Naujausios
Pradžia. Būti ar nebūti
„Laiptų galerijos“ ištakos – Mokytojų namai, jų direktore nuo 1985 metų buvo Janina Ališauskienė (atėjo čia dirbti 31 metų, iš Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros skyriaus, kuriame dirbo metodininke). Tuomet tai buvo švietimo darbuotojų profsąjungoms priklausę ir jų išlaikomi namai. Po Nepriklausomybės atkūrimo griuvo senoji sistema, profsąjungoms tokių įstaigų nebereikėjo.
„Kokia buvo nauja pradžia, tokia buvo ir visa tolesnė veikla – be ramios tėkmės. Iš esmės tokia, koks yra pats gyvenimas. Visą laiką reikėjo kovoti dėl vietos po saule ir gintis“, – prisimena ji.
Virsmų metais sprendėsi hamletiškas klausimas – būti ar nebūti? Ateina 1990 metai, skelbiama Nepriklausomybė, atgimimas, daug vilčių, o Mokytojų namai gauna raštą, kad profsąjungos atsisako kultūrinės funkcijos.
„Darykit, ką norit, mums jūsų nebereikia, – pasakoja J.Ališauskienė. – Vieni tada ėjo iš profsąjungų, kiti naujas kūrė, buvo ir kas pretendavo į Mokytojų namų patalpas, siekė jų privatizacijos.“
Iki šiol Janina dėkinga pirmosios Šiaulių miesto tarybos kadencijos politikams, kurie suprato, jog miestui tokia kultūros įstaiga yra reikalinga. Tą mintį palaikė tuomečiai Šiaulių vadovai meras Arvydas Salda, miesto Tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas, Kultūros komiteto pirmininkas dailininkas Arūnas Vasiliauskas.
1992-ųjų pavasarį Savivaldybėje buvo priimtas sprendimas kurti naują biudžetinę kultūros įstaigą, pavadintą Mokytojų namų „Laiptų galerija“. Buvo skirta ir 30 tūkstančių rublių įstaigai išlaikyti pereinamuoju laikotarpiu. Vėliau įstaigos pavadinimas keitėsi į Šiaulių kultūros centrą „Laiptų galerija“. Iš Mokytojų namų paveldėjo ten suburtą folkloro ansamblį „Salduvė“, kuris iki šiol gyvuoja „Laiptų galerijoje“.
Tų pačių 1992 metų gegužę galerija pakvietė šiauliečius į pirmąją parodą, kurią dovanojo Italijos dailininkai broliai Peppe, Nando ir Enzo Rosamilia.
J.Ališauskienė prisimena, jog tą pirmąją parodą pasiūlė į Šiaulius atvežti ir padėjo surengti šiauliečiai visuomenės veikėjai advokatas Jonas Nekrašius ir žurnalistas, „Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis.
Per visą Lietuvą tik Vilniaus mokytojų namai ir Šiaulių mokytojų namai atrado naujas egzistencines galimybes. Vilniuje Mokytojų namai dar 1991 metais atidarė Nidos Rutkienės vadovaujamą privačią dailės galeriją „Vartai“. „Vartų“ pavyzdys įkvėpė šiauliečius užsiimti parodine veikla.
„Kai su Antanu Kantausku, mūsų pirmuoju galerijos dailininku, ir kitais darbuotojais nuvažiavom į Vilnių domėtis, kaip veikia „Vartai“, pamenu vilniečių nuostabą, jog net su „valytojomis“ atvažiavome. Bet man reikėjo su visais tartis, kaip dirbsime“, – pasakoja direktorė.
Tada grįždami namo ir „Laiptų“ pavadinimą visi sugalvojo. „Kas pasiūlė, jau nė nebežinau, išsirinkome, kaip geriausią iš visų pasiūlytų“, – prisimena direktorė.
„Mano nuostata iki šiol tokia – kolektyve visi esame kultūros darbuotojai, – pabrėžia ji. – Nesidalijame į ūkinį ar neūkinį personalą, nes galerijos veikla nuo kiekvieno priklauso. Reikėjo – visi ir sienas dažėm. Kai reikia, kiekvienas gali būti ir parodos gidu, nes per atidarymus visi girdime ir autorių, ir menotyrininkų kalbas.“
Pakopa po pakopos galerija pati lyg laiptais kilo į meno pasaulio aukštumas. Iš pradžių reikėjo salę pritaikyti parodoms, nes tik viena jos siena tiko ekspozicijoms. Į talką atėjo šiaulietis verslininkas Lazaris Soloveičikas, tuometinis Šiaulių žydų bendrijos vadovas, su sūnumi.
„Pirmosios paieškos vietos po saule buvo gal ir nemokšiškos, bet labai viltingos“, – pabrėžia J.Ališauskienė.
