Naujausios
Fronto laiškų fragmentai
„Mano brangioji, mano džiaugsme! Štai atsirado laisvo laiko ir skubu tau pranešti, kad esu gyvas ... Gavau laišką iš Rašito, kuris negailestingai talžo priešą. O iš Rasimo kol kas nėra jokių žinių. Laiškai čia klaidžioja ...
Spasskoje-Lutovinovo išvadavome. Čia gyveno garsus rusų rašytojas. Po karo būtinai perskaitysiu jo knygas ...
Bučiuoju. Myliu. Tavo Nigmat.“
–-
„... mano vaikai, Rafael, Rait! Kaip aš pasiilgau jūsų. Mano berniukai, karas pasibaigs, niekšas bus sutriuškintas, jis jau bėga neatsigręždamas, nes mes trise kartu su mūsų drąsiais sovietiniais „Alpamyšais“ (tiurkų tautų epo herojus) čia kovojame. Jūs norite prisijungti prie mūsų ... nereikia ... mažieji nėra priimami. Jūs reikalingi užnugaryje. Rafael, kiekvienas tavo „penketukas“ yra „kulka“ priešo kaktoje. O tai, kad gerai padedi kolūkiui, yra tarsi „granata“ į tankus. Tu esi šeimos galva, namų atrama. Mama, mūsų mažoji mama, tempia kolūkį, labai sunku ir atsakinga būti pirmininko pavaduotoja ... net vyrams ... Jei „ištrūksi pas mane slapta“, nebus gerai, mama ir brolis paprasčiausiai prapuls be tavęs, tu esi protingas berniukas, rimtai pagalvok, gerai! Netrukus karas baigsis, tu tiesiog nespėsi... Lik namuose, man jokios pagalbos nereikia. Tai įsakymas tau! O įsakymai nėra aptarinėjami, supratai!
Mes vijome priešą per Ukrainos žemes. Kadaise čia gyveno didysis poetas Ševčenka. Čia gimė mano fronto draugas Nikolaj Gavrilovič Yarmak. Jis yra iš Sumų srities kaimo su gražiu pavadinimu Belka (liet. Voveraitė). Jis taip pat mokytojas ... Paklusk mamai ...
Jūsų tėtis.“
–-
„Ukraina ... Vakar praėjau pro vienos gyvenvietės griuvėsius. Ne vienos „gyvos“ trobelės. Su Yarmaku radome per stebuklą išlikusį smuiką... Sustojęs pirmiausia Nikolaj, paskui aš smuikavome. Mes grojome labai blogai, nes per šiuos metus sukietėję pirštai nepakluso. Be to, griežti smuiku tarp griuvėsių ir kančių, kur visai šalia mirtis buvo sunku. Tikriausiai niekada nebegalėsiu vėl smuikuoti ...
... Prie vienos trobelės pakėliau rašalinę. Rašalas gurgė viduje. Greičiausiai ji priklausė kažkieno sūnui – mokiniui, tokiam, kaip tu ... Rašalinė sveikutėlė. O kas nutiko jos šeimininkui? Velniop šį karą!..
Mylintis jus visus tėtis.“
–-
„Mano mieloji! Mano auksiukas! Tikriausiai, klausei „Informbiuro“ pranešimo? Girdėjai, kad mūsų kariuomenė prasiveržė per baisų Kursko lanką? Aš po šio mūšio „keptuvės“ likau sveikas, Yarmakui sužeista koja. Kadangi ištvėriau tokį pragarą, gyvensiu! Grįšiu!.. Po šios dienos atmintyje išliks du neįtikėtini atvejai. Kai grįšiu, papasakosiu...
Tavo Nigmat.“
–-
Po karo jis mums papasakojo apie šiuos atvejus. Vienas jų: mūšio dieną jis pražilo, tapo visiškai žilu. Kitas ... neįtikėtinas ... reiškinys, kurį mokslas negali paaiškinti. Kol kas ...
