Šiaulių žemaičiai per tris dešimtmečius neišskydo

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Pir­ma­sis Šiau­lių že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas dr. Juo­zas Pab­rė­ža (dešinėje) ir da­bar­ti­nis drau­gi­jos va­do­vas Jo­nas Bart­kus ak­cen­tuo­ja: Šiau­liai su vi­sa Til­žės gat­ve yra Že­mai­ti­jo­je, Šiau­liai nė­ra joks pa­ri­bys, pa­ru­be­žis.
"Že­mai­tee, soee­kem i krū­va", – šiais žo­džiais 1989 me­tų ru­de­nį krei­pė­si Šiau­lių Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos "Sau­lau­kis" pra­di­nin­kai. Kar­tu su Są­jū­džiu pa­ki­lę že­mai­čiai iš­lei­do ir sa­vo pa­sus, ir že­mai­tiš­kus li­tus. Šeštadienį "Sau­lau­kio" na­riai ir jų bi­čiu­liai Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re rink­sis į Di­džią­ją suei­gą ir švęs 30 me­tų su­kak­ties šven­tę. Po­kal­bis apie drau­gi­jos veik­lą ir že­mai­čius – su pir­muo­ju "Sau­lau­kio" val­dy­bos pir­mi­nin­ku dr. Juo­zu PAB­RĖ­ŽA ir da­bar­ti­niu drau­gi­jos va­do­vu Jo­nu BART­KU­MI.

Kar­tu su Są­jū­džiu

"Jums tur­būt bus pa­to­giau, jei kal­bė­siu bend­ri­ne kal­ba, kad ne­rei­kė­tų iš­si­vers­ti?"– po­kal­bio pra­džio­je pa­si­tiks­li­na iš Skuo­do ki­lęs J. Pab­rė­ža.

Kal­bi­nin­kas di­džiuo­da­ma­sis ro­do sa­vo že­mai­čio pa­są nu­me­ris 64. At­ver­čia pus­la­pį, ku­ria­me ant­spau­das liu­di­ja, kad pa­so sa­vi­nin­kas Pa­sau­lio že­mai­čių die­no­se bu­vo iš­rink­tas am­ba­sa­do­riu­mi.

Drau­gi­ja "Sau­lau­kis" pir­muo­sius že­mai­tiš­kus pa­sus iš­lei­do kaip sa­vo drau­gi­jos na­rio pa­žy­mė­ji­mą.

"Įver­ti­nant že­mai­čių is­to­ri­ją, ne­si­no­rė­jo, kad drau­gi­jos pa­žy­mė­ji­mas bū­tų pa­pras­tas – Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas su­ma­nė, kad rei­kia pa­da­ry­ti "Že­mai­tiu pa­są". Su­kū­rė pa­si­telk­da­mas Vi­lių Pu­ro­ną", – sa­ko J. Bart­kus.

Šiau­lie­čių idė­ja pa­ti­ko Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jai: da­bar­ti­niai že­mai­čių pa­sai yra vi­sos Že­mai­ti­jos že­mai­čių drau­gi­jų na­rio pa­žy­mė­ji­mas. Šiau­liuo­se pa­sų iš­duo­ta per 300.

"Kas­met Šiau­liuo­se įtei­kia­me apie 10 pa­sų. Pa­są ima su di­de­liu no­ru, pro­ble­ma, kad į veik­lą ne taip en­tu­zias­tin­gai įsi­lie­ja. Bet džiau­gia­mės tuo, kad žmo­nės iden­ti­fi­kuo­ja sa­ve že­mai­čiais. Nors aš sa­kau, kad vi­si šiau­lie­čiai yra že­mai­čiai, iš­sky­rus tuos, ku­rie yra ne­že­mai­čiai. Šiau­liai vi­sa­da bu­vo Že­mai­ti­ja", – nea­be­jo­ja J. Bart­kus.

"Sau­lau­kio" is­to­ri­ja glau­džiai sie­ja­si su Są­jū­džiu.

"Kai Są­jū­dis su­ju­di­no vi­są Lie­tu­vą, iš­kart pa­dvel­kė gai­vūs vė­jai ju­dė­ji­mams. Ir mes, že­mai­čiai, pra­dė­jo­me kel­ti gal­vas, kal­bė­ti, kad ir su že­mai­čių ju­dė­ji­mu ga­li­me pra­dė­ti kaž­ką da­ry­ti", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

1989 me­tų spa­lio 1 die­ną į Są­jū­džio būs­ti­nę suė­jo pen­ki pra­di­nin­kai: Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, My­ko­las Žal­ne­ra­vi­čius, a.a. Ro­ma­nas Vil­kaus­kas, Juo­zas Pab­rė­ža ir Al­do­na Si­rei­kie­nė.

Pen­ke­tu­kas su­ta­rė: pa­ts lai­kas "su­ju­din­tė Šiau­liū mies­ta že­mai­tius, su­spėis­tė i vėi­na krū­va vė­sus, kat­rėms bron­gi Že­mai­tė­jė, že­mai­tiu kul­tū­ra, tra­di­cė­jės, pa­pruotē".