Pirmąjį veiklos dešimtmetį ji apibūdina kaip sunkiausią, bet įdomiausią: „Tai buvo atradimų metas. Mokėmės dirbti ir gyventi demokratinės laisvės sąlygomis, lopydami savo išsilavinimo, pažinimo ir gebėjimų skyles, turėdami labai menkus finansinius-materialinius išteklius.“
„Geriausiai tai atsispindi parodų plakatuose, – sako direktorė. – Pirmieji yra vienetiniai, sukurti pačių dailininkų, nupiešti tušu ar nulieti akvarele. Tai brangiausias „Laiptų galerijos“ turtas. Saugome juos visus, tik kai kuriuos grąžinome dailininkams saugoti asmeninėse kolekcijose.“
„Ačiū visiems, kurie tais pirmaisiais veiklos metais padėjo ir patarė – dėkoja J. Ališauskienė. – Vilniaus „Vartų“ galerijai ir jos dailininkams, šviesaus atminimo Klaudijui Petruliui ir Algirdui Petruliui, Jūratei Mykolaitytei, Klaipėdos menininkams ir šiauliečiams.“
Reikėjo įveikti stereotipus
„Laiptų“ galerijai teko paneiginėti nuostatą, jog savo kieme pranašu nebūsi, ir atlaikyti Šiaulių dailės galerijos konkurenciją. Šiauliečiai dailininkai iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į naująją galeriją.
„Kai kurie saviveiklininkais mus vadino ir sakė: „Mes turim savo dailės galeriją.“ Žinoma, ta galerija buvo specialiai parodoms pastatyta, o pas mus visai kita kamerinė erdvė, kurią dar reikėjo parodoms pritaikyti, – prisimena J.Ališauskienė. – Turėjome dirbti taip, kad mumis patikėtų ir pasitikėtų.“
Ji pasidžiaugia, jog pavyko su pačia pirmąja paroda, kurios autoriai buvo ne bet kokie dailininkai iš užsienio, o menininkai, rengiantys parodas Europos salėse. Antroji paroda vėlgi buvo išskirtinė – tai buvo „Vartų“ menininkų grupinė paroda. Žinomi šalyje vilniečiai dailininkai Algirdas Petrulis, Jūratė Mykolaitytė, Algis Griškevičius, Linas Lendzbergis surengė ir ne vieną personalinę parodą.
Iš šiauliečių dailininkų ledus pralaužė Bonaventūras Šaltis, surengęs 1992 metų rugsėjį kartu su Ryčiu Jurgeliu ir Audriumi Skėriu teminę grupinę parodą, o po mėnesio ir personalinę tapybos parodą. Greitai ir skeptikų požiūris ėmė keistis.
Daug šiauliečių dailininkų, pripažintų menininkų, tapo galerijos autoriais, rengdami personalines, grupines ar temines parodas. Jas pristato menotyrininkai, tarp kurių išskirtinė asmenybė – šviesaus atminimo Vytenis Rimkus.
„Be Vytenio Rimkaus šiandien yra didžiulė duobė, jis mylėjo menininkus, mylėjo žmones, kiekvienam rasdavo gerą žodį“, – prisimena J. Ališauskienė.
Be šiauliečių, į savo erdvę „Laiptų galerija“ įtraukė klaipėdiečių, vilniečių menininkų ir kitų šalių dailininkų. Išskirtiniai galerijos autoriai – lietuvių išeivijos dailininkai. Rengiamos menininkų memorialinės parodos.
J.Ališauskienė prisimena, jog „Laiptams“ teko įveikti ir Kultūros centro statuso uždėtą stereotipą. Buvo atvejis, kai viena žymi dailininkė bandė parodos rengimo net atsisakyti: „Aš sutikau, bet nežinojau, kad jūs ne galerija, o Kultūros centras!'' Tik išgirdusi pavardes dailininkų, kurie yra surengę „Laiptų galerijoje“ parodas, savo nuostatą pakeitė.
„Šiandien galiu suminėti daugybę garsių menininkų, kurie tapo mūsų autoriais ir bičiuliais. Mes jau esame išsikovoję vietą po saule ir vietą kultūros pasaulyje, duok Dieve, ją išlaikyti“, – teigia galerijos vadovė.
„Laiptų galerijoje“ eksponuoti Nacionalinės premijos laureatų Šarūno Saukos, Dalios Kasčiūnaitės, Adomo Jacovskio, Rūtos Katiliūtės kūriniai, rengtos žymių išeivijos dailininkų Žibunto Mikšio (Paryžius), Vytauto Kasiulio (Paryžius) ir kitų parodos.
