Šeima – meno kūrinys

Asmeninė nuotr.
Rita ir Vitalis Skeiriai prie Tytuvėnų vienuolyno.
Yra kūrėjų, gebančių nutapyti meninį savo šeimos paveikslą. Vienas to nepadarysi – reikės dviejų porų rankų. Tapysi visą gyvenimą ir nebaigsi. Gal pratęs vaikai – žinoma, jei gražiai sutarė.
Meninio šeimos paveikslo specialiai neieškojome, jį pamatėme. Vadinasi, tokių paveikslų gali būti ir daugiau! Vienas jų – šiauliečių Ritos ir Vitalio Skeirių namuose. Žiedus jie sumainė 1961-aisiais metais. Vestuvių dieną jaunoji skaičiavo 21-uosius, jaunikis – 25-uosius metus. Ši diena abiems labai brangi: ją švenčia kasmet, jau atšoko auksines, veikiai briliantinės sužibės. Paveikslas spalvingas: spalvų daug, gausu atspalvių, dominuoja meilės spalva. Kokia ji – neklauskite. Nepakartosite.
Šių metų balandžio penkioliktą Ritai suėjo 80, todėl į ją mūsų akys krypo labiau, nei į Vitalį. Vitalis – džentelmenas, tam irgi skatino.

Kas mus pasiekė iš Ritos vaikystės žemės? Ryškiai prisimena senelį Jurgį, nagingą stalių, mato jo rankas, skaptuojančias „ratukus“, sagą dugne, ją paspaudi, priešakiniai ratai sujuda, suguldai skudurines lėlytes ... ir dar dar dar į Fantazijų šalį. Iškrėti šunybių! Vyresni nesupranta, kaip ten įdomu! Namuose šviesu – ten mama su tėveliu, ten daina ir muzika skamba. O kokie vakarai! Ateina svečių, tėvelis skambina fortepijonu, Ritutė improvizuoja – dainuoja, šoka, vaidina pagal taktą, suaugę šypsosi, ploja...

Šviesias vaikystės spalvas sujaukė karas. Šeima traukėsi į Juodupės tankumynus, šiurpino gaisrų pašvaistės, kurtino kulkų zvimbesys, net pro užmerktas akis matei lašantį kraują. Sugrįžo į namus – juose liūdnos karo žymės. Ritą sudomino knygos tėvų bibliotekoje. Skaitė visas iš eilės. Pradinukų mokytoja pakvietė į mokyklą pažaisti, ten ji ir pasiliko. Vidurinį mokslą baigė šešiolikos – klasėje pati jauniausia. O kokią puikią auklėtoją turėjo! Ta pati (Eleonora Šilinienė) ir literatūrą dėstė, iš jos labai daug išmoko, su ja susidraugavo.

Šešiolikmetei abiturientei nelengva išsirinkti, kur mokytis toliau. Vilionių šitiek daug! Gal studijuoti literatūrą? Juk knyga taip traukia, gali skaityti pernakt, kūkčiodama. O kaip patinka būti scenoje... Dainuoti, deklamuoti, groti, vaidinti... Jai sekasi, žiūrovai ploja, mokytojai, ypač auklėtoja vertina, giria. O gamta? Medžiai, saulėlydis, pušys? Gera prie jos būti. Ji veda į kitą, į svajonių šalį, ji žadina kūrybai. Pabūkime jaunos svajoklės šalyje: „Sėdžiu ant Vyžuonos kranto. Mėnuo sukinėjas tarp žvaigždžių. Donžuanas! O žvaigždės tik mirksi, tik mirksi. Vilioja! Nagi, kuriai pasiseks? Staiga mėnulis krenta į debesį. Nusileidžia tiesiai virš manęs. Akių nuo manęs nenuleidžia... Viešpatie, padėk atsispirti!!“

Studijoms pasirenka Vilniaus kultūros – švietimo technikumą, kad „švytėtų ir kultūrėtų“ ir skleistų kultūrą žmonėms. Mokyklą baigia. Rankose raudonas diplomas. Ir vėl renkasi ateitį. Be abejonės, studijuos Vilniaus pedagoginiame institute, bus literatūros mokytoja.

