblio „Estradinės melodijos“ įsikūrimo 1966-aisiais dešimt metų dainuota šiame kolektyve. Niekas niekur jo nepaviliojo, nors ir kur bebuvo galima, jeigu dainuoji pačiam Juozui Tiškui vadovaujant? Iš lietuvių kompozitorių J. Žukauskas labai mėgsta Algimanto Raudonikio dainas, iš užsienio – melodijas iš Klifo Ričardo repertuaro. O kas nežino amerikiečių dainos „Snaudžia malūnas prie kelio“, kuri, Lietuvos scenoje ją padainavus J. Žukauskui, tapo abiturientų išleistuvių daina. Kaip ir jo atlikta M.Vaitkevičiaus ir S.Žlibino „Jaunystė“ („Nuo saulės suskeldėjo lūpos,/ prisirpo mėlynės šile,/ jaunystė ant ežero supos/ smaluota žvejų valtele“) vienos partijos neoficialiu himnu...
Daug linksmų istorijų gali papasakoti mažosios scenos meistrai. Štai Nijolė Ščiukaitė prisimena, kaip kartą pirmoje eilėje jos koncertą stebėjo tuometė pirmoji Lietuvos ponia Griškevičienė. Ji buvo to paties audinio suknele kaip ir solistė scenoje. O būdavo – kokį audinį Griškevičienė išsirinkdavo, tokiu nebuvo galima prekiauti, kad niekas tokio neturėtų Dainininkei kažkokia pardavėja padėjo... Oi, koks triukšmas kilo!
Kitą kartą vieno rajono centre N.Ščiukaitė, dainuodama „Paukščiukų šokį“, į sceną šokti iš salės pakvietė vyriškį. Reikėjo kažkiek erotinių judesių, paplasnoti rankomis, pritūpti. Pajuto – kažkas negerai, žiūrovai amą praradę. Pasirodo, scenon solistė pasikvietė pirmąjį rajono partijos komiteto sekretorių. Sekretoriaus būta protingo – sušoko, bet dėl šventos ramybės filharmonijos vadovybė patarė per šią dainą iš salės šokiui nieko nebekviesti.
Linksmiausia būdavo, kai lietuvių estrados kolektyvai gastrolių metu susitikdavo kokiame nors tolimo Rusijos miesto viešbutyje. „Džemseišenas“ viešbučio kambaryje užsitęsdavo iki paryčių. Tuomet viešbučiuose būta griežtos tvarkos ir po dvyliktos valandos nakties viešbučio administratorė ateidavo muzikantų raminti. Bet Rusija nebūtų Rusija, jei čia įstatymų negalėtum apeiti dešimtine, Stakliškių midumi, lietuviškos dešros gabalu ar pan. Kas jau kas, o muzikantai tai puikiai žinodavo. Nors pasitaikydavo ir viena kita nesukalbama administratorė. Ypač dėl moterų: neleidžia pas vyrus į kambarį moterų ir tiek. Šie įsigudrino gražuoles įsinešti kontraboso dėkle. O norinčiųjų į svečius pas muzikantus buvo nemažai, tad kartą viena budėtoja net susidomėjo: „Kur jūs su tuo kontrabosu vis pirmyn atgal?“ O kita, pamačiusi kontrabosą, griežtu balsu įspėjo, jog groti viešbutyje negalima. Muzikantai prisiekė negroti.
Nijolė Ščiukaitė prisimena koncertą Čekoslovakijoje po čia numalšinto sukilimo. „Bratislavos lyros“ festivalyje buvo pranešta, kad svečių teisėmis pasirodys ansamblis iš TSRS. Kadangi koncertai vyko parko estradoje, kur suolai buvo be atramų, žiūrovai pasitiko atlikėjus sėdėdami į juos nugara. Kai lietuviai pradėjo koncertuoti, žmonės, išgirdę žodžius „Lietuva“ ir „Vilnius“, atsigręžė į sceną.
Su eilučių autoriui teko didžiulė garbė daug bendrauti su maestro Juozu Tiškumi, kuris juokaudavo, kad su Šiauliais jį sieja tai, kad jis gimęs Šiaulių gatvėje Kaune. Muzikuoti jis pradėjo itin sunkiais laikais. Jei kas nors tuomet nugirsdavo, kad konservatorijoje groji džiazą, galėdavo iš jos pašalinti. O straipsniai apie džiazą vadinosi: „Nuo saksofono iki peilio – vienas žingsnis“, „Kas šiandien myli džiazą, rytoj tėvynę išduos“... Vėliau iš Maskvos atkeliavo šiek tiek šviesesnės direktyvos – grokit, nes tai engiamų tautų išsivadavimo muzika. Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis tuoj sukūrė džiazo pjesę penkiems saksofonams bugi-vugi tema. Nomenklatūros darbuotojai ypač išsigando to „bugi-vugi“. Perklausa. Visi laukia, kas čia bus, kada prasidės tas „bugi-vugi“. J.Tiškaus orkestras kūrinį sugrojo, nieko neatsitiko, niekas nieko net nepastebėjo. „O kur tas bugi-vugi?“ – klausia uolieji „sargai“.
Vėliau kompozitoriams buvo liepta kūriniuose naudoti liaudies dainų motyvus. Vėl Benjaminas Gorbulskis džiazo kompozicijoje panaudojo sutartinės elementų. Po kūrinio perklausos maestro J.Tiškus sulaukė pastabos: „Viskas gerai, tik kas ten per vidurį kūrinio tarkšt barkšt prasidėjo?“
(Bus daugiau)
