Naujausios
Nuomonės nepakeičiau ir Šiaulių fotografijos muziejuje aplankęs šiuo metu veikiančias dvi A. Ostašenkovo parodas – „Kelias į atmintį“ ir „Kitas krantas“. Abiejuose eksponuojamų fotografijų cikluose A. Ostašenkovas kalba tyliai, be patetikos. Apie tylą. „Tik girdintis ir analizuojantis Tylą jaučia ir patiria visą gyvenimo įvairovę“, – teigia autorius.
„Tylūs“ abiejų ciklų darbai, tačiau tyla, kaip „sudaiktinta“ substancija, labiau „matoma“ ir jaučiama „Kelyje į atmintį“. Ieškodamas minimalistinių išraiškos formų autorius neretai priartėja prie abstrakcijos, kur tamsą skrodžia šviesos spindulys, prasimuša balkšva, kurioje sudėlioti prasminiai akcentai: praėjusio laiko daiktai arba būsenos. Seno, išnešioto pastato liekanos, apšviestas sienos kvadratas su langų juoduma, už kurios neįžvelgiamumo galbūt ir yra tai, ko autorius ieško.
Varijuojant tamsa ir šviesa galima pasiklysti abstrakcijos erdvėse, bet A. Ostašenkovas to išvengia, surasdamas atminties ženklų. Šiandien ir vakar. Vietos, kur kažkada tikriausiai autoriaus būta ir į kurias vėl ateinama. Vietos, kur gyventa. Fotografija su vestuvine nuotrauka ant begriūvančio namo sienos geriausiai iliustruoja ir paaiškina A. Ostašenkovo ieškojimus ir atradimus, apibendrina „kelio į atmintį“ prasmę. Stalas – ar ne iš to paties apleisto namo – ant jo sudėlioti palikti ir surasti indai – sėdėta, valgyta, gyventa. Sena plokštelė ant grindų, kareiviškas švarkas, vėjo, žmogaus nuplėštas Lenino paveikslas, pradarytuose stalčiuose – Nukryžiuotasis ir moters nuotrauka. Laikas nepriklausomas nuo atminties, be jos lieka tik griuvėsiai, apleisti kapai.
Nuojautos. Tai labai būdinga visai Aleksandro kūrybai. „Pati fotografija tampa nuojautos ženklu, nuojautos nešėja“, – menininko kūrybą vertino Agnė Narušytė, palydėdama albumą „Kitas krantas“... Žaista su lėle, dabar rasta apleistoje erdvėje, miegota lovoje... Šitaip režisuodamas, dėliodamas savo fotografijų ženklus autorius bent vienai akimirkai suponuoja pristabdyto laiko iliuziją. Išbirusios laiko smiltelės pažymėtos nueito kelio ir praplėstos atminties riboženkliais. Kelio, kaip ir laiko, atgal nėra, tik – į atmintį. Gimsta nuojautos – kas buvo ir kas įvyks rytoj.
„Kelio į atmintį“ fotografijos neblykčioja įspūdžiais: gražu, netikėta, pavasaris, žiema – bet reikalauja įdėmesnio žiūrėjimo, bandymo pagauti autoriaus „nervą“. Paslaptingumas. „Atminties...“ fotodarbai gali kelti nostalgiją, melancholiją ar nerimą dėl neišvengiamybės. Tokie jausmai gali kilti, nors, manau, Aleksandras to nesiekia, bet pabando surasti atsakymą (ar bent suklusti): kas už tos tylos, kas anapus palikto daikto, žmogaus veiklos pėdsakų?.. Tarsi vašku užantspauduotas laikas... Paskui tyla/ Ir šiapus jūros, ir anapus jūros. (Tomas Venclova. Pašnekesys žiemą.)
Autorius sako: „Priartėti prie paslapties ar nutolti, o tai jau veda prie gilesnio matymo ir pojūčių virpesių.“
„Kelio į atmintį“ ciklą sudaro naujausi A. Ostašenkovo darbai (tik keli jau matyti), bet nuotaikos ir būsenų virpėjimais giminingi iš ankstesnių metų darbų sudarytam „Kitam krantui“. Krantas, kurio niekad nepasieksi. Amžinoji, universalioji kūrybos metafora. Žmogaus jutimai, ieškojimai, savianalizės, žmogaus ir jo pragyvento/išgyvento laiko akistatos. „Ta būsena skausmingai sava, kaip dvasinis skausmas, stiprėjantis rudeniui atėjus. Žmogus unikalus tuo, kad sielą skauda,“ – pastebi autorius.
„Kito kranto“ nuotraukos – lyg įrėmintos novelės, kurias išskleisti galime kiekvienas, prisiminę savas istorijas, savus ieškojimus ar savai suskaudus širdį. Autoriaus ir žiūrovo nebylus pokalbis apie praėjusią dieną, pasivaikščiojimus su horizontais susiliejančiais tiltais, stabtelėjimus autobuso stotelėse, apie neįvardijamą nuotaiką rudens pabaigoje. Tyla – kaip dvasinė būsena. Tyla A. Ostašenkovo darbuose – daug daugiau nei melancholija ar ilgesys.
Tiesiog tyla... Net užsimerkęs, tu beveik matai/ Atsparią, siaurą paskutinę rievę. (T. Venclova. Pašnekesys žiemą.)