Kaip atsakingai būsima pedagogė rengiasi susitikimui su mokiniais! Skaito A. Makarenką, svarbiausią sakinį užsirašo į atmintinę: „Žmogus privalo turėti vieną pagrindinę specialybę – būti Žmogumi“... Ji nori – labai labai... Norėti – reiškia galėti!

Daug skaito. Apie viską. Ar tai gerai? Mėgina atsirinkti, vertinti. Pirmasis įrašas apie Pumpuro „Lačplėsį“: „Tai – lobis“. Kokia laki tautos fantazija, persunkta padavimais, papročiais, dainomis! Kiekvienas puslapis – perlas! Įrašų daugėja. Ieškos tautos perlų ir Lietuvoje. Ras. Pamėgs liaudies kūrybą.

Tenka rašyti kursinį darbą. Ilgokai užtrunka, nes rašo visiškai savarankiškai. Ką pasakys dėstytojas? „Darbas patiko kalbos raiškumu, žodžio lengvumu. Turite poetinę gyslelę, mokate reikšti mintis.“ Palengvėjo.

Nusprendžia – „Noriu turėti savo bibliotekėlę. Po kiekvienos stipendijos į knygyną!“

Pirmasis susitikimas su rašytojais. Truputį nedrąsu, bet įdomu juos matyti, jų klausytis, jie tokie svarbūs, žymūs. Poeziją skaito Jonas Jakštas, Janina Degutytė, prozą – Vytautas Rimkevičius. Atėjo eilė skaityti kūrybą ir mums, studentams. Ką iš jų išgirsiu? Ritai palengvėjo – visi skatina rašykite, kurkite. O kuratorė primygtinai spaudžia atnešti eilėraščių konkursui! „Jaunimo gretos“ spausdina. Honorarą su kursiokėmis „laisto“ kava.

Juk negali užleisti ir muzikos. Žinias reikia gilinti. Perka abonementą į Filharmoniją. Klausysis klasikos, kūrinius aptars su muzikologais. „Buvau laiminga klausydamasi Šopeno „Noktiurnų“. Chore dainuoja solo (turi absoliučią klausą ir malonų balso tembrą). Po „Mano sieloj šiandien šventė“ iš vadovo išgirsta: „Ritute, po šios dainos ir mano sieloj buvo šventė“.

Vasara! Vasara! Kūrybinė stovykla Palangoje.

–-

Likimas paskutinius žodžius užbraukia, ryškiomis raidėmis užrašo „Meilė ir Vitalis“. Žaibo greičiu mintis diktuoja: „Ryt pereinu į Neakivaizdinį. Aukštąjį pedagoginį išsilavinimą įgysiu! Vėliau...“

Buvo apsisprendusi, mylėjo, tikėjo laime, gyvenimu, mokėsi, dirbo, džiaugėsi. O juk kartais ar nebūdavo sunku? Nedejavo. Iš to laiko prisimena tiek gražaus. Kaip miela buvo auginti vaikus: „Kiek švelnumo iš vaikučio patiri, kai, pramerkęs akeles, tau nusišypso, kai įsitempęs kelia galvelę aukštyn, kaip įdomiausią epizodą iš kino filmo stebi jo pirmuosius žingsnius. Norėtum, kad apie tai sužinotų visas pasaulis“. Kas to nepatyrė, neteko tokio švelnumo, kokio niekada nepatirs. Juos vedė į kūrybos pasaulį, žaidė vaikystę... Visa tai pasikartoja auginant vaikaičius. Jau ir provaikaičius.

O vaikai auga greitai, ypač bėgiodami. Paleidžia mamos ranką – ir kieme su draugais, nuvedi į mokyklą, sugrįžta pietų ir vėl su jais. Dar vėliau kuria savo namus ir pas tėvelius tik svečiuojasi. Tėvams jie – patys brangiausi sveteliai. Jų laukia visados.