„Laiptų galerija“ pirmoji Lietuvoje 1996 metais pristatė Vytauto Kasiulio litografijas, kurias padėjo parvežti Ž. Mikšys. V.Kasiulio kūrinių tada į Šiaulius važiavo žiūrėti ir dailininkai, ir dailės studentai. 1996 metais surengė ir pirmąją Miriam Meras (Paryžius) litografijų parodą. Ją parodė ir kituose Lietuvos miestuose, tarp jų Kelmėje, iš kurios kilęs dailininkės tėvas, garsus rašytojas Icchokas Meras.
„Mes neneigiame žaidimo parodų veikloje, bet nesiorientuojame į tai, – sako J.Ališauskienė. – Neleidžiame sau performansų iš išmatų krūvos. Galų gale tai ir nebeįdomu. Mes orientuojamės į tradiciją, į klasikinius dalykus, jų pažinimą ir pristatymą žiūrovui, į kamerinį bendravimą mūzų aplinkoje.“
„Laiptų galerijoje“ vyksta ir muzikos koncertai, poezijos skaitymai, diskusijos.
„Esame išsiauginę savo žiūrovą, o patį geriausią įvertinimą esu išgirdusi iš pianisto Roko Zubovo: „Pas jus jautiesi kaip namuose“, – pasidalija galerijos svečio įspūdžiu direktorė.
Veiksmas – ir už galerijos ribų
Šiaulių ir ne tik Šiaulių publikos yra vertinami tradiciniai „Laiptų galerijos“ renginiai – kasmetinės parodos „Kalėdinės miniatiūros“, ekslibrisų konkursas, du dešimtmečius gyvuojantis tarptautinis dailininkų pleneras „Šiaulių Monmartro respublika“, ilgametis festivalis „Literatūrinis žiemkelis“. „Monmartras“ ir literatūrinis festivalis peržengia galerijos ribas. Vyksta gatvėse, mokyklose, muziejuose, renginiai išsiplečia ir už Šiaulių – keliasi į Joniškį, Žagarę, Kelmę ir kitur.
„Šiauliai – regiono kultūros centras ir mums rūpi iš Šiaulių skleisti kultūros, meno žinią“, – sako Janina.
Ši sklaida atitinka ir tarpukario kultūrininko Pelikso Bugailiškio, kurio namuose galerija įsikūrusi, dvasią.
Antrasis galerijos dešimtmetis žymimas ir kitais naujais projektais. Vienas iš jų – „Himnas kėdei“. Bendrovė „Venta“ pasidalija kėdėmis, o dailininkai iš kėdės kuria meno objektus. Išleidžiamas atvirukų komplektas.
Įgyvendinti socialiniai-edukaciniai projektai su dailės mokyklų mokiniais, su apskrities vaikų globos namų auklėtiniais. Projektų leidiniuose užfiksuojami vaikų piešiniai ir mintys. Įgyvendinamas ir projektas, į kurį įtraukiami pataisos namuose kalintys nuteistieji.
„Kviesdavomės į plenerus ne tik miesto, bet ir kaimo vaikus, auginomės auditoriją“, – pasakoja J. Ališauskienė.
Antrąjį veiklos dešimtmetį galerija jau turėjo subūrusi tikslinę savo auditoriją. Vieni daugiau linko į dailę, kiti – į literatūrą, treti – į muziką, bet didžiąja dalimi tai buvo bendra auditorija.
„Įgijome ir menininkų, ir publikos pasitikėjimą, – akcentuoja vadovė. – Tik pastaraisiais metais auditorija ima keistis – nuovargio įnešė pandemija. Ir kultūros strategams vis dar reikia įrodinėti, jog esame reikalingi, nes jie patys čia retai lankosi.“
„Ypač sunku, kai nesulauki pastiprinimo, palaikymo iš tų, kurie, rodos, turėtų kultūros įstaigą palaikyti, – apgailestauja. – Tai nėra tik mūsų miesto problema. Iš valstybės tarnautojų – nuo viršaus iki apačios ir per visą plotį – nereikalaujama kūrybiškumo. Aš manau, jog turi peržengti „valdiškumo“ ribas, užkrėsti idėjomis kitus. Kai viena dailininkė prisipažino maniusi, jog esame privati galerija, tai mums kaip pagyrimas, kad nedirbame „valdiškai“.
„Nesakau, kad jau esame pasiekę kažkokias ribas, bet dabar esame aukščiausiame taške per visus tuos tris dešimtmečius. Jau beveik nebereikia įrodinėti, kas yra „Laiptų galerija“. Žino mus ne tik dailininkai, bet ir rašytojai, poetai, muzikai, teatralai“, – pasidžiaugia galerijos vadovė.
2006 m. ir 2014 m. kultūros centrui „Laiptų galerija“ suteikta „Geriausio kultūros centro“ nominacija.