„... tavo pėstininkas vyras gyvas. Dabar vaikštau Kuržemėje, kažkur netoli Baltijos jūros. Tiesa, iš čia jos nesimato, bet čia yra kažkoks vėsus, drėgnas kvapas, sako, jūros. šilta 1944-ųjų vasara. Ramiomis tarp mūšių minutėmis girdėsi paukščių giedojimas. Jiems nerūpi tavo karas.
Kartą paklausiau, kokie žymūs rašytojai kilę iš šio krašto. Daug vardų paminėjo, bet aš jų neįsiminiau – sunku ištarti, bet vienas įstrigo – švelniai skambantis, kaip žodis „solovej“ (liet. – „lakštingala“), vardas Solomėja. Gakifušenka, jei pas mus gims dukra, pavadinkime ją taip ...?
Bučiuoju. Myliu. Tavo Nigmat.“
–-
„Mano mylimoji, mano džiaugsme! Žinau, kiek rūpesčių ir bemiegių naktų turėjai per visus šiuos mėnesius būdama nežinioje. Dėl kažkokios sumautos skeveldros, kuri taip nesėkmingai „paglostė“, teko kurį laiką „dykinėti“ karo ligoninėje. Todėl ir „tylėjau“. Dabar po trijų mėnesių sveikata pagerėjo, netgi pats rašau tau laišką. Gyvas, beveik sveikas, tik skauda kontūzyta galva. Kiaurinę žaizdą gerai „užlopijo“ – ji jau užsitraukė. Aš dabar esu, kaip jaunas, visai naujutėlis ...
Tavo „turkas“.“
–-
„... mūšiai už Šiaulių miestą buvo nuožmi. Šešis kartus jis perėjo iš rankų į rankas: tai vokiečiai užims, tai mūsiški. Matydamas, kaip priešas taip aršiai kovoja dėl šio miestelio, pagalvojau: „Suprantu, mes giname mūsų Tėvynę, o kodėl šie niekšai taip aukojasi dėl svetimos žemės?“
Ankščiau tai buvo įstabiai gražus, senas Lietuvos miestas, paskendęs žalumynuose. Po to jis virto griuvėsiais. Per vieną dieną, o juk statė daug metų. Šimtmečiais kurtas grožis išnyko. Ir aš, būdamas kuopos vadu, prie šio prisidėjau...
Tavo Zulkarnaj.“
Keturiasdešimt ketvirtais metais karo metu šių eilučių autoriui – mano tėvui – buvo penkiasdešimt dveji metai. Kituose fronto kryptyse kovojo du jo vyresnieji sūnūs – Rašit ir Rasim. Žmona ir du sūnūs liko namuose. Viename mūšyje už Lietuvos Šiaulių miestą tėvas buvo sunkiai sužeistas.
Atmerkiu akis: labai baltos lubos su gražiais raštais, baltos sienos. Pasilenkusi prie manęs mergina taip pat su baltais rūbais buvo tokio dieviško grožio, kad aš pagalvojau, kad žemėje tokių nėra. Matyt, vis dėlto anas pasaulis egzistuoja, ir aš miriau. Miriau ir patekau į Rojų. O ši mergina – hurija. Nebeturėjau jėgų daugiau galvoti, vėl praradau sąmonę. Pasikartojo kelis kartus ... – juokdamasis tėtis pasakojo apie savo būklę karo ligoninėje.
• Kai eilinį kartą gyvybės ir mirties kova šiek tiek atslūgo, aš supratau, kad nepaisant nieko esu gyvas, ir daviau įžadą: jei išsikapstysiu ir grįšiu į savo Uralą, gims dukra – aš tuo neabejojau! – pavadinsiu ją šio miesto garbei, pridedamas prie jo pavadinimo galūnę „-ija“.