Vaikai savo mamą labai myli. Jai seniai už meilę ir rūpestį prisegtų aukso medalį. Anūkėliai nepamiršta sveikinti, dėkoti už tai, kad augino.

Kai vieni du liko, Rita pajuto, kad daug žodžių liko neužrašyta. Pradėjo juos rinkti ir sudėjo į pirmąją poezijos knygą „Kol esu“. Ne tik skaitytojams, bet ir jai pačiai tai buvo netikėta: „Mano žodžiai atbangavot Baltija audringa, / atplaukėt upeliais srauniais, / atšlamėjot žaliais šilais. / Gal kiek per vėlai mane suradot... („Mano eilės“)“. Skaitytojams patiko šiltas, intymus balsas, imponavo mąslus tekstas, vedantis į būties klausimus.

Akimirka -
Tarytum krintanti žvaigždė,
Ištartas žodis,
Šypsena,
Sušvitęs žaibo blyksnis.
Esi – nėra. („Akimirka“)

Daug šiltų jausmų išlieta Vitaliui:
Išnirus iš bangų,
Tarsi undinė,
Apšviesta saulės spindulių,
Tu – mano meilė pirmutinė
––––––––––––––––-
Vienintėlė mana
Nepakartojama daina. („Pirmoji meilė“)

Vitaliui paskirs dar ne vieną eilėraštį, trečią eilių rinkinį „Išdainuosiu tau šimtus pavasarių“ dedikuos. Pacituosime „Ežero platybėse“:

Į ežero platybes,
Krante palikę
Kasdienybę.
Pelekais blyksi
Žuvys sidabrinės,
Debesėliai
Maudos vandeny.
Panyru
Gelmę tarsi atverstą
Knygą skaitau,
Iškylu į paviršių -
Svajonę
Rankose laikau.
Ji supas valtyje
Kartu su tavimi...

2009-ieji metai. Lietuvos tūkstantmečio šventė. Mylimai šaliai Rita nusilenkia nauju eilių rinkiniu „Lenkiuosi žemei“. Eilėse švelniai skamba patriotiniai motyvai:

Tarp išsirikiavusių
Kalvelių Aukštaitijos,
Priklupusių tarytum maldai,
Lenkiuosi ir bučiuoju žemę
––––––––––––––––––
Čia tėviškė – saulės apšviesta,
Ji kaip versmė -
Gaivi, šventa. („Lenkiuosi žemei“)

–––-

Darbas mokykloje jai taip pat mielas. Niekada nesigailėjo pedagogės profesiją pasirinkusi. Labai daug davė aukštasis mokslas, ypač pedagogika ir psichologija. Asmenybę auginti – didžiulė atsakomybė. Vien specialybės žinių nepakanka.

Labai geras, draugiškas kolektyvas. Linksmas, dainingas. Yra tokių muzikalių... Prie Ritos tekstų Birutė geba pritaikyti melodiją. Koks džiaugsmas dainoje išsakyti sielą! Daina sparnuota – nusileidžia dainų rinkinyje „Ir nuskris dainų paukštė marga“. Ir nuskrido toli toli. Kartu su ja skrido ir dainų kūrėjų vardai.

Aktyvią kūrybingą moterį bemat pastebėjo. Su dainomis ir eilėmis kvietė į renginius. Susidomi ja ir Vytautas Barauskas – poetas, dainų kūrėjas. Jis tuo metu rūpinosi pagyvenusių žmonių problemomis Lietuvoje. Jam atrodė, kad pagyvenusiems žmonėms trūksta kūrybinės veiklos. Neapsiriko. Greitai tuo susidomėjo Klaipėdos, Kauno, Vilniaus senjorai. Susijungė bendrystei ir pradėjo veiklą. Buvo įdomiau jiems gyventi. Norėjo suburti ir šiauliečius, bet vis nerado, kas vadovautų. Veikla labai plati, atsakomybė didžiulė. Būtų norinčių, bet ne kiekviena kandidatūra tinka. Ak, jei Rita pasiryžtų? Ji, jaučia, tiktų. Ritai sutikus, didysis rūpestis jam nuo galvos nukrito.