„Kai pretendavome į geriausio šalies kultūros centro premiją, mums rekomendacijas rašė Danutė Kalinauskaitė, Donaldas Kajokas, Marius Burokas, Dovydas Grajauskas, Liutauras Degėsis. Galerijoje koncertuoja Čiurliono kvartetas, Vilniaus kvartetas, Lietuvos kamerinis orkestras. Menininkų palaikymas ir dalijimasis savo kūryba galerijoje mums yra didžiausia premija,“ – sako direktorė.
Balandžio 22 dieną „Laiptų galerija“ 30-mečio jubiliejų švęs atidaroma žymaus dailininko Vlado Karatajaus (1925–2014) paroda, kurią pristatys dailėtyrininkė dr. Dalia Karatajienė, ir muzikine dovana „Legendos“, gros pianistas Rokas Zubovas ir violončelininkas Gleb Pyšniak.
Gyvenimo laiptai
Pačiai J. Ališauskienei šie metai – jubiliejiniai, sausio mėnesį buvo pasveikinta su brandžiu jubiliejumi, 70-mečiu.
Jos vaikystė ir paauglystė prabėgo be šeimos šilumos. Augo Žagarės vaikų namuose, vėliau mokėsi ir gyveno Šiaulių antrajame internate. Tie metai paliko žiaurių randų.
„18 metų sukako ir eik, kur nori, – prisimena ji. – Priglaudė mane klasės draugės Irutės tėvai, jie gyveno kaime, Šiaulių rajone, dirbo kolūkyje. Mokykloje buvau aktyvi veikėja, tad man siūlė eiti dirbti pionierių vadove prestižinėje miesto mokykloje, bet aš išsigandau. Bijojau. Ten gi ponų mokykla, kaip į mane reaguos? Mus, internato auklėtinius, atpažindavo gatvėje, kiti vaikai vadindavo internato „blusomis“, sniego gniūžtėmis, purvu apmėtydavo.“
Draugės tėvas padėjo Janinai rasti darbo. Pasiūlė kolūkio pirmininkui priimti ją dirbti Smilgių kultūros namų direktore.
„Tik kažkodėl iš pradžių netikau. Nenusiminiau, tikėjau, kad visi keliai mums atviri ir net, kad komunizmo sulauksime“, – juokiasi iš jaunystės „tikėjimų“.
Negavo darbo, bet nesėdėjo rankų sudėjusi. Į Latviją važinėjo burokų ravėti, kad pinigėlių užsidirbtų. Su kaimo moterimis pradėjo rengti pasirodymų repertuarą, subūrė ansamblį, statė intermedijas.
„Kai koncertinę programą parodėme per ataskaitinį kolūkio susirinkimą, pirmininkas pakeitė nuomonę, priėmė mane dirbti Smilgių kultūros namų direktore. Algos gavau 72 rublius. Tie pinigai dideli atrodė, kol gyvenau pas draugės tėvus. O kai pradėjau nuomotis kambarį, tai ir duonai pritrūkdavo.“
Pasakoja, jog norėjo studijuoti Lietuvos konservatorijoje, net buvo įstojusi į aktorystę, bet suprato, kad neišeis sostinėje gyventi, kadangi bendrabučio negavo. Bandė į radijo diktorius pretenduoti, bet įsidarbinti reikėjo registracijos sostinėje. „Kas ta registracija, nė nesupratau.“
Grįžusi į Smilgius dirbo bibliotekoje, vėliau – Šiaulių rajono kultūros skyriuje metodininke, režisavo rajono šventes. Baigė bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete.
J. Ališauskienė reziumuoja: „Pradėjau karjerą direktore ir baigsiu direktore. Aš per gyvenimą gavau viską, ką žmogus gali gauti geriausia. Ar dirbau Smilgių kaimo kultūros namų direktore ar bibliotekos vedėja, ar kultūros skyriaus metodininke, ar čia, galerijoje, dariau tą patį – dirbau su žmonėmis ir žmonėms. Pati ėjau nuo paprasto prie sudėtingo, žmonės mane mokė.“
Ji tik apgailestauja, kad mūsų aplinkoje Bulgakovo „švonderizmo“ daugėja: „Paviršutiniškumo daugėja. Norime būti modernūs, inovatyvūs ir būtinai jaunatviški, viską išmanantys, viską žinantys. Bet neretai už gražiai skambančių žodžių – tuštuma, nieko gilesnio nėra.“
Jos credo: „Sėkmė – kai pasiruošimas sutinka galimybę, o nesėkmė – kai pasipūtimas susitinka su realybe.“
„Kiekvienų metų pavasarį ir šį, mums jau trisdešimtąjį pavasarį, išgyvenę „galerinius“ metus, mes kviečiame šiauliečius ir galerijos draugus iš visos Lietuvos kartu pasidžiaugti pasiekimais, prisiminti išėjusius, pagerbti ir padėkoti padėjusiems – tai mūsų tradicija“, – akcentuoja Janina Ališauskienė.
