Vaikystės spalvos ir atspalviai

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vyriausiasis specialistas budėtojas Andrius Gagys patyrė, kad vienodų situacijų skirtingose šeimose nebūna. Kartais specialistų pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams.
Naktinis skambutis Vaiko teisių apsaugos tarnybos budėtojams – pagalbos reikia vaikui. Namuose – nepriežiūra, neblaivi motina, dar girtesnis jos sugyventinis. Vaikas kenčia – vaikas tyli: namai yra namai. Vaikystės spalvos ir atspalviai būna visokie – Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiųjų specialistų budėtojų Aistės Igorytės ir Andriaus Gagio patirtis tą paliudija.

Karčios patirtys

Antrus metus tarnyboje dirbantis A. Gagys jau spėjo sukaupti nemažos patirties, teikiant pagalbą šeimoms patekusioms į krizines situacijas: nepilnamečiai, palikti be priežiūros, smurtas prieš vaiką arba vaiko akivaizdoje, tėvai nepasidalija vaikų, neranda kompromiso, pykstasi, prašo mediacijos.

„Situacijos – sudėtingos, o kai kurios reikalauja ir tam tikrų specifinių žinių. Nėra vienodų, kaip nėra ir vienodų sprendimų, klišių. Bet rezultatas dažniausiai džiugina“, – sako vyriausiasis specialistas budėtojas.

24 valandas per parą pagalbą Šiaulių apskrities šeimoms teikiantys vaiko teisių sergėtojai tikina, kad ne tik alkoholis bei smurtas yra vienintelės priežastys, dėl kurių vaikams jų pačių namuose yra nesaugu.

„Buvo, kad radome abu tėvus, bet jie miegojo tokie girti, kad net neprižadinami, jie nesimušė, jie tik miegojo. Vaiko teisių apsaugos specialistus iškvietė kaimynai, neapsikentę kūdikio nesibaigiančio verksmo“, – pasakoja specialistai.

Nuvykę trijų mėnesių kūdikį rado neprižiūrėtą, ant stalo paliktas vaikiškas mišinukas. Jis buvo ne tik kad sugižęs, bet netgi surūgęs! Kiek laiko mažylis negavo valgyti, kad surūgtų mišinukas!?

Kita situacija – viename Šiaulių apskrities kaime. Iš policijos gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Mama rasta išgėrusi, tėvas – labiau, jis smurtavo prieš žmoną, nes, kilus konfliktui, ji jo neįleido į namus. Grįžęs paspardė duris, verandos stiklą išdaužė – buvo iškviesta policija. Atvykę pareigūnai nustatė ne tik smurto artimoje aplinkoje faktą, bet pas vyrą rado šaunamąjį ginklą, šovinių. Vaikų saugumui užtikrinti į namus pavyko iškviesti jų močiutę.

Į kitą šeimą iškviesti specialistai rado tėvą neblaivų, mamą apsvaigusią nuo kvaišalų ir 10-11 mėnesių vaikutį. Mažylį apžiūrai išrengę medikai ant jo kūnelio rado gausius parazitų sukandžiojimus.

Kažkurią kitą naktį – dviejų mėnesių kūdikis, mama neblaivi. Šalia – tuščias maistelio buteliukas, neaišku, kada kūdikis valgęs, neprižiūrimas jis galėjo ir uždusti.

„Tačiau ne visada alkoholis lemia tai, kad vaikams reikia neatidėliotinos pagalbos, kartais to prireikia dėl tėvų įgūdžių stokos. Kaip moka, taip gyvena, taip vaikus augina. Tokioms šeimoms reikia padėti“, – sako A. Igorytė, vyriausioji specialistė budėtoja.

Prisimena, kad viena mama savo vaiką maitino ne specialiu kūdikiams skirtu mišinuku, o milteliais kavai balinti – įsivaizdavo, kad viskas teisinga.

Mamai vaikų nereikia

Neseniai Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos tarnyba gavo pranešimą iš policijos apie be priežiūros paliktus du mažamečius. Iškvietimas, atsimena A. Gagys, iš pradžių skambėjo elementariai: apie namuose be suaugusiųjų priežiūros paliktus vienus du 7–8 metų berniukus policijai pranešė anonimas.