Tik kaip su­ju­din­ti? Nusp­ren­dė, kad pir­miau­sia rei­kia pa­skleis­ti nau­jie­ną spau­do­je. Mies­to laik­raš­čio pir­ma­me pus­la­py­je bu­vo iš­spaus­din­tas J. Pab­rė­žos ir K. Al­mi­no pa­si­ra­šy­tas straips­nis "Že­mai­tee, soee­kem i krū­va" že­mai­čių kal­ba.

Straips­ny­je vi­si su­si­pra­tę že­mai­čiai bu­vo pa­kvies­ti "su­si­spėis­tė" pa­sku­ti­nį šeš­ta­die­nį prieš ad­ven­tą.

Pas­ku­ti­nė "su­ba­ta" prieš ad­ven­tą iki šiol yra kas­me­ti­nis Šiau­lių že­mai­čių su­si­rin­ki­mo lai­kas. Tai – pa­sku­ti­nis šeš­ta­die­nis, kai ga­li­ma links­min­tis, pa­šok­ti, pa­dai­nuo­ti.

1989 me­tais toks šeš­ta­die­nis bu­vo gruo­džio 2 die­na.

Į pir­mą­jį ren­gi­nį Šiau­lių spor­to ma­nie­že su­plau­kė jū­ra žmo­nių. Šven­tė bu­vo pa­va­din­ta Že­mai­tiš­ku jo­mar­ku.

Spe­cia­liai jo­mar­kui su­ma­ny­ta iš­leis­ti sa­vus pi­ni­gus. Pir­mo­ji "ne­rub­li­nė" va­liu­ta – Že­mai­tiu li­taa – bu­vo K. Al­mi­no idė­ja ir ini­cia­ty­va. Pi­ni­gų di­zai­ną su­kū­rė di­zai­ne­ris V. Pu­ro­nas, li­tai at­spaus­ti Šiau­lių spaus­tu­vė­je "Tit­na­gas".

Ant sta­lo J. Pab­rė­ža iš­dė­lio­ja įvai­rių no­mi­na­lų že­mai­tiš­kus pi­ni­gus: "Įsi­vaiz­duo­ki­te, jie yra su mū­sų as­me­ni­niais pa­ra­šais! Da­bar – nu­miz­ma­ti­nė ver­ty­bė!"

Rub­liai šven­tė­je bu­vo kei­čia­mi san­ty­kiu 1:1, vie­nas rub­lis, vie­nas li­tas.

J. Pab­rė­ža pri­si­me­na: žmo­nės sto­vė­jo ei­lė­se, kad pa­si­keis­tų pi­ni­gus. Vie­ni už juos pir­ko, ki­ti pa­si­li­ko kaip su­ve­ny­rą.

Į pir­mą­jį su­siė­ji­mą or­ga­ni­za­to­riai pri­kvie­tė že­mai­čių et­nog­ra­fi­nių ko­lek­ty­vų. Ren­gi­nio pa­bai­go­je nu­skam­bė­jo krei­pi­ma­sis steig­ti Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją.

Pa­va­di­ni­mas "Sau­lau­kis", sa­ko J. Pab­rė­ža, su­si­jęs su Šiau­liais: sau­lės lau­ke 1236 me­tais vy­ko mū­šis, ku­ria­me sa­vo pul­kus ve­dė Že­mai­čių ku­ni­gaikš­tis Vy­kin­tas.

"Pa­va­di­ni­mas – la­bai že­mai­tiš­kas. Aukš­tai­tiš­kas bū­tų "Sau­la­lau­kis". Že­mai­čiai iš­me­ta jun­gia­mą­jį bal­sį, sa­ko ne "dal­gia­ko­tis", o "dal­kuo­tis", ne "žva­ki­ga­lis", o "žva­ga­lis", to­dėl "Sau­lau­kis" – gry­nai že­mai­tiš­ka for­ma", – sa­ko pa­va­di­ni­mo su­ma­ny­to­jas.

Drau­gi­jos ini­cia­to­riai tu­rė­jo pa­tvir­ti­nę nuo­sta­tus, tad ren­gi­nio da­ly­vius pa­ra­gi­no pri­tar­ti try­li­kos žmo­nių val­dy­bai. Be mi­nė­to pen­ke­tu­ko dar rei­kė­jo aš­tuo­nių as­me­nų. Val­dy­bos na­riais ta­po ži­no­mi žmo­nės: Kons­tan­ci­ja Ge­ra­si­men­ko, Al­gir­das Kon­tau­tas, Ed­mun­das Leo­na­vi­čius, Juo­zas Ly­gu­tas, Alek­sand­ras Ron­kus, Vi­de­ta Sa­mie­nė, Ber­nar­das Šim­kus, Jo­nas Ta­mu­lis.

