Gauta dovana priminė užmarštin nuėjusią istoriją

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Rašytojai Šaulijai Zulkarnajevai skirtas lankstinukas ir jos parašytos knygos apie katiną Baroną.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka gavo iš Šiaulių rajono kilusio žurnalisto, publicisto Domo Šniuko siuntinį, kuriame – Baškirijos rašytojos Šaulijos Zulkarnajevos (Alkinskajos) knygos, laiškai, prisiminimai. Neįprastą vardą dukrai suteikė tėvas, 1944 metais sunkiai sužeistas Šiauliuose ir tarsi nuspėjęs ateitį, jog gims dukra, kuriai suteiks miesto, kuriame išgyveno, vardą. Šiauliuose moteris lankėsi du kartus – 1984 ir 1987 metais.

Atnaujino susirašinėjimą

Vyr. bibliotekininkė Nijolia Kasparavičienė rodo gautą siuntinį. Jame – vaikiškos knygos rusų kalba „Baronas“ (2003) ir „Katino Barono nuotykiai“ (2010), lankstinukas apie Baškirijos rašytojų sąjungos narę Š. Zulkarnajevą, atsiminimai, laiškai.

Korespondencijos autorė – Šaulija Alkinskaja (knygas pasirašo mergautine, Zulkarnajevos, pavarde) Baškirijos Respublikos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, devynių knygų autorė.

Paaiškinamajame laiške D. Šniukas rašo, jog po ilgų svarstymų kam – „Aušros“ muziejui ar Povilo Višinskio viešajai bibliotekai – perduoti šiuos dokumentus, nusprendė pasirinkti biblioteką.

N. Kasparavičienė rodo ir naujausią korespondenciją – šiemet iš Baškirijos gautą laišką, atviruką. Kai D. Šniuko dovana pasiekė biblioteką, N. Kasparavičienė parašė laišką Šaulijai ir gavo atsakymą.

Laiške rašytoja pasidžiaugė, jog jos „kukliai asmenybei“ atsirado vietos bibliotekos Kraštotyros skyriuje.

„Lietuva tapo mano gyvenimo dalimi“, – rašo Šaulija Alkinskaja, iki šiol tebesidominti viskuo, kas susiję su Lietuva. Mini, jog pakartotinai perskaitė Romualdo Lankausko knygą ir iki šiol su dukra mėgsta dainuoti lietuviškos dainos „Putinai“ rusišką versiją.

Gauti dokumentai papildė bibliotekos Kraštotyros, senųjų spaudinių ir skaitmeninimo skyriaus rankraščių fondą.

N. Kasparavičienė surado, kas buvo rašyta apie Šauliją Alkinskają sovietmečio spaudoje.

1987 metų laikraštyje „Raudonoji vėliava“ ir 1988 metų „Tiesoje“ aptiko straipsnių, kuriuose rašoma, kad Baškirijoje gyvena daugiau Šaulijų – tuomet suskaičiuotos keturios.

Sužeistojo pažadas

Savo prisiminimus „Prisiminimai iš tolimo Kurlandijos krašto“ Šaulija Alkinskaja pradeda tėvo laiškais, rašytais iš fronto.

1944 metais Nigmatui Zulkarnajevui buvo 52 metai. Meilės, ilgesio kupini laiškai keliavo namuose likusiai žmonai ir dviem sūnums – vyresnieji sūnūs, kaip ir tėvas, kariavo.

Į karą N. Zulkarnajevas išėjo būdamas pedagogas. Laiškuose, rašydamas apie vietoves, kuriuose kariauja, mini ir iš ten kilusius rašytojus, poetus, jautriai žvelgia į aplinką.

„Ukraina... Vakar perėjau pro vienos gyvenvietės griuvėsius. Nė vieno „sveiko“ namo. Su Jarmaku radome smuiką, per stebuklą išlikusį. Poilsio minutę iš pradžių Nikolajus, paskui aš, grojome smuiku. Grojome labai prastai, nes neklausė per tuos metus atbukę pirštai. Ir groti tarp griuvėsių ir kančių, kur šalia mirtis, buvo sunku. Aš, ko gero, daugiau niekada nebesugebėsiu paimti į rankas smuiko...“

Išlikęs Kuršo katile, namiškiams rašė: jei atlaikė tokį pragarą, gyvens ir grįš.

Laiškuose minimi ir Šiauliai: „Kova dėl Šiaulių miesto buvo nuožmi, šešis kartus perėjo iš rankų į rankas: tai vokiečiai užėmė, tai mes. <...> Iš pradžių tai buvo nuostabaus grožio, senas lietuviškas miestas, skendintis žalumos jūroje. Vėliau virto vien griuvėsiais. Buvo sugriautas per dieną, nors statytas ilgus metus. Dingo per amžius kurtas grožis. Prie to ir aš, kaip kuopos vadas, prisidėjau...“

Šiauliuose N. Zulkarnajevas buvo sunkiai sužeistas.