„Pergalės dieną sutikau Leningrado fronte. Mes, vakarykščiai kariai, buvome pasirengę tuoj pat grįžti namo, širdis šaukė ten, kur buvo mūsų šeimos ... Bet nuovargis, negailestingas nuovargis, susikaupęs per visus šiuos karo metus, buvo toks stiprus, kad užmigdavome stovint ir atrodėme labai prastai ... tarsi mumijos. Ko gero, kariuomenės vadovybė nusprendė, kad neetiška siųsti namo tokios būsenos pergalę iškovojusį karį, kurio namuose laukė nepaprastai sunkus darbas atkuriant tai, kas buvo sunaikinta, keliant šalies ekonomiką ... tam reikalingos jėgos, tai yra sveiki vyrai..., todėl prieš demobilizaciją mus gydė ir maitino. Leido pailsėti. Tik rugpjūčio viduryje aš atsidūriau namuose.“
–-
Kitų metų gegužę gimiau aš – meilės vaikas, kurio vardas jau buvo parengtas prieš dvejus metus iki gimimo.
Tais metais tėvas pasodino sode tik obelis. Tai buvo precedento neturintis atvejis – obelys ir dar tokiame atšiauriame krašte. Kai pasodinti puslankiu, tarsi savotiškos sodo sklypo ribos, šie medeliai pražydo pirmą kartą, tėvas tarp jų padėjo avilius. Žvelgdamas iš gonko į kvapnią, sodrią baltą „pasagą“, jis tarė: „Tegul mano mažutė auga tarp gamtos didingumo, grožio, klauso paukščių, darbščių bičių dūzgimo, o ne naikintuvų gausmo ...“
Nepaisant to aš iki šiol bijau lėktuvų variklių triukšmo, vikšrinių traktorių klegesio ir barškėjimo. Matyt, manyje sustingo baimė, kurią kadaise patyrė mano tėvas – maža skruzdėlė pasaulinio mūšio arenoje priešais dundančių monstrų armadą: tankus ir bombonešius – mirties nešėjus ...
Aš užaugau tėvų abipusės pakylėtos meilės oazėje, prabangos karalystėje. Ši prabanga pasireiškė tuo, kad man padovanojo tokį nuostabų pasaulį: su skaidriąja Kidyšo upe, mąstingais kalnais, tankiu mišku, su mano tėvų namais, kurie buvo tokie jaukūs ... Beje, mūsų kiemas buvo išklotas baltais akmenimis ... Galvijams pastatytos pašiūrės taip pat buvo iš to paties akmens. Vėliau, kai geologai nustatė, sužinojome, kad tai yra marmuro rūšys ... Prabanga? Taigi, visi mano kaimo gyventojai gyveno ir gyvena marmuro rūmuose ... Tačiau ne visi turi karališką gyvenimą ...
Deja, gyventi šalia tėvo, šio nepaprastai padoraus žmogaus, man teko tik septyniolika metų (penkeri studijų metai – tai jau visai kita „opera“).
Mano tėvas netikėtai mirė pavasarį, kai baiginėjau institutą.
Prieš tai jis parašė:
„Dukryte! Aš sutaupiau šiek tiek pinigų. Vasarą nuvešiu tave į miestą, kuris nulėmė tavo likimą, ten, kur vilioja Kuržemės šviesa. Užsuksime į Ukrainą, pas Yarmaką – seniai kviečia ... ši kelionė bus mano dovana tau diplomo gavimo proga, mūsų mokytojų dinastijos tąsos proga...“
Štai yra viena iš jo pedagoginių rekomendacijų.
„Dirbdamas direktoriumi turėjau lankyti mokytojų pamokas. Pamokos pradžia. Paaiškėja, kad lenta nėra paruošta, nėra skudurėlio, kuriuo būtų galima lentą nuvalyti. Ir kreidos nėra. Ir dar ... Mokytojas eikvoja brangias pamokos minutes paieškoms, klasės sudrausminimui. Rėkia. Ir jis pats nervinasi, ir klasė įerzina. O kiek laiko sugaišta! Mokykis, dukra, ramiai pradėti pamoką“.
Šiam mokslui man prireikė beveik trijų metų. Optimaliam variantui rasti buvo naudojami įvairūs metodai, kol radau savo.
Tėvas mirė, nespėjo pasidžiaugti mano sėkme ir nepamatė savo kūrinio spaudoje.
Bet gyvi jo augintiniai, skaitytojai, kurie savo dėkingumu, sklindančia širdies šiluma – gerais prisiminimais pastatė jam ne memorialines lentas, o savotišką neišdildomą paminklą – Atmintį apie jį.