"Ap­lo­dis­men­tai, va­lio – mū­sų jau try­li­ka!" – tos die­nos at­mos­fe­rą pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

Val­dy­ba pir­ma­ja­me po­sė­dy­je pir­mi­nin­ku iš­rin­ko J. Pab­rė­žą, jis Šiau­lių že­mai­čiams va­do­va­vo de­šimt me­tų. Ket­ve­rius me­tus val­dy­bos pir­mi­nin­ke bu­vo Al­do­na Si­rei­kie­nė, pa­sta­ruo­sius 16 me­tų drau­gi­jai va­do­vau­ja Jo­nas Bart­kus.

Išs­kir­ti­nė veik­la

"Nie­kas ne­tu­ri to­kio tęs­ti­nu­mo, kaip drau­gi­jos lei­džia­mas že­mai­čių ka­len­do­rius. 30 me­tų – 30 ka­len­do­rių. Kiek­vie­nas ka­len­do­rius skir­tas at­ski­rai te­mai", – sa­ko J. Bart­kus.

Ka­len­do­rių ko­lek­ci­ja – įspū­din­ga. De­šimt ka­len­do­rių su­kū­rė Vai­do­tas Ja­nu­lis, de­šimt – Gra­ži­na Ši­mo­liū­nie­nė, pa­sta­ruo­sius de­šimt – Jur­gi­na Jan­kaus­kie­nė.

Šių me­tų ka­len­do­riaus te­ma – že­mai­čių pa­sta­tai. Nuot­rau­ko­je įam­žin­ta klė­tis, 1976 me­tais iš J. Bart­kaus žmo­nos so­dy­bos Jakš­tai­čių kai­me (Sa­lan­tų r.) per­kel­ta į Rum­šiš­kes. Tri­jų du­rų klė­tis, sa­ma­no­mis apau­gu­siu skied­rų sto­gu, da­tuo­ja­ma 1746 me­tais.

Ka­len­do­riams at­min­ti­nas da­tas su­ren­ka J. Ta­mu­lis, teks­tus į tai­syk­lin­gą že­mai­čių kal­bą ver­čia J. Pab­rė­ža. Idė­ją daž­niau­siai ge­ne­ruo­ja J. Bart­kus su J. Jan­kaus­kie­ne.

J. Pab­rė­ža džiau­gia­si, kad vi­sus 30 me­tų drau­gi­jos veik­la tu­rė­jo dvi aiš­kias kryp­tis.

Pir­mo­ji – kul­tū­ri­nė edu­ka­ci­ja. Vy­ko dau­gy­bė ren­gi­nių: su­si­ti­ki­mai, kon­cer­tai, pro­gi­niai mi­nė­ji­mai, va­ka­rai su mu­zi­kuo­jan­čio­mis šei­my­no­mis, moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jas. At­gar­sio su­lau­kė tra­di­ci­nės že­mai­tiš­ko žo­džio, dai­nų, is­to­ri­jos var­žy­tu­vės.

"Au­go­me kar­tu su gar­siuo­ju My­ko­lo Žal­ne­ra­vi­čiaus an­samb­liu "Au­da". Pir­mie­ji Šiau­liuo­se pri­kė­lė­me Už­ga­vė­nes. Su "au­diš­kiais" ei­da­vo­me į Šiau­lių gat­ves, Sa­vi­val­dy­bę, uni­ver­si­te­tą – at­gai­vi­no­me tra­di­ci­ją", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

Svar­biau­sias drau­gi­jos ren­gi­nys – suei­ga. Suei­gos vys­ta kas­met, Di­džio­ji suei­ga, kai per­ren­ka­ma val­dy­ba, kas ant­rus me­tus. Per 30 me­tų ne­bu­vo pra­leis­tas nė vie­nas že­mai­čių su­siė­ji­mas.

Ki­ta "Sau­lau­kio" drau­gi­jos veik­los sri­tis, šiau­lie­čius iš­ski­rian­ti iš vi­sos Lie­tu­vos že­mai­čių, – lei­dy­ba. Šiau­lie­čiai yra pir­mie­ji, ku­rie pra­dė­jo "ju­din­ti" že­mai­čių kal­bos ra­šy­bą.

"Įpa­rei­go­jo ma­ne su­da­ry­ti mi­ni­ma­lias ra­šy­bos tai­syk­les, pa­ra­šy­ti, kad vi­si ga­lė­tų pra­dė­ti at­gai­vin­ti že­mai­tiš­ką raš­tą", – pri­si­me­na J. Pab­rė­ža.

2017 me­tais kal­bi­nin­kas pri­sta­tė pen­ke­rius me­tus ra­šy­tą dar­bą – mo­nog­ra­fi­ją "Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba". So­li­džios kny­gos iš­ta­kos bu­vo ma­žu­tė kny­gu­tė, 1991 me­tais iš­leis­ta Šiau­lių "Tit­na­ge".

"Sa­ko­ma, kad Šiau­liams rei­kia lenk­tis, kad pri­kė­lė že­mai­tiš­ką ra­šy­bą. Vyks­ta kon­kur­sai, kiek kny­gų iš­leis­tų že­mai­tiš­kai! Di­džiu­lis pa­ki­li­mas", – džiau­gia­si kal­bi­nin­kas.

