Naujausios
Vilnius – staigmenų miestas
Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų vasara buvo neįprastai palaiminga: saikingas lietūs, kuris labai reikalingas javams ir kitoms būtinoms kultūroms, ir saulė, kuri sušildo visus ir viską. Visur džiaugsminga šilumos šviesa.
Vieną tokią švelnią vasaros dieną iš tolimos Lietuvos gavau gražų voką, kuriame buvo taip pat gražus firminis blankas su kvietimu: Lietuvos komunistų partijos miesto komitetas kviečia mane, Šiaulių miesto išvaduotojo dukrą, į iškilmes, skirtas keturiasdešimtoms išvadavimo nuo vokiečių-fašistų užgrobėjų metinėms.
Mano maršrutas: iš savo mažo miestelio į Ufą traukiniu, paskui lėktuvu Ufa – Maskva – Vilnius. O kaip toliau iš Lietuvos sostinės – Dievas žino.
Trečioji kelionės diena. Lėktuvas artėja prie Vilniaus.
Žiūriu pro langą ir stebiuosi begalinių miškų gausa.
–O–o, – sakau savo kaimynei, – kokius turtus turi ši respublika: ne tik jūros gerybes ir gintarą, bet ir medieną!
– Deja, miškai nėra turtas, kaip Jums paaiškinti ... – ji parenka žodį, – mūsų medžiai netinka žaliavai ... jie .... m-m-m ... yra dekoratyviniai ir tiek.
Lėktuvas nusileido.
Laikrodis rodo tiek pat valandų ryto, kiek buvo ir Maskvoje.
Einu per salę ir ieškau standartinio stendo.
Savaime suprantama, turėdama omeny mūsų kraštų keliautojų įsakymus: „Būkite budrūs“, „Žioplys yra sukčių radinys“, prie kiekvieno stendo tempiau iš paskos pilną kelioninį krepšį su brangiomis dovanomis – suvenyrais: malachito dėžutėmis, medinėmis meškomis, „Baškirų medaus“ statinaite ir keliomis Stepano Zlobino knygomis apie Salavatą Julajevą.
Pakėlusi galvą spoksau į dideles antraštes. Tyliai skaitau lotyniškas raides, bandydama iš klausos kažką suprasti. Pamažu pereidama nuo vieno stendo prie kito netyčia atsitrenkiu į vyrą. Iš netikėtumo paleidžiu ... ne, ne didelę, ją laikau it buldogė, o kitą – mažą krepšį, su pinigais ir dokumentais. Jis greitai pakelia jį, paduoda man šį „lobį“ ir klausia:
– Jūs iš Rusijos?
– Taip, – atsakau, nustebinta jo įžvalgumu, – o iš kur jūs žinote?
– Tik Rusijos gyventojos gali tempti tokį svorį ir nepaleisti jo, kol neperskaito visų skelbimų iš eilės. Maldauju, palikite šį monstrą ramybėje, niekas neatims jo iš jūsų!
Jis buvo toks geranoriškas, kad aš jam paklūstu ir išdrįstu pasidomėti dėl artimiausio reiso į Šiaulius.
Vyras buvo labai plepus (nepaisant pasakojimų apie baltų santūrumą ir šaltumą). Iš jo sužinojau, kad man geriau važiuoti su traukiniu. O tam reikia nuvykti į miestą.
–Su kuo nuvažiuoti?
–Aš pats jus palydėsiu.
Pakėlė mano žalios spalvos „monstrą“, nuvedė prie stotelės. Einant mano širdį spaudė mintis: „Pasitikėjau nepažįstamuoju ... Dabar jis neatstos nuo manęs kaip pirties lapas“. Bet ... „pirties lapas“ įnešė mano krovinį į autobusą, paprašė konduktoriaus, kad mane išleistų tam tikroje stotelėje ir mojuodamas atsisveikino, pats „nukrito“.
