Naujausios
Fotografijos muziejaus meninės fotografijos ir spaudinių rinkiniai praturtėjo dviejų postmodernizmo konceptualiosios fotografijos atstovų – Giedriaus Liago (g. 1967) ir Sauliaus Paukščio (g. 1964) – kūriniais, sukurtais 1990–2010 metais.
Menininkų kūrybines biografijas sieja paskutinįjį sovietmečio dešimtmetį Kaune veikusios neformalios „Plėšriųjų“ grupės veikla, tapusi išskirtiniu reiškiniu šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje. Šio laikotarpio G. Liago ir S. Paukščio kūryba yra gerai žinoma, o kūryba pasibaigus „plėšriųjų“ erai kol kas mažiau aktualizuota.
Po 1990-ųjų „plėšriesiems“ pasukus skirtingais kūrybiniais keliais, išryškėjo menininkų individualybės, kiekvieno iš jų kūryba įgavo savito braižo. Šį menininkų kūrybos laikotarpį atspindi įsigyta kolekcija, ją sudaro 33 G. Liago ir 26 S. Paukščio kūriniai bei jo kūrybos dokumentacija – 11 vienetų.
Dėmesys G. Liago ir S. Paukščio darbams pratęsia pasirinktą Fotografijos muziejaus rinkinio formavimo kryptį ir prioritetus: pastaraisiais metais surengtos „Plėšriųjų“ grupės narių G. Stulgaičio, A. Kulikausko, G. Liago parodos, pristatyta R. Pačėsos kūryba, įsigyta šių autorių kūrinių, išleisti leidiniai (G. Liago „Liagalizacija“, G. Stulgaičio „Fotografija“, R. Pačėsos „Shtai“ ir kt.), surengta teminių parodų.
Istorinės fotografijos rinkiniuose pastaraisiais metais kauptą grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) kolekciją papildė 14 šio autoriaus kūrinių ir unikalus leidinys – „Estetique de la Photographie“, 1900 metais išleistas Paryžiaus fotografijos klubo, jam priklausė ir B. H. Tiškevičius.
Tai – vienas iš svarbiausių šio prestižinio fotografų susivienijimo leidinių, jame atsispindi svarbiausi XIX–XX a. sandūros meninės fotografijos krypties – piktorializmo – principai, būdingi ir B. H. Tiškevičiaus kūrybai. Lietuvos fotografo kūriniais iliustruotas vienas iš leidinio skyrių.
Vertingiausias įsigytas eksponatas – vengrų fotografo Antalio Rohrbacho (1825–1889) 1861 metų nuotraukų albumas su pirmaisiais žinomais Kauno ir vienais iš pirmųjų Vilniaus bei kitų vietovių vaizdais.
Istorijos skyriaus rinkinius papildė Nezabitauskių šeimos, Lietuvos šviesuolių, aktyvių tarpukario Lietuvos valstybės gyvenimo kūrėjų ir dalyvių, archyvas.
Tai – žurnalistui, kraštotyrininkui, istorikui, muziejininkui Adolfui Nezabitauskiui (1901–1968), teisininkui, etnografui, žurnalistui Liudui Nezabitauskiui (1903–1937), vienos iš Kauno operos kūrėjų, solistei Adelei Nezabitauskaitei-Galaunienei (1895–1962), teisininkei, notarei, akademiko Adolfo Jucio žmonai Sofijai Nezabitauskaitei-Jucienei (1906–1978) priklausiusios vertybės.
Išlikęs Nezabitauskių šeimos laiškų archyvas atskleidžia tarpukario šeimos gyvenimą, veiklą, tarpusavio ryšius. Šeima kilusi iš Žemaitijos, Salantų valsčiaus, – jos atstovai turėjo glaudžių ryšių su Šiauliais.
Kartu su Nezabitauskių archyvu įsigyta dar viena vertybė – kaimo mokytojos Kniukštaitės dienoraštis, jį mokytoja rašė Antrojo pasaulinio karo metais. Mokytoja dirbo Telšių, Šiaulių rajonuose, jos atsiminimai atskleidžia šių vietovių įvykius liudininko akimis. Tai – autentiška medžiaga istoriniams tyrinėjimams, ekspozicijoms, parodoms papildyti.
Atskirus dokumentus iš archyvo planuojama naudoti šiuo metu kuriamoje Šiaulių miesto istorijos ekspozicijoje, čia bus pristatoma ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorija su informacija apie muziejuje dirbusias asmenybes, jų gyvenimą, aplinką, veiklą. Įsigytas archyvas pasitarnaus pasakojimui apie A. Nezabitauskį, atidavusį muziejui ir Šiaulių miestui dvylika savo gyvenimo metų.