2018 me­tais bu­vo iš­leis­ta že­mai­čių kū­ry­bos an­to­lo­gi­ja "Že­mai­čiai – Že­maitē". An­to­lo­gi­jo­je pub­li­kuo­ja­mi ge­riau­si že­mai­tiš­kai ra­šan­čių poe­tų, pro­zi­nin­kų, dra­ma­tur­gų kū­ri­niai – apie 40 au­to­rių.

"Vi­di­nė bū­ti­ny­bė bū­ti kar­tu yra la­bai stip­ri. O kas tą le­mia? Koks svar­biau­sias že­mai­čio cha­rak­te­rio bruo­žas? Pui­kiai ži­no­te – už­si­spy­ri­mas. Už­sis­py­ri­mas ne blo­gą­ja pra­sme. Čia yra prie­šin­gai: už­si­spir­ti ir pa­da­ry­ti ka­pi­ta­li­nius dar­bus. Ir ma­no kny­go­je yra Plun­gės ra­jo­ne už­ra­šy­tas po­sa­kis, ku­rį la­bai mėgs­tu: jei že­mai­tis už­si­spirs, ir į de­be­sį įspirs", – sa­ko J. Pab­rė­ža.

Sa­vos šak­nys

Že­mai­čių Nau­mies­ty­je gi­męs J. Bart­kus į Šiau­lius at­va­žia­vo 1982 me­tais. 1989 me­tais da­ly­va­vo gar­sia­ja­me že­mai­čių jo­mar­ke – bet dar kaip pa­pras­tas šiau­lie­tis. Da­bar jau 16 me­tų va­do­vau­ja "Sau­lau­kio" drau­gi­jai.

Šie­met "Sau­lau­kis" or­ga­ni­za­vo ant­rą­ją Že­mai­tiš­ką nėb­rę (pir­mo­ji vy­ko 2016 me­tais), į sve­čius kvie­tė Po­vi­lą Gir­de­nį, an­samb­lį "Spi­gėns" iš Tel­šių. Pag­rin­di­nis nėb­rių or­ga­ni­za­to­rius – Pran­ciš­kus Tri­jo­nis.

"Sei­mo pa­skelb­ti Že­mai­ti­jos me­tai da­vė im­pul­są, prie drau­gi­jos pri­si­jun­gė nau­jų na­rių, at­nau­jin­si­me val­dy­bą. Ieš­ko­me poe­tų, mu­zi­kan­tų, su ku­riais ga­lė­tu­me bend­ra­dar­biau­ti", – sa­ko J. Bart­kus.

Šiau­liuo­se šie­met vy­ko ir dau­giau Že­mai­ti­jos me­tams skir­tų ren­gi­nių: Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta kny­gų pa­ro­da "Ke­ra­vuo­kem sa­va buo­čiu šne­ka...", Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je – Šiau­lių že­mai­čių dai­lės pa­ro­da, or­ga­ni­zuo­tos kon­fe­ren­ci­jos, lei­di­nių pri­sta­ty­mai.

"Že­mai­tiš­ku­mas tu­ri bū­ti ta­vo šir­dy. Že­mai­čiai ne­pla­nuo­ja tu­rė­ti sa­vo ka­riuo­me­nės, jo­kių po­li­ti­nių už­ma­čių nė­ra, bet yra di­de­lis no­ras iš­sau­go­ti kal­bą, pa­pro­čius, – sa­ko J. Bart­kus. – Blo­gai, kai žmo­gus ne­ži­no, kas jis yra. Pa­ro­dy­ki­te aukš­tai­čius Šiau­liuo­se, jų nė­ra, yra lie­tu­viai ir že­mai­čiai. Da­bar vyks­ta dis­ku­si­ja dėl pa­mink­lo Šiau­liuo­se – o ar ja­me ne­ga­lė­tų bū­ti Že­mai­ti­jos de­da­mo­ji? Gal tai, kad Šiau­liai ne­ran­da tin­ka­mo pa­mink­lo, yra dėl to, kad neap­sisp­ren­džia­me, kas esa­me?"

J. Bart­kus pri­me­na: Vin­cas Gry­bas tar­pu­ka­riu bu­vo pa­kvies­tas pa­sta­ty­ti Ra­sei­nių pa­grin­di­nė­je aikš­tė­je pa­mink­lą ne­prik­lau­so­my­bei. Skulp­to­rius pa­sta­tė pa­mink­lą "Že­mai­tis".

"Pa­sau­lio pa­bai­ga bus, kai žmo­nės ne­be­ži­nos, kas jie yra. Bu­vau krui­ze, lai­ve per 2 tūks­tan­čius žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio. Toks ho­mo sa­piens, jo­kio tau­tiš­ku­mo. Pa­si­da­rė bai­su: žmo­gus da­bar – kaip eko­no­mi­nis vie­ne­tas. Ir vis­kas. Man at­ro­do, kad čia kaž­kas ne taip. Žmo­gus tu­ri ži­no­ti sa­vo šak­nis. Že­mė, nors ir bend­ra, tu­ri tu­rė­ti at­ski­ru­mą", – ma­no J. Bart­kus.

