Ąžuolas primena sukilimą

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Al­fon­sas Gai­liū­nas spė­ja, kad ąžuo­lui ga­li bū­ti apie 150 me­tų – maž­daug tiek, kiek lai­ko praė­jo nuo 1863 me­tų su­ki­li­mo. Šiau­lie­tis siū­lo ąžuo­lą pa­va­din­ti K. Ka­li­naus­ko var­du ir pa­žy­mė­ti len­te­le.
"Ši­tam ąžuo­lui yra apie 150 me­tų ir jis au­ga K. Ka­li­naus­ko gat­vė­je", – są­sa­jas su 1863 me­tų su­ki­li­mu dė­lio­ja šiau­lie­tis Al­fon­sas Gai­liū­nas. Šiau­lie­čio nuo­mo­ne, su­ki­li­mo lai­kų me­dis ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­tas K. Ka­li­naus­ko ąžuo­lu, pa­žy­mė­tas len­te­le.

Siū­lo pa­žy­mė­ti

"Va, ma­no bro­lis, man de­vy­nias­de­šimt, o jam koks 150 me­tų. Tik pa­var­dė ne ta, jis Kos­tas Ka­li­naus­kas, o aš Gai­liū­nas", – pa­si­gro­žė­ti ąžuo­lu kvie­čia il­ga­me­tis K. Ka­li­naus­ko gat­vės gy­ven­to­jas.

Ten, kur au­ga ąžuo­las, anks­čiau gy­ve­no An­ta­nas Šim­kus, tris­de­šim­čia me­tų vy­res­nis A. Gai­liū­no drau­gas. So­dy­bos ne­bė­ra, se­niai vis­kas nu­griau­ta, pa­sta­ty­ti nau­ji na­mai.

Ąžuo­las, sa­ko A. Gai­liū­nas, bu­vo so­din­tas dar A. Šim­kaus tė­vo.

"Ąžuo­las me­na su­ki­li­mo me­tus. Pa­gal gat­vės pa­va­di­ni­mą tik­tų ąžuo­lui Kos­to Ka­li­naus­ko ąžuo­lo var­das. Ga­lė­tų bū­ti ir len­te­lė, – pa­siū­ly­mą mies­to va­do­vams tei­kia šiau­lie­tis. – Juk ru­de­nį kaip tik Vil­niu­je per­lai­dos K. Ka­li­naus­ko pa­lai­kus."

Prieš dve­jus me­tus 1863 me­tų su­ki­li­mo va­dų K. Ka­li­naus­ko, Z. Sie­ra­kaus­ko ir ki­tų su­ki­lė­lių pa­lai­kai bu­vo ras­ti Ge­di­mi­no kal­ne.

K. Ka­li­naus­kas – Gar­di­no vai­va­di­jos su­ki­lė­lių va­das, vė­liau fak­ti­nis vi­so Lie­tu­vos su­ki­li­mo va­das, aukš­čiau­sių įga­lio­ji­mų ko­mi­sa­ras, taip pat žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, bal­ta­ru­sių raš­ti­jos pra­di­nin­kas.

K. Ka­li­naus­ko gat­vė Šiau­liuo­se anks­čiau va­di­no­si Pa­kar­tu­vių, ša­lia yra ir Pa­kar­tu­vių kal­nas, pa­va­di­ni­mą ga­vęs dėl vyk­dy­tų mir­ties baus­mių.

Iš drau­go tė­vo Šim­kaus A. Gai­liū­nas bu­vo gir­dė­jęs ne vie­ną se­nus lai­kus mi­nin­čią is­to­ri­ją. Pa­kar­tu­vių gat­ve­lė bu­vu­si siau­ra, tik du ark­liai pra­si­lenk­da­vo, nė grin­di­nio ne­bu­vo, pa­pras­tas vieš­ke­lis.

Kai Fren­ke­lis sta­tė fab­ri­ką, iš ge­le­žin­ke­lio Pa­kar­tu­vių gat­ve ve­žė sun­kią­ją tech­ni­ką. Ark­liais ga­be­na­ma tech­ni­ka nu­klim­po, vi­sai žie­mai už­ša­lo, už­da­rė gat­vę – nie­kas ne­ga­lė­jo pra­va­žiuo­ti. Taip at­si­ra­do Vyš­nių gat­vė, kad ve­ži­mai ga­lė­tų ju­dė­ti.

