Naujausios
Skyrybų link
– Ar galite įvardyti priežastis, dėl kurių dažniausiai įvyksta skyrybos? Ar iš tiesų įtakos turėjo ir karantinas?
– Turbūt nebūtų galima išskirti vienos priežasties, dėl ko poros skiriasi. Link šio sprendimo dažniausiai einama palaipsniui, bėgant laikui. Ketinimą nebegyventi kartu būtų galima lyginti su vynuogių keke – vis po uogą. Išgyvenami sunkumai, nuoskaudos, patiriamos skriaudos ilgainiui kaupiasi, kol tampa nebepakeliami. Turbūt kiekvienas iš mūsų, kurie gyvename šeimoje, kartais paklausiame savęs „o kaip aš jaučiuosi?“. Yra daugybė priežasčių, kurios nulemia santuokos subyrėjimą.
Pastebiu tendenciją, jog, šalyje pasibaigus karantino laikotarpiui, į psichologą kreipiasi daug daugiau šeimų, kurios nusprendžia nebegyventi kartu. Karantinas tapo didžiuliu iššūkiu, nes turėjome praleisti didžiąją laiko dalį namuose. Iš ten vyko mokymasis, darbas, poilsis, net ir šventes buvome priversti sutikti „namų ofise“.
Kalbinant suaugusius žmonės išgirstu, kad jie jautė didžiulę įtampą dėl viruso, užsikrėtimo grėsmės, pasikeitusio kasdienio gyvenimo rutinos, griežtų apribojimų, dažnas susidūrė su finansiniais sunkumais. Karantinas tęsėsi neapibrėžtą laiko tarpą. Natūralu, kad atsirado nerimas, baimės dėl savo ateities, gerbūvio ir panašiai. Tėvai iki šiol pasakoja, kad buvo labai sunku tiek dirbti, tiek stebėti ir kontroliuoti vaikus nuotolinio mokymosi metu.
Gyvenant tokiomis nestandartinėmis sąlygomis, kada neturime pakankamai erdvės sau, šeimoje atsiranda trintis, kyla įtampa, padažnėja konfliktai. Dalis jų baigiasi šeimos griūtimi – skyrybomis.
Skaudi gyvenimo mokykla
– Skyrybos paliečia ir vaikus. Kaip derėtų elgtis, kad jiems skaudėtų kuo mažiau?
– Šiuo metu kaip tik vykdome projektą „Kompleksinės paslaugos šeimai Šiaulių miesto savivaldybėje“. Sulaukiame daug psichologo konsultacijų norinčių gauti žmonių užklausų. Suaugę žmonės, kurių tarpusavio konfliktai būna įsisenėję, užsitęsę, kreipiasi dėl savęs, tačiau dažniausiai epicentre atsiduria vaikai. Savo darbe daugiausiai konsultuoju vaikus ir paauglius, kuriems skyrybų fakto priėmimas tampa rimtu iššūkiu.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog žinia apie skyrybas vaikams niekada nebus laukta. Išgirdus žodžius „mes skiriamės“ griūva vaiko stabilumo pamatas. Atsiranda stiprus nesaugumo, laikinumo jausmas. Kyla minčių, jeigu sugriuvo mano šeima, vadinasi, griūti gali bet kas, jeigu netekau tėčio, jis išsikraustė, vadinasi, gali ateiti diena, kada neteksiu ir mamos.
Pravėrę psichologo kabineto duris besiskiriančių šeimų vaikai būna visokie: nedrąsūs ir visą pokalbio laiką akis nudelbę į žemę, itin kalbūs apie laisvalaikį, mokyklą, filmus, žaidimus, tik ne apie šeimą, stipriai verkiantys, kartais net negalintys sustoti, linksmi, atrodo atsipalaidavę, tačiau bijantys pripažinti savo jausmus, labai pikti, agresyvūs, bandantys sulaužyti, kas pakliūva po ranka arba nenorintys įeiti pro duris.
Būna visko. Ir tiesą sakant, kiekvieną vaiko reakciją galima pateisinti – įrodyta, kad skyrybų metu vaikai išgyvena šeimos, santykių su tėvais, buvusio gyvenimo netektį, panašius jausmus kaip po įvykusios mirties.
Todėl tėvų užduotis – „dozuoti“ didelius pokyčius, tai yra nekeisti visko iš karto, pavyzdžiui, ir gyvenamosios, ir mokymosi vietos tuo pačiu metu. Būtina leisti vaikams išgyventi jausmus, išjausti šeimos netekimą.
Pastebiu, kad į konsultacijas atvykę vaikai, nesvarbu kiek jiems metų, dažnai išgyvena stiprų kaltės jausmą. Kai kalbinu, dažnai bando rasti „pateisinančią“ priežastį dėl ko namuose vyko barniai, kodėl tėvai nusprendė nebebūti kartu – greičiausiai dėl to, kad „aš „nesitvarkiau kambario, buvau blogas, neruošdavau pamokų.