Be konf­ron­ta­ci­jos

J. Pab­rė­ža iš anks­to ap­gal­vo­jo, ko­kiais žo­džiais kreip­sis į ju­bi­lie­ji­nės "Sau­lau­kio" suei­gos da­ly­vius.

"Jei­gu mes per 30 me­tų neišs­ky­do­me į šo­nus, neiš­sisk­lai­dė­me į pa­ša­lius, tai tvir­ti­nu, kad mū­sų su­siė­ji­mas tik­rai ne­bu­vo "ni­kis", kaip sa­ko že­mai­čiai, – už­gai­da. Bet tik­rai bu­vo vi­di­nė bū­ti­ny­bė su­si­bur­ti, o suė­jus da­ry­ti dar­bus, ku­rie yra bran­gūs sau ir sa­vo gim­ta­jam kraš­tui Že­mai­ti­jai. Tiems, ku­rie yra val­dy­bo­je ar tik į ren­gi­nius atei­na, rū­pi, kas da­bar yra ta Že­mai­ti­ja, kur ji to­liau ei­na, ko­kia si­tua­ci­ja su pa­grin­di­niais ta­pa­ty­bės ženk­lais: is­to­ri­ja, že­me, pa­pro­čiais, tra­di­ci­jo­mis, kal­ba."

– Kas šian­dien yra že­mai­tis?

– Že­mai­tis yra tau­ty­bė. Tau­ta tu­ri tu­rė­ti pa­grin­di­nes su­de­da­mą­sias da­lis: is­to­ri­ja, že­mė, pa­pro­čiai, tra­di­ci­jos, kal­ba. Vis­ką tu­ri­me.

Sa­ko, tai ką, su lie­tu­viais konf­ron­tuo­ja­te? Nie­ko pa­na­šaus. Mes esa­me Lie­tu­vo­je, Lie­tu­vos vals­ty­bės žmo­nės, Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­lie­čiai, bet kil­mė yra že­mai­tiš­ka.

V. Pu­ro­nas pa­lei­do an­tį apie Til­žės gat­vę, ski­rian­čią Aukš­tai­ti­ją nuo Že­mai­ti­jos, o žmo­nėms pa­tin­ka to­kie da­ly­kai. Kiek rei­kė­jo steng­tis, varg­ti, kad įro­dy­tu­me, jog Šiau­liai nė­ra joks pa­ri­bys, pa­ru­be­žis.

Is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas Šiau­lių kny­gų mu­gė­je vis­ką į vie­tą su­dė­lio­jo: jei kas nors pa­sa­ko, kad Šiau­liai – ne Že­mai­ti­ja, sės­kis, du.

Jei­gu vyk­tų šiau­lie­čių ap­klau­sa, ma­nau, kad bū­tų ryš­ki per­sva­ra tų, ku­rie sa­ve lai­ky­tų že­mai­čiais, nors gal ne­be­kal­ba že­mai­tiš­kai.

Iš kar­to gau­nu klau­si­mą: ko­dėl Šiau­liuo­se ne­kal­ba že­mai­tiš­kai? Tu­riu ką at­sa­ky­ti. Kal­ba kin­ta, kei­čia­si, trau­kia­si į vie­ną ar ki­tą pu­sę. Mū­sų bend­ri­nė kal­ba at­si­ra­do iš su­val­kie­čių: Ku­dir­kos Nau­mies­tis, Vil­ka­viš­kis, Ma­ri­jam­po­lė. Stip­rio­ji lie­tu­vių bend­ri­nės kal­bos ge­ne­ti­ka stu­mia gre­ti­mas tar­mi­nes sis­te­mas, o gre­ta yra že­mai­čiai: Ra­sei­niai, Kel­mė, Tau­ra­gė, ar­ti Šiau­liai. Na­tū­ra­lu, kad kal­ba trau­kia­si į va­ka­rus ir tik­ros že­mai­tiš­kos kal­bos, ko­kia yra Že­mai­ti­jos šiau­rė­je ir pie­tuo­se, ne­be­ga­li bū­ti ir ne­bė­ra. Bet, kaip kal­bi­nin­kas, įro­dau, kad Šiau­liuo­se šian­dien že­mai­tiš­kos kal­bos pa­li­ki­mo yra daug. Ga­lū­nių trum­pi­ni­mas, kir­čio ati­trau­ki­mas, dvi­bal­si­ni­mas – "tievs", "muo­ti­na", "bieg­ti", "ruo­dy­ti", tai že­mai­tiš­kos ypa­ty­bės.

Kai vis­ką su­dė­lio­ji į len­ty­nė­les, ma­tai, kad Šiau­liai yra Že­mai­ti­ja.

– Kur jūs trauk­tu­mė­te Že­mai­ti­jos "ru­be­žių"?

