Futbolą žaidžia ir tėvas, ir sūnus

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Do­na­tas ir Via­čes­la­vas Ko­ni­kai – aist­rin­gi fut­bo­li­nin­kai ir vie­nas ki­to ger­bė­jai.
Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos (LFF) I ly­go­je vie­nas re­zul­ta­ty­viau­sių – šiau­lie­tis Do­na­tas Ko­ni­kas, at­sto­vau­jan­tis FA "Šiau­liai" ko­man­dai. Aist­rą fut­bo­lui Do­na­tas pa­vel­dė­jo iš tė­čio Via­čes­la­vo Ko­ni­ko, ku­ris taip pat žai­džia fut­bo­lą. Tė­vas ir sū­nus sten­gia­si ne­pra­leis­ti vie­nas ki­to rung­ty­nių, džiau­gia­si per­ga­lė­mis ir liū­di dėl ne­sėk­mių. Vy­rai ti­ki, kad Šiau­lių fut­bo­las, iš­gy­ve­nęs ir šlo­vin­gus, ir nuo­po­lio lai­kus, iš­liks ir džiu­gins ger­bė­jus.

Su fut­bo­lo ka­muo­liu drau­gau­ja nuo vai­kys­tės

"Esa­me spor­tiš­ka šei­ma, – sa­ko Via­čes­la­vas. – Mes su sū­nu­mi fut­bo­li­nin­kai, abu puo­lė­jai, žmo­na Da­lia – žo­lės rie­du­li­nin­kė, taip pat puo­lė­ja, tik duk­ra ne­spor­tuo­ja, ją la­biau me­nai trau­kia."

V. Ko­ni­kas fut­bo­lą pra­dė­jo žais­ti de­vy­ne­rių, tre­ni­ra­vo­si pas Vis­val­dą Su­da­rį, vė­liau – pas Ri­man­tą Vik­to­ra­vi­čių. Pas­ta­ra­sis at­si­ve­dė Via­čes­la­vą į Šiau­lių "Tau­ro" ko­man­dą, tuo me­tu rung­ty­nia­vu­sią Lie­tu­vos fut­bo­lo aukš­čiau­sio­je ly­go­je.

Sta­tis­ti­ka by­lo­ja, kad 1990 me­tais, at­sto­vau­da­mas "Tau­rui", V. Ko­ni­kas (tuo­met jam bu­vo 18 me­tų) pel­nė 13 įvar­čių. Pats Via­čes­la­vas sa­ko sa­vo įvar­čių ne­skai­čiuo­da­vęs. "Lyg ir ma­žo­ka, at­ro­do, dau­giau tu­rė­tų bū­ti", – šyp­te­li.

1991 me­tais "Tau­ras" LFF Tau­rės var­žy­bo­se nu­ke­lia­vo iki fi­na­lo, ku­ria­me žai­dė su Vil­niaus "Žal­gi­riu" ir tik po pra­tę­si­mo nu­si­lei­do 0:1. Šia­me tur­ny­re V. Ko­ni­kas iš vi­so pel­nė 2 įvar­čius.

Vė­liau du se­zo­nus (1993–1995 m.) V. Ko­ni­kas at­sto­va­vo Šiau­lių "Ka­re­dai", 1995–2002 me­tais – "Šiau­liams". 2003–2009 me­tais at­sto­va­vo LFF II ly­go­je žai­du­siai "Ju­ven­tai-99", ku­ri 2003 me­tais ta­po ly­gos vi­ce­čem­pio­ne, 2005 me­tais pel­nė tre­čią­ją vie­tą, o 2007–2008 me­tų se­zo­ne ta­po čem­pio­ne.

"Gal ir ki­taip kar­je­ra bū­tų su­si­klos­čiu­si, bet jau­nas ve­džiau, rei­kė­jo šei­mą iš­lai­ky­ti", – sa­ko Via­čes­la­vas.

Fut­bo­lą 47-erių V. Ko­ni­kas žai­džia ir šian­dien, at­sto­vau­ja "Šiau­lių" fut­bo­lo ve­te­ra­nų klu­bui. Tik ne vi­sa­da ga­li skir­ti tam lai­ko. Via­čes­la­vas dir­ba to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju, va­ži­nė­ja po vi­są Eu­ro­pą, ke­lio­nė­se pra­lei­džia po 6 sa­vai­tes.

