KURŽEMĖS TOLIMA ŠVIESA (3)

A. Ostašenkovo archyvo nuotr.
Šau­li­ja Zul­kar­na­je­va (Al­kins­ka­ja), ra­šy­to­ja.
Tę­sia­me Baš­ki­ri­jos ra­šy­to­jos Šau­li­jos Zul­kar­na­je­vos (Al­kins­ka­jos) pri­si­mi­ni­mus. Neįp­ras­tą var­dą – Šau­li­ja – duk­rai su­tei­kė tė­vas, 1944 me­tais sun­kiai su­žeis­tas Šiau­liuo­se ir tar­si nu­spė­jęs atei­tį, jog gims duk­ra, ku­riai su­teiks mies­to, ku­ria­me iš­gy­ve­no, var­dą. 1946 me­tų ge­gu­žės 17 die­ną pa­ža­das iš­si­pil­dė – gi­mė mer­gai­tė su iš anks­to pri­skir­tu var­du Šau­li­ja.
Šiau­liuo­se mo­te­ris lan­kė­si du kar­tus – 1984 ir 1987 me­tais.

Šau­li­ja Al­kins­ka­ja (kny­gas pa­si­ra­šo mer­gau­ti­ne, Zul­kar­na­je­vos, pa­var­de) – Baš­ki­ri­jos Res­pub­li­kos ra­šy­to­jų ir žur­na­lis­tų są­jun­gų na­rė, de­vy­nių kny­gų au­to­rė.

„Lie­tu­va ta­po ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi“, – laiš­ke Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­ša­jai bib­lio­te­kai ra­šė Šau­li­ja Al­kins­ka­ja, iki šiol te­be­si­do­min­ti vis­kuo, kas su­si­ję su Lie­tu­va.

Dyzeliniame traukinyje

Aš buvau vienintelė keleivė vagone. Niekas nepatikrino bilieto ir nenurodė man vietos. Atrodė, kad šį ankstų rytą veža tik mane. Štai stoties radijas pranešė: „Dyzelinis traukinys Vilnius – Šiauliai išvyksta ...“ Aš suvirpėjau, nes kažkodėl pasivaideno, kad taria mano vardą. Juk iki trisdešimt aštuonerių aš niekada nebuvau girdėjusi, kad šiuo vardu kreipėsi į kažką kitą. Aš pripratau, kad tai tik mano vardas. Visą kelią iki pat galinės stoties, kiekvieną kartą, kai skambėjo pranešimo pradžią „dyzelinis traukinys ...“, aš išdidžiai klausiausi šio žodžio.

Rytas buvo tikrai šaltas. Apsirengusi lengvai, kaip Urale, aš sustingdavau nejaukiame vežime, bandydama sušildyti savo šaltas kojas madinguose bateliuose, jas vyniodama ... į laikraštį. Nugara taip pat šalo, nes tokioje situacijoje mados „klyksmas“ – sintetinis megztukas visiškai nepasiteisino. Nesitikėjau, kad čia būna tokie oro kontrastai: vengdama papildomo svorio nenorėjau net jo imti į kelionę.

Pro langą skverbėsi balkšvas rūkas, kuris viešpatavo aplinkui. Jis gulėjo ant medžių pečių, dengė krūmus. Atvirose vietose – žemumose jis putojo, stebindamas savo absoliučiu baltumu ir sukdamasis debesuotu storumu.

Kelias drėgnoje tamsoje atrodė nesibaigiančiu. Mintys buvo liūdnos.

„Kam reikėjo taip toli važiuoti? Nemačiau karo, nedalyvavau: apie ką aš kalbėsiu: apskritai, kaip jie mane priims: vėl ... „Dyzelinis traukinys ...“ Ar ne geriau būtų pavadinę „keleiviniu“, o ne kažkokiu „dyzeliniu“? Ar aš pagaliau sušilsiu: mūsų kraštuose rytais irgi vėsu, bet šaltis taip negailestingai, kaip fašistai, nekankina ...“

Galiausiai traukinys sustojo kažkokioje stotyje. Stoties radijas pranešė: „Dyzelinis traukinys ... atvyko į Šiaulius“.