– Kur, pa­gal Si­mo­ną Sta­ne­vi­čių, su­si­ti­ko meš­ka ir ark­lys? Prie Ne­vė­žio.

Bet vi­siš­kai ne­pyks­tu, jei rad­vi­liš­kie­čiai sa­ve iden­ti­fi­kuo­ja ne tais tik­rai­siais že­mai­čiais. Bet Šiau­lius skal­dy­ti nie­kaip nei­šei­na.

Kai Šiau­liuo­se bu­vo fil­muo­ja­ma "Na­cio­na­li­nė eks­pe­di­ci­ja", man la­bai pa­ti­ko A. Bumb­laus­ko pa­siū­ly­mas: jūs, Šiau­liai, ga­lė­tu­mė­te va­din­tis nau­jo­sios, mo­der­nio­sios Že­mai­ti­jos sos­ti­ne. Ir iden­ti­te­tą, va, ko­kį tu­rė­si­te! Liuks, man tin­ka!

– Per su­si­ti­ki­mą Šiau­lių kny­gų mu­gė­je A. Bumb­laus­kas kal­bė­jo apie nau­jo her­bo, ku­ria­me bū­tų ir Meš­ka, ir Vy­tis, idė­ją.

– Ko­dėl gi ne? Už­til­tų se­pa­ra­tis­tai, nes yra žmo­nių, ku­rie no­ri skal­dy­ti, kal­ba apie sie­nas. O mums rei­kia at­mu­ši­nė­ti to­kias ne­są­mo­nes. Mes kal­ba­me apie kul­tū­rą, iden­ti­te­tą. Nie­ka­da to ne­pai­nio­ju su po­li­ti­ka.

– Že­mai­čių ta­pa­ty­bė – ar ji stip­res­nė, nei tar­ki­me, su­val­kie­čių, dzū­kų?

– Ma­nau, kad taip. Aukš­tai­čiai, dzū­kai, su­val­kie­čiai yra vė­les­nio lai­ko, nė­ra ko ly­gin­ti. A. Bumb­laus­kas į prie­kaiš­tus, kad ir ki­ti, kaip že­mai­čiai, ga­li švęs­ti 800 me­tų, sa­kė: pa­ro­dy­ki­te, kur is­to­ri­jo­je aukš­tai­čiai, dzū­kai yra bu­vę, ką jūs apie 800 me­tų kal­ba­te. Ir čia – ne pa­si­di­džia­vi­mas, čia is­to­ri­niai fak­tai. Jie neiš­mu­ša­mi – ker­ti­niai kū­liai.

Jau­ni­mo at­gi­mi­mas

– Šiau­lių uni­ver­si­te­te vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je, skir­to­je Že­mai­ti­jos me­tams, skai­tė­te pa­skai­tą apie ra­šy­to­ją Ro­mual­dą Gra­naus­ką. Kuo ypa­tin­ga že­mai­čio pa­sau­lė­jau­ta?

– R. Gra­naus­ko kny­gos bend­ri­ne kal­ba pa­ra­šy­tos, o skai­tai ir kaž­ku­ria­me pus­la­py­je pa­jun­ti, kad teks­tas pa­są­mo­nė­je plau­kia že­mai­čių kal­ba. Įsi­vaiz­duo­ja­te, kaip tu­ri bū­ti pa­ra­šy­ta! Va­di­na­si, tik pa­vir­šius – gar­se­liai – iš­vers­ti į bend­ri­nę kal­bą, o vi­sa pa­sau­lė­jau­ta, kal­bos es­mė yra struk­tū­ro­je, žo­džiuo­se, mor­fo­lo­gi­jo­je.

R. Gra­naus­kas yra uni­ku­mas. Ne kiek­vie­nas že­mai­tis ra­šy­to­jas ga­li to­kius da­ly­kus pa­ro­dy­ti per sa­vo kū­ry­bą, li­te­ra­tū­rą. Kaž­kiek Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Juo­zas Apu­tis, Pet­ras Dir­gė­la, bet taip stip­riai, kaip R. Gra­naus­kas – ne­tu­ri ly­gių. Taip ir ve­ria­si sa­vi­ta, ki­to­kia že­mai­čio pa­sau­lė­jau­ta, iš daug da­lių su­si­de­dan­ti.

– Ar šiau­lie­čiai nė­ra pa­kly­dę sa­vo ta­pa­ty­bė­je?

– Yra. Rei­kia dau­giau pa­skai­tų, kon­fe­ren­ci­jų, kad šiau­lie­čiai ne­sa­ky­tų: esu pe­rė­jū­nas ar pa­ru­be­žio žmo­gus. At­rask sa­ve per skai­ty­mą, ren­gi­nius, kul­tū­ri­nes edu­ka­ci­jas, pa­si­žiū­rėk, kas tau la­biau tin­ka.

Nie­ka­da ne­pyk­čiau, jei at­va­žia­vęs žmo­gus iš šiau­ri­nės ar ry­ti­nės Lie­tu­vos pu­sės sa­ky­tų: jau­čiuo­si aukš­tai­tis esąs.