Rita – komunikabili, organizuota, veikli moteris. Greitai subūrė aktyvą ir uždegė „Menų šaltinį“. Literatai ir kitų menų mėgėjai gavo kvietimą burtis prie šaltinio. Matyt, žmonės tokios veiklos buvo išsiilgę, kad sulaukėme tiek daug teigiamų atsakymų. Daugiausiai iš pačių Šiaulių, bet panoro kartu su mumis būti vienas kitas ir iš toliau – Naujosios Akmenės, Mažeikių, Papilės, Kuršėnų, Joniškio, Pakruojo... Surašėme – per šimtą narių. Buvo uždegtas žiburys įvairiapusiai veiklai – literatams, aktoriams, dailiųjų darbų mėgėjams, fotografams, tapytojams. Bus pristatomos knygos, leidžiami almanachai, statysime spektaklius.

Kiek daug iš tų metų brangių atminimų! Koks džiugus pirmojo almanacho „Po angelo sparnu pristatymas“! Tarp mūsų yra ir tokių, kurie pirmąkart pamatys spausdintą savo žodį. Ieškojome įdomesnės formos. Sutarėme – mūsų eilės keliaus. Autoriai su eilėmis sustos stotyse pagal temas: TĖVYNĖ. GAMTA. DARBAS. ŠEIMA. MEILĖ. DAINA. Scenoje bus pažymėtos gairės, parašysime gražų tekstą, kviesime perskaityti Silviją Povilaitytę. Aktorei ir mūsų sumanymas, ir eilės labai patiko. Prašėme jos, kad ir mus parengtų scenai. „Treniravo“ negailėdama laiko. Kai artėjome su spalvingais autentiškais kostiumais prie „Tėvynės“ stoties auditorija mus pasitiko gausiais aplodismentais.

Ritos sumanymu, leidome mėnraštį „Tėkmė“ (aštuonių puslapių). Išrinkome ją pačią redaktore. Posėdžiai vykdavo Ritos ir Vitalio namuose dažnai iki vėlumos. Vitalis laiku atnešdavo arbatos, sumuštinių. „Tėkmė“ buvo gera jungtis tarp narių. Atsiverčiame vieną kalėdinį sveikinimą: „Mieli mūsų seserys ir broliai, dainuojantys ir grojantys, kuriantys eiles ir dainas, fotografuojantys, jūs moterys, siuvinėjančios, skiautinėjančios, veliančios, karpančios,

tegul Kalėdų naktį tykią
aplanko pasaka šventa,
o dovanų krepšely būna
kūryba, meilė, sveikata.

Rita labai mylėjo mus. Matė kiekvieną, džiaugėsi, kad pavyko prikelti žmones. Viešai mus pripažindavo, jautėmės oriau. Žinoma, buvo ir pykčių, nesutarimų, audringų posėdžių, bet tai pamiršome.

V. Barauskas mus globoja. Kviečia į bendrus renginius. Jie turiningi, įdomūs. Kad ir Šateiniuose (netoli Kėdainių), Nobelio literatūros premijos laureatui Česlovui Milošui atminti (jis pas senelius čia leido vaikystės ir paauglystės vasaras). Buvo konkursų, o jie visada sukelia jaudulio. Kas laimės? Atrodė, visų eilėraščiai geri, įdomūs. Autoritetinga komisija laureatės vardą suteikė Ritai. Savo eilėraštį ji perskaitė itin išraiškingai. Norime supažindinti su juo:

Prie molberto
Bandžiau nutapyti
Paukščio skrydį,
Paliečiau molbertą teptuku.
Paukštis liko,
O skrydis dingo
Kažkur
anapus debesų kaimenės,
linų žiedais nuspalvintame lauke.
Pabandžiau įrėminti mintį,
bet ir ji šoktelėjo iš
Eilėraščio rėmų
ir išsiliejo išsiliejo
miražų ir fantazijų
upe.
Molbertas pašnibždėjo
nei veržlaus skrydžio,
nei veržlios minties
neįrėminsi.