Išgirdau iškilmingą maršą.

Aš nušokau nuo vagono laiptelio ant žemės. Apsidairiau. Priekyje negausūs saulės spinduliai apšviesdavo neaukšto stoties pastato šoną. Senos tuopos siūbavo vėjyje, pusiau užmigusios mojuodamos sunkiomis šakomis.

„Tai yra žemė, kurioje prieš keturiasdešimt metų vaikščiojo mano tėvas su kareivio batais. Su sunkia susukta miline per petį ir su šautuvu rankose. Galbūt jis būtent tokį liepos dvidešimt šeštosios rytą buvo šioje vietoje, kur aš dabar esu? Tėveli, mano brangusis, kodėl šiandien nesi su manimi?!“

Iš mano akių spontaniškai pradėjo riedėti ašaros, nepageidaujamos ašaros.

Staiga pradėjo lyti, akimirksniu įvairiaspalviai skėčiai uždengė stoties aikštę. Nusilenkiau prie savo krepšio, bet apsigalvojau išimti skėtį. Atsitiesiau. „Mano tėvas tada, ko gero, ėjo į ataką esant kulkų krušai, o aš pabūgau kelių lietaus lašų. Seno kareivio dukra, pirmyn!“

Suvokiau, kad elgiuosi taip, kaip dera sovietinio kario-kovotojo dukrai, išdidžiai pakeliu galvą ir ryžtingai einu link stoties šią ankstyvą valandą smarkiai lyjant ir maršui skambant.

Mano ištakų vieta

Pasaulyje viskas turi ir pradžią, ir pabaigą. Daina, prasidedanti iki skausmo pažįstamais žodžiais: „Sode net nesigirdi šnaresio ...“ Tėvynė, kuri prasideda nuo „mūsų kiemo vartelių...“ ir „nuo gerų ir ištikimų draugų ...“ Volga, kuri prasideda nuo šaltinio ...

O žmogus? Kada ir kur prasideda jo gyvenimas? Gimimo momentu? Dar apvaisinimo metu, įsčiose? O gal jo nematoma dvasia sklando tarp aistringai mylinčių vienas kitą? Nežinau, kuri iš šių prielaidų yra teisinga, bet aš prasidėjau ... nuo vardo. Nuo to vardo, kuris alsavo toliais, sūriu kvapu ir sklindančios jūros bangomis. Nuo vardo, kurį gavau tėvo gyvybės kaina.

Registracijos kambaryje buvo jauna moteris, kuriai aš pasakiau, kad atvykau pagal kvietimą. Sužinojusi, iš kur ir kas aš, paprašė šiek tiek palaukti. Išėjo ir greitai grįžo su bendradarbių grupe, kurie triukšmingai mane apsupo.

– Kaip sekėsi kelionėje?

– Štai kokia ji – mūsų „dukra“!

Viena jų nuvedė mane į antrą aukštą. Tai buvo miesto tarybos pirmininko pavaduotoja Zinaida Gaurilčikienė. Malonios išvaizdos, išlaikytų manierų, gera pašnekovė – ji man iškart patiko. Mūsų pažintis, kuri vėliau virto gerais santykiais, prasidėjo būtent tada.

Prieš viešbutį sustojau ir neramiai pažvelgiau į virš pastato spindinčias dideles raides: Šiauliai ...

Dabar žinosiu, kaip rašomas šis žodis!

Buvau įtraukta į svečių iš Maskvos grupę. Tai buvo trys vyrai ir viena moteris. Anton Rafaelovič Gubarevič, Georgij Filipovič Simarev, Vasilij Ivanovič Železovskij, snaiperė-leitenantė Zinaida Pavlovna Zadorožneva. Visi, išskyrus Zadorožnevą, iš 204 divizijos, turėjo aukštus karinius laipsnius, maskviečiai.