Pa­kar­tu­vių gat­vė, sa­ko A. Gai­liū­nas, bu­vo pa­grin­di­nis trak­tas iš Šiau­lių į Pa­ka­pę, žy­dai bač­ko­mis vež­da­vę sil­kę.

A. Gai­liū­nas į K. Ka­li­naus­ko gat­vę at­si­kė­lė 1952 me­tais. O ąžuo­las jau ta­da bu­vo drū­tas.

Ru­de­nį ąžuo­las dos­niai pri­bars­to gi­lių. O vie­nais me­tais A. Gai­liū­nas prie me­džio iš­vy­do tris­de­šimt, o gal ir dau­giau su­skri­du­sių gand­rų.

"Rei­kia gand­ra­liz­dį pa­da­ryt, bet koks kai­mas tu­ri gand­ra­liz­dį, o Šiau­liai ne", – dar vie­ną idė­ją siū­lo šiau­lie­tis.

Šiau­liuo­se – nuo jau­nys­tės

A. Gai­liū­nas į Šiau­lius at­si­kė­lė iš Doč­kių kai­mo, prie Kai­rių. Tė­viš­kės ne­bė­ra, kaip ir kai­mo. Li­ko tik pa­va­di­ni­mas. So­viet­me­čiu kai­me įsi­kū­rė ka­ri­nė ba­zė.

Gai­liū­nų šei­mo­je au­go sep­ty­ni vai­kai, ke­tu­ri sū­nūs, trys duk­ros. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais vie­nas A. Gai­liū­no bro­lis žu­vo Ber­ly­ne, ki­tas bu­vo su­žeis­tas prie Lie­po­jos.

Ar­mi­jo­je ka­ria­vę bro­liai gel­bė­jo nuo trem­ties, bet bai­mės ne­trū­ko.

"Aš į Šiau­lius iš­vy­kau, ne­si­ro­džiau na­muo­se. Par­ti­za­nų atei­da­vo pas mus. Jie vis tiek su­ži­no­jo, kad atei­da­vo. Tar­dy­da­vo, klau­si­nė­da­vo."

Kai 1951 me­tais ve­žė kai­my­ni­nia­me Žvi­gų kai­me gy­ve­nu­sius Bal­čiū­nus, sunk­ve­ži­mis per klai­dą už­su­ko pas Gai­liū­nus – su­pai­nio­jo tro­be­sius.

"Man pa­sa­kė: jus iš­ve­žė. Dir­bau Šiau­liuo­se, lentp­jū­vė­je. Sa­kau, jei­gu ateis ieš­ko­ti, bėg­siu, vis tiek čia pa­si­lik­siu. Va­ka­re pra­ne­šė, kad Bal­čiū­nus iš­ve­žė."

Su Pet­ru Bal­čiū­nu, pa­žįs­ta­mu nuo vai­kys­tės, te­be­bend­rau­ja iki šiol. A. Gai­liū­nas sa­vo drau­gui pir­ma­sis 2013 me­tais pra­ne­šė, kad "Šiau­lių kraš­te", "Si­bi­ro re­por­ta­žų" cik­lo straips­ny­je, yra pub­li­kuo­ja­ma P. Bal­čiū­no tė­vo ka­po Zi­mos ka­pi­nė­se nuo­trau­ka.

P. Bal­čiū­nas jau ne­be­si­ti­kė­jo, kad dar ka­da nors pa­ma­tys trem­ty­je mi­ru­sio tė­vo am­ži­no­jo poil­sio vie­tą.

A. Gai­liū­nas įsi­tvir­ti­no Šiau­liuo­se – daug me­tų dir­bo vai­ruo­to­ju, "Liet­koop­są­jun­gos" sta­ty­bos ba­re bu­vo me­cha­ni­kas, dirb­tu­vių ve­dė­jas. Sta­tė par­duo­tu­ves Gin­kū­nuo­se, Lie­po­riuo­se – to­kių par­duo­tu­vių per me­tus Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­da­vo 300.

Kai kū­rė­si K. Ka­li­naus­ko gat­vė­je, pir­miau­sia pa­si­sta­tė san­dė­liu­ką, pa­skui ir na­mą. Tuo me­tu ap­link sto­vė­jo lūš­ne­lės. Vė­liau ra­jo­nas bu­vo už­sta­ty­tas nau­ja­ku­rių, gat­vė ta­po jud­ri.

Hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis A. Gai­liū­nas da­bar lau­kia ju­bi­lie­jaus – de­vy­nias­de­šimt su­kaks ru­de­nį.