„Atsimerkiu: baltos, baltos lubos su gražiais raštais, baltos sienos. Prie manęs pasilenkusi mergaitė irgi baltai apsirengusi. Ji buvo tarsi nežemiška gražuolė, net pagalvojau, kad žemėje tokių nebūna. Pamaniau, visgi tas pasaulis yra ir aš miriau – miriau ir pakliuvau į rojų. O ta mergaitė – gurija. Daugiau galvoti jėgų neturėjau, vėl kažkur panirau. Ir taip keletą kartų, – vėliau dukrai pasakojo tėvas. – Kai kova tarp mirties ir gyvenimo prislopo, supratau, kad aš visgi gyvas ir pasižadėjau: jei išgyvensiu ir grįšiu į Uralą, gims dukra (dėl to nė neabejojau) pavadinsiu ją šio miesto garbei, pakeitęs galūnę į „-ija“.“

1946 metų gegužės 17 dieną pažadas išsipildė – gimė mergaitė su iš anksto priskirtu vardu Šaulija.

Gimus dukrai, tėvas pasodino obelų sodą – tai buvo neįprasta atšiauriame krašte. Kai sodas pirmą kartą pražydo, tarp obelų pastatė avilių, kad dukra augtų supama grožio, klausydama paukščių ir bičių, o ne naikintuvų.

N. Zulkarnajevas anapilin iškeliavo tais metais, kai dukra, pasirinkusi pedagogines studijas, turėjo baigti institutą. Prieš mirtį dukrai rašė sutaupęs pinigų kelionei ir žadėjo vasarą nuvežti į miestą, nulėmusį jos pradžią. Nespėjo.

Aprašė keliones

Pirmą kartą į Lietuvą Šaulija Alkinskaja atvyko 1984 metais. Prisiminimuose vaizdžiai aprašo kelionės detales: ją stebino kultūriniai skirtumai, prekių gausa parduotuvėse, aptarnavimas, tvarka ir švara.

Iš Vilniaus į Šiaulius vyko traukiniu. Išgirdusi pranešimą, jog traukinys Vilnius-Šiauliai išvyksta, net suvirpėjo: pasirodė, kad buvo ištartas jos vardas.

„Juk iki 38 metų neteko girdėti, kad į ką nors kitą būtų kreipiamasi tokiu vardu. Pripratau, kad tai – tik aš.“ Ir tik Šiauliuose moteris pamatė, kaip lietuviškai rašomas šis žodis.

Šiauliai viešniai pasirodė skendintys žalumoje, namai – vienas už kitą gražesni. „Daug visko neįprasto“, – įvertino Vilniaus gatvės pėsčiųjų gatvę, nykštukų skulptūras, katinus ant stogo.

Kaip „neįprasto“ pavyzdį pateikė ir užrašą ant pastato lietuvių kalba. Paprašiusi išversti, išgirdo: „Jums bus keista – jūs tokios laisvės neturite“. Minėtas užrašas, reklaminis pano ant kailių parduotuvės priešais turgų, skelbė: „Savas kailis brangiau už svetimą“.

Šiauliuose moteris galiausia išdrįso paklausti, ką reiškia jos vardas – baiminosi, kad nebūtų kokio nesusipratimo, kuriozo, nes miestas, iš kurio ji buvo atvykusi, reiškė „anglių kalnas“.

Viešniai buvo paaiškinta, kad vardas kildinamas nuo žodžio „saulė“.

Į Šiaulius Šaulija Alkinskaja buvo pakviesta proginiais metais – 1984 metais minėtos 40-osios „Šiaulių išvadavimo“ metinės.

Pasakodama apie minėjimus, labiausiai sukrėtusiu įvykiu išskyrė filmo peržiūrą kino teatre, kai netikėtai ekrane, mūšio dokumentikoje, pamatė savo tėvą.

Antrą kartą Šiauliuose Šaulija Alkinskaja viešėjo 1987 metais, gavusi kvietimą iš tuometinės 7-osios vidurinės mokyklos.

Jo Didenybė Atsitiktinumas

Prisiminimuose Šaulija Alkinskaja paaiškina, kaip buvo „atrasta“ Šiauliuose. Moters žodžiais, viską lėmė Jo Didenybė Atsitiktinumas.

Pabaltijyje atostogavusi pusseserė susipažino su stalo kaimynu šiauliečiu Rimantu Belicku, muziejaus darbuotoju, kuris vėliau apie Šaulijos egzistavimą parašė miesto laikraštyje.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po užrašytų prisiminimų, moteris permąstė: „Mano tėvas galėjo nepakliūti į to mūšio pragarą... Galbūt aš ir būčiau gimusi, bet kitu vardu... Turėčiau kitą profesiją, kitą šeimą... Ir galbūt gyvenčiau kitur. Galėjo būti visiškai kitas gyvenimas. Galbūt ir lengvesnis – be tiek išbandymų – egzaminų, tekusių mano daliai... Bet! Aš galėjau praleisti šitą gyvenimą! Sudėtingą, bet nepakartojamai gražų.“

Dabar Šaulija gyvena Učaly mieste, su vyru Albertu Alkinskiu užaugino dukrą Guzel, perėmusią pedagogų dinastijos estafetę. Šių metų gegužę rašytojai sukaks 75-eri.