Mane apgyvendino su Zinaida Pavlovna. Vėliau iš daugybės pasakojimų naktimis sužinojau, kad fronte moteriai buvo dvigubai sunkiau, nei vyrams. Vakare visi kartu atšventėme susitikimą, jie mane pavadino lengva Antono Rafaelovičiaus „ranka“ „pulko dukterimi“ ir juokaudami pasižadėjo budriai saugoti mane nuo svetimų akių, tokiu būdu tėviškai globoti.

Mūsų vadovu ir gidu buvo paskirtas centrinės prekybos bazės partinės organizacijos sekretorius Juozas Juozovič Mickevičius, vėliau prie mūsų prisijungė beveik mano amžiaus marksizmo-leninizmo universiteto direktorė Violeta Kazlauskienė.

Po pietų mus nuvežė apžiūrėti miesto.

Miestas skęsta žalumynuose. Namai vienas už kitą gražesni – unikalios šiuolaikinės urbanistinės architektūros pavyzdys.

Pagrindinė Vilniaus gatvė skirta pėstiesiems. Skveruose yra įvairių skulptūrų. Štai geranoriški nykštukai įvairiomis linksmomis pozomis, o šalia ant žolės išsitiesė barzdotas senelis žaismingų anūkų apsuptyje.

Ant namų stogų – vėtrungės: gaidžiai, vėliavos ... Yra ir tokių stogų, kur „klaidžioja“ suodžių spalvos geležinės katės.

Daug neįprastų dalykų ...

Štai mes pravažiuojame pro mūrinį įstaigos pastatą. Ant aklinos sienos šūkis arba citata lietuvių kalba. Prašau šalia sėdinčio Juozo Juozovičiaus išversti. Pagalvojąs, jis tarė: „Tai jums bus neįprasta – pas jus neleidžiamos tokios laisvės. Parašyta: „Su svetimu kailiu išsaugosi savo!“

Tai kailių fabrikas.

Visur švara, tvarka. Jokių nuorūkų. Įtariu – idealiai sutvarkė šventės proga. Einame pro apkarpytus krūmus alėja. Vyrai įmetė nuorūkas į urną (beje, kvartale yra tik viena urna). Juozas nebaigė rūkyti, patraukė cigaretę ir toliau pasakojo kaip gidas apie miestą. Kažkodėl nusprendžiau sekti, ką jis darys su nuorūka, kuri jau seniai užgeso ir tikrai turėjo jam trukdyti. Netoliese buvo viliojančios tankios žalumos džiunglės – lengva įmesti ten nuorūką. Bet .... jis neša ją iki kitos urnos.

Visus sužavėjo ekskursija į Centrinę bazę. Mechanizacija, tikslumas, drausmė. Valdyboje taip pat stebėjomės, kaip tolygiai paskirstomi maisto produktai tarp mažmeninės prekybos vietų. Skambutis iš vienos parduotuvės: „Pasibaigė pienas“. Dispečeris iškart pasidomėjo, kurioje parduotuvėje yra pieno perteklius. Valdytojas mums sakė, kad iki vakaro visi pieno produktai yra išparduodami. Ir dar: bazėje nėra kurjerio. Dokumentas dedamas į kapsulę ir paspaudus mygtuką siunčiamas adresatui per vieną iš plieninių vamzdžių.

Šiauliai – senovinis miestas. Čia gyveno Štrauso ir Bethoveno epochos kompozitoriai ir poetai... Tačiau miestas gali didžiuotis mūsų laikų sūnumi – talentingu žodžio meistru – „Pravdos“ žurnalistu Danieliu Šniuku.

Mieste yra Mokytojų namai ir Pedagoginis institutas. Yra vienintelis šalyje Dviračių ir fotografijos muziejus. Beje, pėstiesiems skirta gatvė taip pat yra kol kas vienintelė šalyje. Čia yra gerai žinomos televizorių gamykla ir dviračių gamykla „Vairas“, trikotažo fabrikas „Verpstas“.