Atvažiavusius specialistus pasitikę pareigūnai papasakojo keistų šios istorijos detalių. Pagalbos telefonu jiems paskambino moteris. Jos mobiliajame, greičiausiai tam, kad niekas negalėtų nustatyti numerio ir iš kur skambinama, nebuvo kortelės. Skambinančioji pranešė, kad bute Šiauliuose (nurodė adresą) yra be priežiūros palikti nepilnamečiai. Atvažiavę jie netikėtai išgirdo, kad vaikams skambina jų mama ir nurodo policininkams atidaryti duris.

Vaikai, kaip liepti, duris atrakino. Su mama susisiekti nebepavyksta – ji telefoną jau išjungusi.

Atvykę vaiko teisių gynėjai apžiūri šeimos butą: daugiau mažiau tvarkinga, berniukams palikta valgyti, akivaizdžių girtavimo požymių nematyti.

Vaikai papasakoja, kad „mama su sugyventiniu išėjo į trasą“. Žodis po žodžio su berniukais pavyksta užmegzti kontaktą – kol namo sugrįš mama, vaikai norėtų pabūti pas aukštu žemiau gyvenančią gerą kaimynę. Moteris, nors ir nenoromis, mažamečius sutinka laikinai priglausti.

„Užeiname į vaikų kambarį, kad padėtumėme jiems susirinkti būtiniausius daiktus. Ir čia op! Daiktai jiems jau suruošti ir sudėti į maišelius!“ – pasakoja A. Gagys.

Vėliau specialistai dar ne kartą bandė bendrauti su vaikų mama, tačiau jokio atsako nesulaukė. Dabar abu berniukai auga pas budinčius globėjus.

„Darome prielaidą, kad mama pati visą tą planą suorganizavo, nes jai jos vaikų tiesiog nereikia“, – sako specialistas.

Priežiūra ir nepriežiūra

Problemų yra visokiose šeimose ir, pasak A. Igorytės, nereikia galvoti, kad problemų turi tik tos, kurios gyvena nepasiturinčiai – visko pasitaiko ir neturtingose, ir labai pasiturinčiai gyvenančiose šeimose.

„Skurdas nėra nepriežiūra, kuri laikoma viena iš smurto rūšių. Valgyti sušius ir valgyti makaronus nėra priežiūra ar nepriežiūra. Arba, jei vaiko drabužiai pirkti iš „Humanos“, tai nėra nepriežiūra, kitas reikalas, jei jie murzini. Kartais atrodo, jog jie mėnesių mėnesius neskalbiami“, – teigia A. Gagys.

Abu vyriausieji specialistai, budintys naktimis ir savaitgaliais, matė įvairių situacijų, visokių namų. Kai kuriose šeimose suaugusieji, net ir badant pirštu į problemą, kurią reikia spręsti nedelsiant, nesupranta, kas pas juos ne taip ir kodėl vaiko teisių apsaugos specialistai siekia laikinai apgyvendinti vaikus kitur, tarnybiniu terminu sakant, į saugią aplinką.

„Dirbant tokį darbą būtina savo asmeninius išgyvenimus nukreipti į šoną ir galvoti tik apie vaiko interesus konkrečioje situacijoje. Situacijos – naktinės, ekstremalios: vaikai miega arba dar nemiegojo. Svetimų žmonių, policijos pasirodymas namuose jiems kelia stresą. Dėl to viską būtina atlikti itin atsargiai ir atsakingai, kuo mažiau traumuojant vaiką“, – patirtimi dalijasi A.Igorytė, anksčiau ne vienerius metus dirbusi bendruomeniniuose vaikų globos namuose.

Paimti, bet nepagrobti

„Kai vaikams paaiškini, kas negerai jų namuose ir kad jiems teks laikinai išvažiuoti kitur, dažniausiai pas artimuosius, ašarų paprastai nebūna. Stengiamės vaiką perduoti kuo artimesnės aplinkos žmonėms. Daugeliu atveju net ne darbuotojai tai nusprendžia, svarbiausia, ko nori vaikas, pas ką jis norėtų laikinai apsistotų“, – sako A. Gagys.