Gyvendami nuolatiniuose, ilgai trunkančiuose tėvų konfliktuose, vaikai tampa jų dalyviais, galinčiais paaiškinti teisinius terminus, atsimenančius ne būrelių grafiką, daugybos lentelę, o teismo posėdžių datas, kuriuose dalyvaus jų tėvai. Kartais klausau kalbančio vaiko ir stebiuosi, kiek jie daug žino. Pasakoja, pavyzdžiui, apie laikinąsias apsaugos priemones tėčiui ar mamai, bendravimo tvarkos nustatymo klausimus, išlaikymo priteisimą, jo dydį ir pan. Į konsultacijas atvykę tėvai dažnai stebisi, kodėl vaikui nepavyksta susikaupti mokykloje, prastėja mokymosi rezultatai. Tai nestebina, juk šalia vaikiškų, paaugliškų pareigų, sunkumų, augantis žmogus turi praeiti kitą, dažnai daug sunkesnę gyvenimo mokyklą.
Išgyvendamas, stebėdamas, įsitraukdamas į tėvų skyrybų procesą, kartais (deja) net ir turtinių klausimų sprendimą, vaikas išgyvena baimę, įtampą, stresą ir galvojimą, kaip išlaviruoti, kad abiems tėvams būtų „geriau“. Bet ar tai turėtų būti pagrindinis vaiko uždavinys?
Deja, įsisukę į skyrybų sūkurį, dalindamiesi turtą, teisme bandydami įrodyti „savo tiesą“ tėvai nebepastebi, kad šalia auga vaikas, kuriam reikia abiejų tėvų meilės ir nuolatinio dėmesio.
Prašyti pagalbos ne gėda
– Koks suaugusiųjų elgesys labiausiai apsunkina skyrybų procesą?
– Dažnos situacijos, kada skyrybos užsitęsia, tampa tėvų tarpasmeninių santykių karo zona, kurioje kaip ginklai – naudojami jų vaikai. Kartais skyrybų procesas trunka dvejus ir daugiau metų. Tėvai, nepaisydami vaiko interesų, bando rinkti „įrodymus“ apie kito iš tėvų netinkamumą auklėti atžalą. Vaikas tampa perdėto stebėjimo objektu. Gaunu žinučių, kada tėvai siunčia vaizdo įrašus, nuotraukas, kuriose užfiksuoti sunkiai suvokiami dalykai. Yra buvę, kada fotografuojamas nuogas vaiko kūnas jam maudantis, bandant įrodyti, jog tai mamos mušimo žymės, filmuojamos vaiko kelionės mašinoje, kai tėvai bando uždavinėti gana jautrius ir skaudžius vaikui klausimus, pavyzdžiui, su kuriuo iš tėvų norėtų gyventi, ar mama rėkia, kai reikia ruošti namų darbus ir pan.
Dažnai į psichologo konsultacijas tėvai atsineša storus sąsiuvinius prikauptų žinučių, barnių, muštynių įrašų, kopijų. Tenka priminti, kad šio siužeto pagrindiniai žiūrovai ne psichologai, teismas ar vaiko teisių specialistai, labiausiai įsitraukia jų pačių vaikai.
Pastebiu, kad išgyvenant skyrybas, vaikai didelę dalį informacijos susirenka iš artimos aplinkos, pavyzdžiui, mama šneka telefonu su drauge, manydama, kad vaikas žaidžia kompiuterinį žaidimą arba ramiai miega kitame kambaryje, tačiau tuo metu išgirsta daug „nevaikiškų“ faktų apie tėvų santykius, pykčio priežastis. Todėl svarbu, kiek įmanoma, užtikrinti, kad įžeidimai apie tėvus, išgyvenamos tarpusavio nuoskaudos kuo mažiau pasiektų vaikus namų, senelių, draugų aplinkoje.
– Ko palinkėtume skyrybų periodą išgyvenantiems tėvams?
– Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet nieko nėra amžino ir tai praeis. Natūralu, kad tėvams sunku susitvarkyti su užgriuvusiomis emocijomis, atsakomybėmis, pokyčiais, išbūti teisminiuose procesuose. Tai tikrai sunki, dažnai traumuojanti patirtis. Skyrybų periodą klientai apibūdina kaip gyvenimo lūžį, subyrėjimą, begalinį skausmą. „Surinkti save“ nėra lengva, bet įmanoma. Svarbu nebijoti kalbėti, jei reikia – ieškoti ir kreiptis pagalbos.
Visuomenėje dar išlikęs stereotipas, kad eiti pas psichologą, kalbėti apie save, savo problemas, verkti – gėda. Dažnai klientai prisipažįsta, kad niekas nežino, jog jie lankosi pas mane, meluoja artimiesiems, kad, pavyzdžiui, išvyksta pas gydytoją, į parduotuvę.
Galiu pasidžiaugti, kad laikui bėgant sulaukiame vis daugiau užklausų su noru gauti pagalbą. Požiūris keičiasi labai stipriai. Taip parodome ir vaikams, kad kalbėti apie save, ne tik, kai linksma ir džiugu, nėra gėda. Visada sakau – laimingi vaikai auga laimingų tėvų šeimose. O laimingi jie gali būti ir gyvendami atskirai.