Mano bendrakeleiviai nesusilaiko ir sušunka:

– O juk miestas buvo visai sugriautas!

Violeta pakelia rodomąjį pirštą, tarsi norėdama paprieštarauti:

– Ne, jūs šiek tiek klystate. Du pastatai išliko ir be ypatingos žalos. Likimo ironija – bažnyčia ir kalėjimas ... – tada ji nutyla ir priduria. – Po dvejų metų mūsų miestui sukaks septyni šimtai penkiasdešimt metų. Labai senas miestas, prikeltas iš pelenų, naujai gimęs keturiasdešimt ketvirtais metais.

– Deja, aš taip pat dalyvauju griaunant šį senovinį miestą, – sako Anton

Rafaelovič su liūdesiu ir sielvartu balse.

Aš suvirpau: lyg tuos žodžius tartų mano tėvas – jis pakartojo tėvo žodžius iš fronte rašyto laiško ...

– Tuo momentu taip reikėjo! – reziumuoja Vasilij Ivanovič.

– Tavo tėvas taip pat nebūtų atpažinęs, jei jis būtų čia, – Zinaida Pavlovna švelniai apkabina mano petį.

– Bet jis unikaliai įamžino miestą tavyje.

Jaučiuosi nesmagiai, nes nežinau, kaip reaguoti į šiuos žodžius.

Manau, kad būtent dabar galima paklausti apie tai, ką jau seniai norėjau sužinoti. Tai mane jaudino ir kartu gąsdino, todėl vis delsiau. Tai klausimas apie miesto pavadinimo etimologiją. Bijojau netikėtumų. Pavyzdžiui, mano miestas, kuriame gyvenu, Kumertau reiškia „Anglies kalnas“, nes ten kasama anglis. O gal ir „Šiauliai“ vertimas yra visai beprasmiškas žodis?

Išdrįsau ir užduodu klausimą, kuris mane jaudino.

– Tai labai senovinis žodis. Maždaug prieš aštuonis šimtus metų čia gyvenę mūsų protėviai taip vadina saulę. Mūsų miesto įkūrėjai suteikė miestui šį vardą. Tu – saulė!

– Kokia aš saulė? – patetiška Violetos kalba mane džiugina ir išsklaido abejones, tačiau šiek tiek suglumina. – Aš brunetė, veikiau „mėnulis“ ...

– Tikrai, ne! – jie mane įtikina, kad tu atitinki savo veikla Žemėje: sušildai žmonės savo sielos gėriu, esi visuomenės šviesuolė. Mokytoja ir yra Saulė.

Tą pačią dieną miesto komiteto konferencijų salėje įvyko iškilmingas veteranų susitikimas. Kuklus pastatas su iškaba „Lietuvos komunistų partijos miesto komitetas“. Įsiminiau dėl prasmingumo.

Pirmasis sekretorius J. Lukauskas pasveikino susirinkusiuosius, kurių buvo apie aštuoniasdešimt žmonių. Turėjo dar atvykti. Po pristatymo kiekvienas svečias atsistodavo. Kartais tai sukeldavo auditorijos reakciją, iš vietos sušukdavo: „Žvalge Ženka, ar tu?!“, „Petrus, vėliau prieik prie stalo!“ Ir šie visiškai žilaplaukiai „Ženkos“ šypsojosi ir sutikdami linktelėjo galva. Sužinojau, kad iš Baškirijos atvyko dar du žmonės – gydytoja Zinaida Kuznecova, turinti majoro laipsnį, S. Janbarisov – neprisiminu laipsnio, iš Ufos.

Mane pristatė šiais žodžiais:

– Tarp mūsų galėjo būti dar vienas veteranas ... bet vietoj jo atvažiavo jo dukra. – Lukauskas trumpai papasakojo mano istoriją ir baigė žodžiais. – Ji tarsi skaičiuoja laiką nuo tos dienos, kai antrą kartą gimė mūsų miestas.

(Bus daugiau)

Susijusios naujienos