Šak­ni­niams šiau­lie­čiams sa­kau – žiū­rė­ki­te ge­ne­ti­ką, is­to­ri­ją. Svar­bu jaus­ti, kas esi.

– Ar že­mai­čių kal­ba vie­šu­mo­je gau­na dau­giau erd­vės?

– Kuo to­liau, tuo dau­giau. Ne­per­dė­da­mas ir ne­si­gir­da­mas sa­kau, kad man leng­viau aiš­kin­ti, kad tai yra kal­ba. Jei prieš de­šimt­me­tį pa­sa­ky­da­vo­me, kad tai – kal­ba, su pro­fe­so­riu­mi Alek­su Gir­de­niu bu­vo­me lai­ko­mi iš­si­šo­kė­liai.

Skuo­de šie­met vy­ko jau aš­tun­ta­sis Že­mai­tiš­kos kū­ry­bos kon­kur­sas, bu­vau pir­mi­nin­kas. Kaip žmo­nės no­ri ra­šy­ti! Kaip ge­rė­ja ra­šy­ba!

Po kiek­vie­no kon­kur­so iš­lei­džia­mos kny­gos. La­bai džiau­giuo­si, kad yra jau­ni­mo pa­ki­li­mas. Mū­sų mo­kyk­los lai­kais vie­šo­jo­je erd­vė­je bu­vo­me pa­juo­kia­mi, pa­šie­pia­mi, kai no­rė­da­vo­me tar­miš­kai ta­pa­ty­bę ro­dy­ti. Da­bar – at­virkš­čiai, jau­ni­mas, ypač Že­mai­ti­jos mo­kyk­lo­se, džiau­gia­si, ži­nu­tes ra­šo že­mai­tiš­kai – fan­tas­ti­ka! Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip tė­vams, se­ne­liams sma­gu.

Kaip man pa­ti­ko prieš ke­le­rius me­tus Skuo­do ra­jo­no Alek­sand­ri­jos se­niū­no, vi­du­ri­nės kar­tos že­mai­čio, pa­sa­ky­mas. Jis pa­sa­kė to­kį gra­žų sa­ki­nį: "Mū­sų vai­kai yra di­des­ni že­mai­čiai ne­gu mes pa­tys". So­vie­ti­niai lai­kai ge­ro­kai pri­mu­šė, bet vai­kai at­si­gau­na – at­gi­mi­mas.

– O ar jū­sų šir­dis at­si­gau­na kal­ban­tis že­mai­tiš­kai?

– Ži­no­ma! Čia ma­no di­džio­ji at­gai­va. Ne tik į Že­mai­ti­ją nu­va­žia­vęs, ir Šiau­liuo­se ži­nau, su kuo ga­liu že­mai­tiš­kai kal­bė­tis.

Kaž­ko­kie psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai vei­kia: ži­nai, kad že­mai­tis, kad ta­vo kraš­to žmo­gus, ir au­to­ma­tiš­kai pe­rei­ni į ki­tą kal­bą.

Džiau­giuo­si, kad sa­vo vai­kus iš­mo­kiau že­mai­tiš­kai. Rei­kia vel­niš­ko už­si­spy­ri­mo. Sa­vo va­do­vo A. Gir­de­nio klau­siau, kaip jis Vil­niu­je iš­mo­kė vai­kus že­mai­tiš­kai? Vie­nin­te­lė me­to­di­ka: kal­bė­tis, ne ki­taip. O jei ma­ma tu­ri ki­tą tar­mę? Ne, tar­mių mai­šy­ti ne­ga­li­ma, tu­ri šei­mo­je su­si­tar­ti, kas kal­ba stip­res­nią­ja tar­me, kas bend­ri­ne kal­ba.

Gal­vo­ju, sek­siu sa­vo mo­ky­to­jo pė­do­mis. Tre­ji, pen­ke­ri, še­še­ri me­tai sū­nui – nie­ko, pa­rei­na iš dar­že­lio, šiau­lie­tiš­kai kal­ba. Pir­mo­je kla­sė­je – lū­žis! Va­di­na­si, jam rei­kė­jo tiek lai­ko. Da­bar pui­kiai kal­ba, duk­ra ir­gi.

– Ko­kie "Sau­lau­kio" atei­ties pla­nai?

– Ma­nau, es­mė yra kul­tū­ri­nė edu­ka­ci­ja, jos plė­ti­mas be­ri­bis. Lei­dy­bi­nę veik­lą taip pat tę­si­me. Gal at­si­ras nau­jų kryp­čių – duok, Die­ve. Ge­rą­sias tra­di­ci­jas tę­si­me, nes ma­to­me pra­smę.