... Iš anksto įsigijau bilietą į rytinį traukinį, nusprendžiau apsistoti viešbutyje. Ne viename viešbutyje man vietos neatsirado. Taksi vairuotojas išjungia skaitiklį taupydamas mano pinigus, kai iš pokalbio sužinojo mano vizito tikslą.
–O–o! – sako, – iš ten, kur Sibiro tankūs miškai su lokių gausybe?
–Ne, – pataisau jį, – tai Uralas. O aš pati meškas mačiau tik zoologijos sode.
Sustojo prie kito viešbučio ir draugiškai patarė, į kokį įtakingą žmogų kreiptis:
– Pirma pateikite oficialų raštą ir nieko nesakykite. Jis pats paklaus, ko jums reikia.
– Keista. Vadinasi, aš dabar turi elgtis visai kitaip?
– Taip, čia mėgsta truputį ... m-m-m ... instrukcijas, nu tokie biurokratai!
Tai buvo senovinis pastatas su lipdiniais ir plačiais aukštais langais, su čerpiniu stogu. Aš atidariau sunkias ąžuolo duris su masyviomis vinių galvutėmis ...
... Kambarys mane sužavėjo savo erdvumu, specifinio kvapo neturėjimu ir švara. Kambarinė palydėjo mane, laužyta rusų kalba paaiškino, kur kas yra, išeidama nusišypsojo ir uždarė duris.
Iki vakaro turėjau daug laisvo laiko, todėl nusprendžiau prasmingai praleisti jį: šiek tiek pailsėjau, sugalvojau pasivaikščioti po miestą. Vienai klaidžioti nepažįstamomis gatvėmis, atrasti miestą, jį pažinti yra su nieko nepalyginamas malonumas. Negalėjau nepasinaudoti šia galimybe.
Aplinkui buvo senoviniai raudonų plytų namai. Juos supo tvarkingai apkarpytų krūmų gyvatvorė. Gėlių gausa. Seni namai buvo įspūdingi: pretenzingi bareljefai ir vartų bokštai. Samanotos sienos. Sunkūs langų rišiniai. Iš kai kurių pastatų fasadų praeiviams šypsojosi kažkokie monstrai. Aukštos arkos – skliautuotas praėjimas. Ažūrinė gotika. Tarsi būčiau patekusi iš dabartinio amžiaus į praeitį, kažkokį tolimą šimtmetį. Kokio amžiaus šios samanotos sienos? Jiems trys šimtai metų ... daugiau? Bažnyčios stelės. Įmantrių kaltinių tvorų simfonija. Fontanų kaskada, tiltų kupros. Šiuolaikinė architektūra, sėkmingai integruota į senovės dekoracijas, taip pat negali būti vadinama blankia.
Keisti pėstieji. Kelyje nei vienos mašinos: nei dešinėje, nei kairėje. Eik ramiai, kelias laisvas. Ne, jie stovi kaip alaviniai kareivėliai, stovi ir laukia „geležinio medžio kirtėjo“ signalo su raudona, geltona, žalia spalva ant kaktos. Namuose jau seniai būčiau perbėgusi kelią ir jau ėjusi tiltu į universalinę parduotuvę. Bet aš nenorėjau pasirodyti „per daug kultūringa“ , kaip sakydavo Obrazcovo lėlių teatro vedantysis, prieš užhipnotizuotus žmones.
Vos perėjusi tiltą, iš niekur atsiradęs debesis kiaurai apipylė tarsi šaltu „dušu“. Saulė pasislėpė – atšalo, vėjas pliaukštelėjo mano neseniai tokios gražios suomių gamybos suknelės, kurią pagal „blatą“ specialiai šiai kelionei įsigijau, padurką.