Mūsų Aleksandra buvo nepralenkiama eilėraščio deklamavimo konkurse (skaitė „Jūratę ir Kastytį“).

Su V. Barausku ryšys didėja. Jis mato, kiek daug meilės ir laiko Rita skiria savo šaltiniui. Kai jo paties sveikata ėmė silpnėti, kviečia jį patį pakeisti. Atsisako, lieka su mumis. Atminty pasiliko jo žodžiai: „Kiek padėkos žodžių besakyčiau, vis tiek būtų per mažai, kokią plačią širdį beturėčiau, vis tiek jos būtų per maža išsakyti tai, ko nusipelnė metai, atiduoti žmonėms. Ačiū, kad tu esi.“

––

Vasaromis atostogavome. Kas į sodą, kas prie jūros. Ritai to buvo per mažai. Ji išleido naujų knygų: ikimokyklinukams „Įspėk ir nuspalvink“, „Meno poezija“. Tai šeimos – Ritos ir jos žento Gintauto Akstino, leidinys. Abu menininkai skirtingai mato medį: Rita – poeziją, Gintautas – skulptūrą. Temos – tos pačios: istorija, mitologija, etnografija, gamta. Poetiškus, metaforiškus tekstus skulptūros papildo, išryškina kito meno vaizdais.

Ritos tekstų yra prestižiniame vienkartiniame kultūrininkų leidinyje apie legendinį Salduvės piliakalnį „Aukuras Salduvei“: tai padavimo kilmės apie Salduvę aiškinimo dvi versijos, „Odė meilei“ ir „Daina Šiauliams“ (tapusi Šiaulių senjorų himnu). Jei norite, galime tyliai padainuoti jos pradžią: „Nuo aukšto kalno žilos Salduvės, / kiek tiktai akys aprėpt išgalės, / tyliai banguoja melsvi ežerai, / skleidžiasi žiedu atgimę Šiauliai...“

Ji tuo metu priimama į Nepriklausomų rašytojų sąjungą. Nario bilietą gauna iš Vlado Burago rankų. Įsipareigoja kurti, rašyti, siųsti į „Nemuno gimtinę“. Laikraštis spausdina jos straipsnius ir eilėraščius.

Sudomino vienkartinis metų spaudinys „Kraštiečiai“. Jos paantraštėje žodžiai: Asmenybės. Rinktinės biografijos. Ši knyga, skirta iškiliausiems miesto žmonėms. Joje įrašyta ir Ritos pavardė.

O dabar jau turbūt laikas pažvelgti į Vitalį. Pasidomėkime, kaip jis gyveno, kai žmona įsisuko į veiklos karuselę. Žinokite – buvo ramus, apsisukimų nestabdė, o Ritai, kiek galėdamas, padėjo. Jis pirmasis perskaitydavo Ritos eilėraščius, objektyviai juos įvertindamas. Ritai jo vertinimai buvo svarbūs. Pasitikėjo juo, juk jis, kultūros žmogus, knygos jo rankose nuo mažumės. Skaito ne tik prozą, bet ir poeziją – ne tik klasikinę ir moderniąją. Vitalis įsijungė į „Menų šaltinį“ ir tapo veikliu nariu.

Ritos septyniasdešimtmetį šventėme įspūdingai – kūrybingai, jaunatviškai, pagarbiai ir linksmai. Susijungė giminaičių ir menošaltiniečių rankos, dalyvavo bičiulių ir kaimynų. Mes, literatai, supynėme kompoziciją iš lyriškiausių jos posmų „Esu aš lyrikė“. Buvo daug linkėjimų, gėlių žiedų. Šventės kulminacija buvo netikėta. Pasigirsta melodija (autorės – Rita ir Birutė). Iš scenos pakyla Vitalis, šviesus, pasipuošęs, tiesus, sportiškas, lengvu šuoliu peršoka scenos rampą (scenarijuje to nebuvo įrašyta) ir tiesia kryptimi artėja prie besišypsančios Ritos, lenkiasi jai, kviesdamas šokiui.