Jo žodžiais, pagaliau reikėtų atsikratyti mito, kad vaikų teisių gynėjai yra vaikų grobikai – tai yra bjauri etiketė.

„Niekas vaikų neplėšia iš artimųjų rato drastiškai, apie 90 procentų jų paliekami jiems artimoje aplinkoje, pas artimus žmones. Tik pavieniais, kritiniais atvejais, kai nerandama artimųjų, arba artimieji nieko nenori žinoti apie šeimą, vaikai iš šeimų vežami pas laikinuosius globėjus“, – kolegai antrina A. Igorytė.

Anot jos, kažkodėl žmonės įsivaizduoja, kad, atsiradus problemai, į namus atvažiuos šeimai priešiškai nusiteikę specialistai.

„O mes nuvažiuojame ir klausiame, kuo galėtume padėti. Mūsų toks tikslas“, – sako budėtoja.

Jei vaiką, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms jo šeimoje, vis dėlto apsisprendžiama laikinai iš šeimos paimti į saugesnę aplinką, pasistengiama sudaryti jam kuo jaukesnę atmosferą, nukreipti jo mintis – tam budėtojų automobilyje yra ne tik speciali kėdutė, bet ir vandenuko atsigerti, žaisliukų krepšys.

Pasitaiko ir situacijų, kurios Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus sujaudina iki ašarų. Sykį vaikai, išvažiuodami iš gimtų namų, pasiėmė ne tik jiems svarbiausius, mieliausius daiktus, bet po striukėmis nemačiomis priglaudė ir savo šunį su katinu. Kad veža ne tik du mažamečius, bet ir jų augintinius, specialistai pajuto mašinoje, gyvūnėliams išlindus iš po skvernų.

A. Igorytė papasakojo ir kitą jai įstrigusią situaciją. Mažą mergaitę tąkart pasiėmė iš vaikų darželio, nes jos atėjo neblaivi mama (iškviesti policijos pareigūnai moteriai nustatė didesnį negu trijų promilių girtumą). Iš pradžių mažylę sutiko priimti jos senelis, vėliau staiga persigalvojo – dėl širdies problemų anūkės prižiūrėti negalėsiantis. Teko vykti į laikinosios globos įstaigą.

„Važiuodami jai davėme savo automobilio žaislų krepšelyje buvusią lėlytę. Mergaitei ji labai patiko. Kad mažesnė trauma būtų, tą lėlę jai palikome, išsimainydami ją į kitą iš globos įstaigos“, – pasakoja budėtoja Aistė.

„Veždami vaikus pas jų giminaičius ar kitus artimos aplinkos žmones jiems ir dainas dainuojame, kad tik streso būtų mažiau. Tokiose situacijose man labai praverčia muzikinis išsilavinimas ir asmeninės patirtys, kokias daineles mėgsta vaikai“, – kolegei antrina Andrius.

Vis dėlto problemos nesibaigia vaiką paėmus iš šeimos – informacija perduodama dieniniams specialistams, dirba mobili komanda – psichologė, socialinė darbuotoja, priklausomybių specialistė – įgyvendinamas vaiko sugrąžinimo į šeimą planas. Jei istorija sėkminga ir tėvai supranta, jog dėl savo klaidų gali prarasti vaikus, jie grįžta į šeimą. Jei gimdytojai iš klaidų nesimoko, vaiko likimas pakrypsta kita linkme.

„Jei problemų šeimoje anksčiau nėra fiksuota, tada kitą dieną ir be jokios pagalbos vaikas sugrąžinamas į šeimą – neretai tokios pamokos tėvams užtenka, – sako vyriausiasis specialistas budėtojas A. Gagys. – O būna, kad važiuojame į tą pačią šeimą 3–4 kartus, deja, tada vaiko teisių gynėjams tenka priimti griežtesnius sprendimus vaiko saugumui užtikrinti“.