Naujausios
– Pats esate žemaitis, išskirtinės yra Jūsų monografijos apie žemaičių kalbą, rašybą ir pačius žemaičius. Ir apdovanojimą pelnėte už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdant tautiškumą ir dvasines vertybes. Koks jausmas apima, tapus medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatu?
– Labai vertinu šį apdovanojimą. Yra kelios jo nominacijos, o ta, kurioje tapau laureatu – man labai artima, suprantama. Džiaugiuosi, kad būtent šioje srityje gavau įvertinimą. Aš visą savo gyvenimą esu tradicinių tautinių vertybių gynėjas, puoselėtojas ir palaikytojas.
Kartais manęs klausia: „Juozai, kaip supranti tautiškumą, tautos dvasines vertybes?“ Man tai yra trys pamatiniai, kertiniai vertybių stulpai. Pirmasis – kalba, antrasis – istorija, susijusi su mūsų tauta, jos istorine atmintimi, ir trečiasis – tradicijos ir papročiai. Į tradicijas man įeina ir nuo senų senovės puoselėta tradicinė lietuvių šeima.
Kadangi likimas lėmė, jog esu kalbininkas, tai iš šių trijų sričių galiu tarnauti ir įtaką daryti pagrindiniam stulpui – kalbai. O čia man yra dvi kalbos ir abi brangios. Tai mano gimtoji žemaičių kalba ir Lietuvos valstybinė kalba – lietuvių kalba. Jos man yra neperskiriamos ir vienodai brangios.
Aš esu Lietuvos valstybės pilietis ir , žinoma, lietuvių kalba yra mano valstybės pagrindinė kalba. Kaip lituanistas už ją visais būdais pasisakau ir stengiuosi puoselėti, įtvirtinti, o paskutiniu metu net ir ginti nuo tam tikrų pavojų.
Kalba nėra prekė, kaip ne vienam atrodo, ir šiuo metu ją tikrai reikia ginti nuo pavojingo laukinio liberalizmo. To nebuvo nei mano studijų metais, nei Atgimimo metais, o dabar labai ryškiai jaučiasi.
Štai du paskutiniai pavyzdžiai. Aš niekaip negaliu pritarti mano gimtojo Vilniaus universiteto – senojo ir garbingiausiojo universiteto – priimtoms lyčiai jautrios kalbos gairėms. Dar skaudesnis yra Seimo nutarimas įsileisti svetimas raides į asmenvardžių rašymą. Čia matau lietuvių kalbos griovimo pradžią. Įsileidome jas ne tik į asmenvardžius, įsileidome jas į savo garbingą lietuvių kalbą.
Tai pirmas žingsnis ir jaučiu, kad ne paskutinis. Tame pačiame Seimo posėdyje prie tų trijų svetimų raidžių jau bandyta pridėti ir diakritinius ženklus. Premjerė net pasakė, jog „tai tik laiko klausimas“, esą netrukus priimsime ir įstatymą dėl diakritinių ženklų, reikia tik paskaičiuoti pinigus.
Justino Marcinkevičiaus ir mano mokytojo Vinco Urbučio žodžiais, čia įžvelgiu lietuvių kalbos išdavystės dalykus.
– Bet esate ir žemaičių kalbos gynėjas.
– Čia visai kiti dalykai. Jų negalima painioti. Žemaičiai niekada nesiekėme ir nemanome, jog Lietuvoje reikia įtvirtinti antrą valstybinę kalbą. Bet šalia tos vienintelės valstybinės kalbos gali puikiai būti ir žemaičių kalba. Kaip latviai šalia latvių valstybinės kalbos turi įteisinę latgalių kalbą, kaimynai lenkai – kašubų kalbą. Tolygiai to siekiame ir mes – kad žemaičių kalba būtų pripažinta.
Jinai to verta. Teisingai užsiminėte, jog ji yra mano mokslinių darbų pagrindinė tema. Knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ yra mano mokslinio gyvenimo pagrindinis darbas. Tą knygą parašęs ir išleidęs siekiu, kad žemaičių kalba Lietuvoje būtų pripažinta kalba, o ne tarme šalia visų kitų tarmių.
– Kodėl taip branginate savo žemaitiškas šaknis?
– Ypač mažoms tautoms, kokia yra lietuvių tauta, svarbu remtis į savo šaknis ir išlaikyti tautines vertybes. Jeigu mes, maža tauta, prarasime savo kalbą, istorinę atmintį, tradicijas, labai greitai nugrimsime į globalizacijos jūrą.
Įžvelgiu labai didelius globalizacijos vėjų pavojus visame pasaulyje. Bet esu šventai įsitikinęs, tauta, jeigu ji nori išlikti ir būti įdomi visam pasauliui, turi išlaikyti savo tautines vertybes.
Jeigu mes prarasime savo tautinę esmę, išskirtinumą, labai greitai galime suvienodėti. Įstojimas į Europos Sąjunga jau buvo pirmas žingsnis į suniveliavimą. Taip įvyko, tai faktas. Bet nepaisant to, ir Europos Sąjungoje būdami privalome tautines vertybes išlaikyti, jeigu norime išlikti tauta.
Čia įžvelgiu prasmę ne tik puoselėti tautines vertybes, bet ir kaip reikiant už jas pakovoti.
– Kaip pats suprantate tarnystę Lietuvai, ką visi turėtume suvokti?
– Tai labai plati sąvoka. Tarnystė Lietuvai turi būti nuo pat mokyklos suolo iki pat gyvenimo pabaigos. Šeimoje tėvai, mokykloje mokytojai vaikams turi diegti tautines vertybes.
Šeimoje, mokykloje gavę jų sampratą, toliau gyvenime turime įtvirtinti ir kitiems perduoti tuos ypatingos reikšmės dalykus. Be jų neįsivaizduoju tautos ir valstybės.
Jeigu galvojame, kad tik mažos saujelės, mažos dalies tautos rūpestis yra tuos dalykus globoti ir saugoti, tai didžiulė klaida. Plačiąja prasme kiekvienas turime įsisąmoninti, suprasti, jog tai svarbūs dalykai, didieji gyvenimo siekiai, ir pagal galimybes prisidėti.
– Kodėl prisigyvenome iki to, kad turime kovoti už tautines vertybes?
– Globalizacijos bangos ritasi per visą pasaulį. To neturėjome prieš kelis dešimtmečius, po Nepriklausomybės atkūrimo, kai su tokiu pakilimu gyvenome ir ėjome į tų vertybių įtvirtinimą. Globalizacijos vėjai ypač veikia jaunąją kartą, o ėjimas lengvesniu, paprastesniu keliu, be susimąstymo, kokios yra mūsų šaknys, ypač pavojingas.
Gal tai nėra tiek gyvybiškai svarbu tautoms, kurios neturi nei tokios prasmingos, kaip mes, istorijos, nei tokios vienos iš archajiškiausių pasaulio kalbų. Bet, kai mes turime tokius ypatingus turtus pasaulio mastu, tai užsispyrimo ir garbės reikalas yra juos ginti.
Linkiu mums turėti gerojo žemaitiško užsispyrimo, kad galėtume ne tik saugoti, bet ir puoselėti tautos dvasines vertybes, ir daryti gerus prasmingus darbus savo tautai.