Grį­žęs na­mo po­rai sa­vai­čių sten­gia­si ap­si­lan­ky­ti sū­naus rung­ty­nė­se, su­si­ti­kęs su drau­gais – pa­žais­ti fut­bo­lą, su­da­ly­vau­ti rung­ty­nė­se.

Pak­laus­tas, ar šian­dien yra tarp re­zul­ta­ty­viau­sių žai­dė­jų, Via­čes­la­vas šyp­so­si: "Ne, džiau­giuo­si, kai po rung­ty­nių išei­nu svei­kas."

Ir sū­nus, ir tė­vas ne­bu­vo fut­bo­lo iš­kei­tę į jo­kią ki­tą spor­to ša­ką.

"Vie­ną kar­tą bu­vau nuė­jęs į im­ty­nių tre­ni­ruo­tę. Kai pra­dė­jo mė­ty­ti ant ta­ta­mio, bai­gė­si ma­no tre­ni­ruo­tės", – pri­si­mi­nęs juo­kia­si Via­čes­la­vas.

Do­na­tas sa­ko, kad vai­kys­tė­je su drau­gais mėg­da­vo kie­me pa­žais­ti krep­ši­nį, ir vi­sai ne­blo­gai sek­da­vo­si, bet rim­čiau už­siim­ti ki­ta spor­to ša­ka nei fut­bo­las, min­čių ne­bu­vo.

Vie­toj pie­tų mie­go – fut­bo­las

Via­čes­la­vas pa­sa­ko­ja, kad Do­na­tas bu­vo la­bai ener­gin­gas, jud­rus vai­kas. Dar­že­ly­je nei pa­ts no­rė­da­vo mie­go­ti pie­tų, nei ki­tiems leis­da­vo. Via­čes­la­vas pa­si­ta­rė su bi­čiu­liu Dei­viu Kan­čels­kiu, ar ne­ga­lė­tų per pie­tus at­ves­ti Do­na­to į fut­bo­lo tre­ni­ruo­tę. Tre­ne­ris su­ti­ko, tė­čio idė­jai ne­prieš­ta­ra­vo ir Do­na­tas – kad tik ne­rei­kė­tų mie­go­ti pie­tų.

Taip bū­da­mas še­še­rių Do­na­tas pra­dė­jo lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes su dviem me­tais už sa­ve vy­res­niais vai­kais. Am­žiaus skir­tu­mas ne­truk­dė, nes Do­na­tas ūgiu neat­si­li­ko nuo aš­tuon­me­čių, tik dė­me­sį bū­da­vo sun­ku su­kaup­ti vi­sai va­lan­dai, kant­ry­bės už­tek­da­vo vos pus­va­lan­džiui.

Pats Do­na­tas sa­ko ma­žai pri­si­me­nan­tis sa­vo anks­ty­vą­sias tre­ni­ruo­tes. Rim­tai pra­dė­jo tre­ni­ruo­tis ir da­ly­vau­ti var­žy­bo­se bū­da­mas ant­ro­kas. Iki 5 kla­sės Do­na­tą tre­ni­ra­vo D. Kan­čels­kis, vė­liau jo tre­ne­riu ta­po Re­na­tas Ves­tar­tas. Sa­vo sū­nų tre­ni­ruo­da­vo ir tė­tis.

2015 me­tais D. Ko­ni­kas, at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vos vai­ki­nų U-19 rink­ti­nei, pel­nė auk­si­nės ver­tės įvar­tį rung­ty­nė­se su suo­miais ir kar­tu su ko­man­da iš­ko­vo­jo Bal­ti­jos tau­rės tro­fė­jų.

Bū­da­mas 16 me­tų Do­na­tas de­biu­ta­vo Lie­tu­vos A ly­go­je vil­kė­da­mas FC "Šiau­lių" marš­ki­nė­lius. Sa­ko ge­rai pri­si­me­nan­tis de­biu­tą su Vil­niaus "Žal­gi­riu". Nors šiau­lie­čiai ta­da ir pra­lai­mė­jo, bet at­mos­fe­ra bu­vo nuo­sta­bi.

Be­si­mo­ky­da­mas 11 kla­sė­je D. Ko­ni­kas iš­vy­ko į Ita­li­ją at­sto­vau­ti "Cro­to­ne" klu­bui, jau­ni­mo ko­man­dai.