Aš kažkaip išdžiūvau tvankioje parduotuvėje ir pirmiausiai nusipirkau sulankstomą japonišką skėtį, tik atsiradusį mūsų buityje. Su juo nesiskyriau iki kelionės pabaigos, nes netrukus supratau, koks tai būtinas atributas Baltijos regiono gyventojui. Nes nežinai, kurią minutę lįs. Lietus prasideda labai netikėtai ir, atlikęs savo darbą, taip pat netikėtai baigiasi. Ir tarsi nieko nebuvo, saulė nekaltai ryškiai šviečia, tarsi nebuvo pasislėpusi už debesies.
Universalinėje parduotuvėje gavau nemalonią „pamoką“.
Per mikrofoną dviem kalbomis paskelbė, kad tam tikrame aukšte prekiauja pėdkelnėmis. Vos tik mano „lokatoriai“ išgirdo šią informaciją, aš nulėkiau į nurodytą aukštą. (Juk pas mus pėdkelnės yra deficitinė prekė, taip pat kaip ir ilgi medvilniniai marškinėliai, pamėgtos mūsų močiučių). Vienu ypu pakilusi į penktą aukštą, puolu prie pėdkelnių kalno, pasirinkdama mano dukrytei, motinai ir uošvei tinkamus dydžius. Pririnkusi n vienetų, pergalingai atsigręžiau, ieškodama tų žmonių, kurie galbūt tik artėja prie geidžiamų daiktų. Bet ... nepamačiau nei skubančių, nei griebiančių, nei stumiančių ... Net sutrikau iš gėdos, nustūmiau nuo savęs be kovos gautą laimikį. Ir gėdydamasi savo elgesio, padaviau pinigus pardavėjai. Mūsų tautietės tikrai nepraleistų progos įgelti, o ši „nužudė“ mane mandagiai klausimu: „Ar poniai i suvynioti?“
Išsiuntusi pirkinius paštu, grįžtu į viešbutį.
Pakeliui užėjau į valgyklą su jūros tematikos pavadinimu.
Interjero apdaila atitiko pavadinimą: ant sienos, kaip laive, kabo siauri laiveliai, virvės, iliuminatoriai, mėlyna patalpos spalva ...
Atsisėdu prie balta staltiese padengto staliuko. Padavėja klausia, ko aš norėčiau. Po pasivaikščiojimo išalkusi buvau pasirengusi suvalgyti jautį. Todėl užsisakau sriubos pilną porciją, dvigubą antrą patiekalą ir atsigerti.
– Ir sriubos? – labai nustebo.
Matyt, spendžiant iš mano figūros aš negalėjau tiek įveikti. Nors nesu smulkutė. Pasidarė truputį nepatogu dėl žvėriško apetito. Todėl sumažinau kalorijų kiekį:
– Taip. Tik pusė porcijos.
– …deja, dabar nėra galimybės įvykdyti šį užsakymą ...
Tikrai, kaip aš nepagalvojau: jau vakaras, greitai užsidarys, sriuba pasibaigė.
– ... mes neturime įpročio valgyti sriubą vakarienei ... – pagaliau ištaria mandagi mergina, kruopščiai konstruodama sakinius.
Kitas nemalonumas laukė viešbučio kambaryje, bet, mano laimei, tai vyko be liudininkų.
Prieš einant į dušą nusprendžiau išvėdinti kambarį. Viršulangis yra, tačiau be skląsčio, kuris jį laikytų. Užlipau ant plačios palangės ir bandau pasiekti bent apatinės dalies – nepavyksta. Kėdė ant palangės ir kruopštus sandariai uždaryto daikto tyrimas – nedavė jokių rezultatų. Nusileidau ant grindų, ėmiau spręsti galvosūkį: juk ne be reikalo čia yra viršulangis. Prisiminiau klasikinę Fonvizino herojaus frazę. Pastebėjau šalia rėmo kabantį ilgą ketaus strypą su apvalia rankenėle apačioje. Eurika! Švelniai patempiu į apačią ir štai – „Sezamas“ lėtai ir be ypatingų pastangų atsidarė ...
Pavargusi po kelionės ir nuo įspūdžių nugrimztu į gilų miegą.
(Tęsinys kitose „Atolankose“)