Komentarai

miestietis    Pen, 2019-11-29 / 19:15
Kai žemaičiai susirenka pašokti ar padainuoti, tai viskas tvarkoje ir smagu akiai pažiūrėti, bet kai prieš kokius 20 metų pradėjo regionines- administracines sienas braižyti su paksininkais ir skarbalininkais paskatinti prorusiškų jėgų ir jų pinigų, tai jau nebebuvo taip linksma. Eksprezidentui galutinai susikompromitavus, o skarbaliukui pradėjus maitintis iš valstybės letenos visas durnumas laimingai baigėsi ir dabar visa tai atsimenu kaip košmarišką sapną. Taip, kad su žemaičiais nejuokaujama, ir kaip užsispirs su kuom nors, tai tik pinigu gali juos vėl atversti į nusiraminimą.
Oi...    Pen, 2019-11-29 / 23:32
Pons Pabrieža, pasižiūruiek Jūtubėje ,,Braziulio filmai" ir ten rasi kas Šiauliuose pradėjo švęsti Užgavėnes. Labai negražu falsifikuoti istoriją.
Je..    Pen, 2019-11-29 / 23:41
Pirmas miesta Užgavienes buva 1988 m. vyni metaa pryš pasiruodant ,,Saulaukiui".
to miestiečiui    Šeš, 2019-11-30 / 10:03
Jūs įžeidėte visą Žemaitiją ir visą mūsų gentį.Vertėtų atsiprašyti. O su Paksu ir Skarbaliumi gal koks vienas ponas asmeniškai ir bendravo, to tiksliai nežinau.Žemaičių gentis čia ne prie ko.Pamąstykite gerai ir atsiprašykite visų žemaičių.
miestietis    Šeš, 2019-11-30 / 10:54
Kiek senesniais čėsais buvau nuvažiavęs pas vienos merginos tėvus, gyvenančius Panevėžyje, tai kiek pabendravus su jais, mane aiškiai, iš mano kalbos, mane priskyrė prie žemaičių. Tai pasakykite- kaip man atsiprašyti paties savęs? Gal viena spalva visus žemaičius tepdamas ir esu ne visai tikslus, bet tuomet atsakykite- kodėl niekas iš žemaičių savo laiku nepristabdė paks-kų ir skarb-kų, kuomet jie viešai deklaravo žemaičiams, kad nori jiems duoti kažką panašaus į autonomiją? Kokioms jėgoms jie tuomet lenkėsi ir kodėl kiti iš tos iškilios genties nedavė jiems į kuprą iš kočėlo? Tai tokia mano nuomonė šiuo klausimu.
hi hi    Šeš, 2019-11-30 / 16:40
du žemaičiai - du skirtingi pasai :) Taip, kaip du lietuviai, trys partijos. Girtis nelaibai yra kuom. Hi hi.
Paulina    Šeš, 2019-11-30 / 17:11
Pirmiausiai reikia būti neišpuikusiu, nuoširdžiu žmogumi ir savo tapatybę nekelti aukščiau kitų... Jūsų pranašumas bus pastebėtas ir be jūsų pačių reklamavimosi...
Saulius    Sek, 2019-12-01 / 12:44
Įdomus tekstas.Jei čia į temą, tai pats su žemaičiais susidūriau gal kokių penkių šešių metų.Pamenu, žaidžiam su sesute smėlio dėžėj ir į kiemą įeina kažkoks nepažįstamas vyras.Pakalbina mudu, bet nieko nesuprantam.Pradedam verkt.O buvom tėvų perspėti saugotis čigonų.Mat jie dažnai ateidavo į kaimą iš netoliese esančios geležinkelio stoties.Tai ko nusipirkt į parduotuvę, tai kokią vištą kiemuose nugvelbdavo. - Mama, mama, - klykdamas nubėgu už tvarto į daržiuką, kur kapstėsi mama. - Čigonas atėjo.Mama atpuola į kiemą, šnekteli su tuo vyru, nuramina mudu : - Čia taigi naujokas, nesenai į kaimą atsikėlęs, žemaitis jis. - O kas tai ? Kodėl nieko nesuprantam ? - stebimės mudu.Mama pagalvoja : - Tai tokia tautybė.Mes - lietuviai, o jis - žemaitis.
į masonus, o ne į žemaičius panašūs    Sek, 2019-12-01 / 14:22
Man jie labiau į masonus, o ne į žemaičius panašūs. O ir fotografuota prie Žydų liaudies banko...
BumBuliauskas    Pir, 2019-12-02 / 08:48
,,Že­mai­čių Nau­mies­ty­je gi­męs J. Bart­kus į Šiau­lius at­va­žia­vo 1982 me­tais...." VISKAS TUO IR PASAKYTA, IR DĖL TOKIŲ ATVAŽEVĖLIŲ ŠIAULIUS JIE DRĮSTA VADINTI ŽEMAITIJA. KAIP VISI PUIKIAI ŽINO, KAD ČIA YRA VAKARŲ AUKŠTAITIJA, O VIETINIAI GYVENTOJAI VAKARŲ AUKŠTAIČIAI ŠIAULIEČIAI. PABRĖŽA, KAIP MOKSLININKAS TURI GARSIAI TAI PASAKYTI, NEBENT SĄMONINGAI NUTYLĖS ;(

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.