Do­na­tas sa­ko, kad me­tai pra­leis­ti Ita­li­jo­je da­vė pa­tir­ties, lei­do pa­ma­ty­ti ki­to­kį fut­bo­lą, ta­čiau dėl to, kad bu­vo ne­pil­na­me­tis sve­tim­ša­lis ne­ga­lė­jo at­sto­vau­ti "Cro­to­ne" ko­man­dai vie­tos pir­me­ny­bė­se. Ga­lė­jo žais­ti tik drau­giš­kuo­se su­si­ti­ki­muo­se ir tau­rės tur­ny­re.

"Ste­bė­da­vau sa­vait­ga­liais, kaip žai­džia ma­no ko­man­da, ir bū­da­vo la­bai sun­ku, kad ne­ga­liu bū­ti kar­tu su vi­sais aikš­tė­je. Me­tai be var­žy­bų fut­bo­li­nin­kui yra tra­ge­di­ja, ypač kai ga­li žais­ti, kai ne­tu­ri trau­mų", – pa­sa­ko­ja Do­na­tas.

Gy­ven­da­mas Ita­li­jo­je D. Ko­ni­kas pu­sę me­tų kar­tu su ki­tais sve­tim­ša­liais mo­kė­si ita­lų kal­bos, o nuo­to­li­niu bū­du – Šiau­lių "Sau­lė­te­kio" gim­na­zi­jo­je.

Grį­žus į Lie­tu­vą vėl pri­si­tai­ky­ti prie įpras­to rit­mo bu­vo ne­leng­va, jau­tė­si ir moks­lo spra­gos, ta­čiau vi­du­ri­nę Do­na­tui pa­vy­ko baig­ti. Da­bar vai­ki­nas sa­va­ran­kiš­kai stu­di­juo­ja elekt­ro­ni­nę rin­ko­da­rą. Tai – ant­ra Do­na­to aist­ra po fut­bo­lo.

2016 me­tais D. Ko­ni­kas pa­si­ra­šė su­tar­tį su Kau­no "Stumb­ro" klu­bu. Jau de­biu­ti­nė­se rung­ty­nė­se pa­si­žy­mė­jo įvar­čiu, o iš vi­so per pen­kis ma­čus A ly­go­je var­žo­vų var­ti­nin­kus nu­gink­la­vo du kar­tus.

2017 me­tais bu­vo pir­mą kar­tą pa­kvies­tas į Lie­tu­vos U-21 rink­ti­nę, kur de­biu­ta­vo itin sėk­min­gai ir jau ant­ro­se rung­ty­nė­se pa­si­žy­mė­jo įvar­čiu.

Per­nai Do­na­tas at­sto­va­vo A ly­go­je žai­du­siam "Pa­lan­gos" fut­bo­lo klu­bui, o šie­met grį­žo į gim­tuo­sius Šiau­lius ir at­sto­vau­ja FA "Šiau­liams".

Pak­laus­tas, kaip ver­ti­na šio se­zo­no pra­džią, D. Ko­ni­kas sa­ko, kad po­zi­ty­viai, lai­mė­tos ket­ve­rios rung­ty­nės, tre­jos su­žais­tos ly­gio­sio­mis, tiek pat pra­lai­mė­ta. FA "Šiau­liai" tur­ny­ri­nė­je len­te­lė­je šiuo me­tu yra penk­ti tarp 16 ko­man­dų.

"Gal da­bar šiek tiek nu­si­su­ko sėk­mė, bet steng­si­mės vėl su­grįž­ti į per­ga­lių ke­lią. Kol kas vis­kas ge­rai, taš­kų tu­ri­me, esam pir­mo­je len­te­lės pu­sė­je. Ti­kiuo­si, kad atei­ty­je bus dar ge­riau", – sa­ko D. Ko­ni­kas.

Trau­mos

Ba­lan­džio mė­ne­sį D. Ko­ni­kas bu­vo pri­pa­žin­tas nau­din­giau­siu LFF I ly­gos žai­dė­ju. Ga­na il­gai su aš­tuo­niais įvar­čiai jis bu­vo pa­ts re­zul­ta­ty­viau­sias I ly­gos žai­dė­jas ir tik vi­sai ne­se­niai su 10 įvar­čių jį ap­len­kė "Ne­vė­žio" žai­dė­jas Eval­das Ku­gys.

Do­na­tas sa­ko, kad to­kį re­zul­ta­ty­vu­mą lė­mė ir ge­ra spor­ti­nė for­ma, ir at­kak­lus dar­bas, ir ge­ra tre­ne­rio stra­te­gi­ja. Gal puo­lė­jas ir to­liau bū­tų tarp re­zul­ta­ty­viau­sių, bet te­ko pra­leis­ti ke­le­tą rung­ty­nių dėl pe­ties trau­mos, ku­rią te­be­si­gy­do.