Norėjome ir aštuoniasdešimtmetį originaliai pažymėti. Sukūrėme scenarijų, pradėjome sumuoti jos pragyventų metų veiklos turtus: turi 42 metų pedagoginio darbo stažą, išleido 8 poezijos ir dainų rinkinius, ir keletą kitų knygų: „Kol esu“, „Ramybę į save geriu“, „Išdainuosiu tau šimtus pavasarių“, „Atspėk ir nuspalvink“, „Lenkiuosi žemei“, „Lieporių mikrorajonas“, „Supasi minčių marios“, „Atmintis“. Prie jos norėtume stabtelti. Tai jos atsiminimų ir savianalizės knyga. Kiek daug ji reikalauja iš savo gyvenimo! Parašė tekstus dviejų autorių knygoms „Ir nuskris dainų paukštė marga“, „Medžio poezija“. Dalyvavo leidiniuose: „Saulės vieškeliais“, almanachuose „Vardai, žvaigždėmis švytintys“, „Mieloji mano, rudenio žemele“, „Ten, sidabro vingy“, „Vardą rašysime ant laiko delnų“, „Penkiolika nusilenkimų Salomėjai Nėriai“, „Po angelo sparnu“... Yra spaudinių laikraščiuose „Nemuno gimtinė“, „Šiaulių kraštas“ (Atolankos), „Tėkmė“.

Norėjome suskaičiuoti pagerbimo raštus, apdovanojimus. Seimo narė Rima Baškienė apdovanojo ją už meno, tradicijų ir dvasinių vertybių puoselėjimą. „Branduma“ suteikia poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos garbės ženklą. Nevyriausybinės organizacijos net penkis kartus skiria Gerumo angelą už pasižymėjimą atskirose veiklos srityse...

–-

Karantinas sujaukė visus mūsų planus, uždarė į karantino daboklę. Greitai persiorientavome. Balandžio penkioliktą Ritą sveikinome nuotoliniu būdu. Tądien į Ritos namus sklido sveikinimai – žinutės, skambėjo telefonas, buvo įjungtas Skype. Sveikinimus siuntė iš balkono. Rita „grįžusi“ iš šventės sakė jautėsi pavargusi, bet laiminga.

Ne vienas yra paklausęs, kas jiems padėjo išlikti tiek metų neišskiriama pora? Rita atsako: „Mūsų požiūriai artimi, tos pačios vertybės, mes abu – kultūros žmonės: mėgstame knygą, teatrą, kiną. Žinoma, prie to prisidėjo ir kelionės. Apkeliavome ne tik savo šalį. Pajutome Krymo, Kaukazo, Aukštųjų Tatrų kalnų didybę (apie šiuos kalnus esame skaitę kūrybos ciklą „Kalnuose“). Plaukėme Nevos ir Dunojaus upėmis, Juodosios ir Viduržemio jūromis, stebėjomės Ermitažo ir Luvro lobiais, lankėmės įvairių šalių muziejuose, kopėme Mikelandželo laiptais, lenkėmės Vatikanui, apmąstėme amžių didybės laikinumą stovėdami prie griuvėsius saugančio Koliziejaus, grožėjomės gamta Kretos saloje“.

Šalia vienas kito jiems niekada nebūna nuobodu. Dar kiti paklausia, ar karantinas neišvertė jų iš vėžių? Abu nusijuokia: „Ar gamta gali nusibosti? Mes turime sodą. Žydėjimas kiekvieną pavasarį stebina, pateikia vaizdų kūrybai. Iš gamtos išrašyta poezijos knyga „Banguoja minčių marios“:

Sūkuriuoja mano mintys,
Bangų purslai tarytum natos
Ant penklinės saulės spindulių -
Šokinėja, skuba.
Melodiją staccato
Vos spėja užrašyti vėjas.
Banguoja, dainuoja
Minčių marios.

Mums gera žinoti, kad meninis Ritos ir Vitalio šeimos paveikslas dar nebaigtas. Tai yra svarbiausias jų kūrinys. Vai, kaip retai kam nors pavyksta jį nutapyti. Skaitytojams pora linki: „Kol esame, būkime!“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.