"Do­na­tas nuo ma­žens yra trau­mų rin­kė­jas. Jam rei­kia daug va­lios, ki­tas jau se­niai bū­tų me­tęs tą spor­tą, o Do­na­tas – iš­tver­min­gas", – sa­ko Via­čes­la­vas.

Trau­mos su­truk­do su­da­ly­vau­ti ir at­ran­ko­je į Lie­tu­vos rink­ti­nę. Šie­met bu­vo du kvie­ti­mai. Vie­ną te­ko pra­leis­ti dėl rau­mens pa­tem­pi­mo, ki­tą – dėl pe­ties trau­mos.

Gal po dve­jų tre­jų me­tų, kai jau­ni­mas su­bręs, bus ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie A ly­gą.

Prieš ku­rį lai­ką Do­na­tą ka­ma­vo nu­ga­ros skaus­mai. Via­čes­la­vas sa­ko, kad ne­ma­žai te­ko pa­varg­ti, kol ra­do jų prie­žas­tį. Paaiš­kė­jo, kad nu­si­lpę nu­ga­ros rau­me­nys, rei­ka­lin­gi spe­cia­lūs pra­ti­mai.

"Jei ne trau­mos, gal vi­sai ki­taip kar­je­ra klos­ty­tų­si. Jos daug ką su­truk­dė pa­da­ry­ti. Kai iš­si­gy­dai trau­mą, vėl vis­ką nuo pra­džių tu­ri įro­di­nė­ti, praei­na lai­ko, kol įgau­ni for­mą, kol žai­dy­bi­nį rit­mą pa­gau­ni", – sa­ko D. Ko­ni­kas.

Do­na­tas svars­to, kad trau­mas, ko ge­ro, le­mia jo žai­dy­bi­nė po­zi­ci­ja – puo­lė­jas.

"Ša­lia ma­nęs nuo­lat yra du gy­nė­jai, rei­kia ko­vo­ti dėl ka­muo­lio, daž­nai bū­na kon­tak­tas. Gy­nė­jas ir ko­ja ga­li ta­ve kliu­dy­ti, ga­li ne­sėk­min­gai nu­kris­ti, kaip bu­vo pa­sku­ti­nį kar­tą", – pa­sa­ko­ja žai­dė­jas.

Ti­ki Šiau­lių fut­bo­lo atei­ti­mi

Pak­laus­ti, ko­kią ma­to Šiau­lių fut­bo­lo atei­tį, tė­vas ir sū­nus ti­ki, kad vis­kas bus ge­rai.

"Ti­kiu, kad su Sa­vi­val­dy­bės pa­gal­ba Šiau­lių fut­bo­las pa­kils. Ma­nau, kad be mies­to pa­gal­bos, ne­bū­tų nei krep­ši­nio, nei fut­bo­lo ko­man­dų eg­zis­ta­vi­mo. Kai pri­si­de­da mies­tas, ta­da ir vers­las pa­si­jun­gia. Svar­bu, kad jau­ni­mui bū­tų sti­mu­las spor­tuo­ti. Gal po dve­jų tre­jų me­tų, kai jau­ni­mas su­bręs, bus ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie A ly­gą. Rei­kia žiū­rė­ti op­ti­mis­tiš­kai. Ma­nau, kad ir su fut­bo­lu, ir su krep­ši­niu Šiau­liuo­se vis­kas bus ge­rai", – sa­ko V. Ko­ni­kas.

Tė­čiui pri­ta­ria ir Do­na­tas: "Net nea­be­jo­ju, kad at­si­gaus Šiau­lių fut­bo­las. Mū­sų fut­bo­lo aka­de­mi­ja yra vie­na ge­riau­sių Lie­tu­vo­je, są­ly­gos žais­ti fut­bo­lą – taip pat la­bai ge­ros: pui­kus cent­ri­nis sta­dio­nas, ne­se­niai at­nau­jin­tas dirb­ti­nės dan­gos sta­dio­nas Gy­ta­riuo­se. Šiau­liuo­se dir­ba aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos tre­ne­riai, yra daug vai­kų, no­rin­čių žais­ti fut­bo­lą. Svar­bu, kad bū­tų rė­mė­jų, kad ta­len­tai, ku­rie užau­ga Šiau­liuo­se, no­rė­tų čia pa­si­lik­ti."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.