KURŽEMĖS TOLIMA ŠVIESA (4)

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
Iškilmės Salduvėje.
Tęsiame Baškirijos rašytojos Šaulijos Zulkarnajevos (Alkinskajos) prisiminimus. Neįprastą vardą – Šaulija – dukrai suteikė tėvas, 1944 metais sunkiai sužeistas Šiauliuose ir tarsi nuspėjęs ateitį, jog gims dukra, kuriai suteiks miesto, kuriame išgyveno, vardą. 1946 metų gegužės 17 dieną pažadas išsipildė – gimė mergaitė su iš anksto priskirtu vardu Šaulija.
Šiauliuose moteris lankėsi du kartus – 1984 ir 1987 metais.

Šaulija Alkinskaja (knygas pasirašo mergautine, Zulkarnajevos, pavarde) – Baškirijos Respublikos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narė, devynių knygų autorė.

„Lietuva tapo mano gyvenimo dalimi“, – laiške Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai rašė Šaulija Alkinskaja, iki šiol tebesidominti viskuo, kas susiję su Lietuva.

Šau­li­ja Zul­kar­na­je­va (Al­kins­ka­ja)
Ra­šy­to­ja

 

Diena, kurios niekada nepamiršiu

Antroji diena buvo sunki. Sunki ir iškilminga.

Pirmiausia kapinėse pagerbėme žuvusiųjų atminimą. Kiekvienas kapas yra gerai prižiūrimas, prie galvūgalio pastatyta marmuro lenta, kurioje nurodomi mirusiojo gimimo metai ir mirties diena. Neapsiėjo be dramatiškų veiksmų – vyras atsiklaupė ir pradėjo raudoti, apkabindamas kalnelį. Ten guli jo žmona. Kitas vyras buvo išvežtas greitosios pagalbos automobilyje ...

Labai sujaudino tas skausmas, kuris lyg nuslūgo praėjus metams. Šie žmonės vėl ryškiai išgyveno karo laikų tragediją ...

Minėjimas prie Amžinosios ugnies. Po kaitria saule, kaštonų ir liepų pavėsyje atrodė nerealu tai, kas vyko šiame krašte prieš keturiasdešimt metų.

Po to visi šimtas septyniasdešimt penki veteranai, vieni su karine uniforma, kiti su civiliais drabužiais, su kiekviename žingsnyje skambančiais ordinais ir medaliais, išsirikiavo į koloną. Ir šis skaidrus, ne mažas gretasienis pajudėjo link Salduvės kalno.

Per visą gatvę išlaikydami griežtus atstumus stovėjo jaunuoliai ir merginos su gvazdikais rankose. Šios gėlės palaipsniui pereina iš jų rankų į mūsų rankas. Žmonės iš skirtingų gatvių plūsta ir skuba prisijungti prie šios neįprastos eisenos. Išeidama iš miesto atsigręžiau – kolonos galas buvo kažkur labai toli.

Prieiname prie kažkokios aukštumos su vešlia žole.

– Tai ir yra Salduvės kalnas, – paaiškina man Violeta, prie kurios nuolatinio buvimo šalia manęs aš jau pripratau. – Mes neturime aukštų kalnų, aukštumas vadiname kalnais.

Ten buvo pastatytas memorialinis ansamblis miesto išvadavimui nuo įsibrovėlių įamžinti. Centriniame taške yra trys skulptūrinės figūros stambiu planu.

Tai trys kariai, simbolizuojantys trijų tipų karinius dalinius: pėstininkų, tankistų ir artilerijos. Merginos ir vaikinai su tautiniais rūbais stovi abipus paminklo marmurinės sienos pakraštyje su ilgu ąžuolo vainiku. O netoliese esanti kalva tarsi išmarginta tvarkingai išdėstytais gyvų figūrų spygliais. Tai jauni kariai vėjyje plazdančiuose apsiaustuose su šautuvais nukreiptais į miestą ir iš dalies ir į mus. Kažkaip nejauku. "Rekviem" atliekantis po atviru dangumi galingas choras sustiprina akimirkos iškilmingumą.

Vėl apsiniaukė (sunku priprasti prie labai permainingo oro).

Žodis suteikiamas pirmajam sekretoriui. Tik jis priėjo prie mikrofono, kuris stovėjo marmuro puslankio centre, netoli būsimo Amžinosios ugnies degiklio, trečią kartą per dieną pradėjo lyti. Prie oratoriaus pribėgo paslaugus vyras su dideliu juodu skėčiu. Tačiau netrukus po gesto, reiškiančio „nereikia“, jis buvo priverstas pasitraukti.

– Koks šaunuolis! – šalia kažkas tyliai pasakė.

Man įstrigo Marcelės Kybartienės kalba. Liekna moteris, su gerai prigludusiu kostiumėliu, su apdovanojimais ant krūtinės. Ji buvo medicinos seserimi, tačiau taip pat teko rankose laikyti ir šautuvą. „Ten, – ji rodo į kalną, kuriame stovi kariai, – mes kartu su mano drauge ir sužeistaisiais, kurie galėjo laikyti šautuvą ir šaudyti, atrėmėme puolimą ...“ Ji nebaigia kalbėti ir pasitraukia nuo mikrofono. Prisiminimai ją užvaldė.

Ateina Amžinosios ugnies uždegimo momentas. Tyla. Tokia sunki tyla, netgi ir vėl trumpam išlindusi saulė pasislėpė už debesies. Tyla spiegia ausyse, spaudžia krūtinę. Veteranų virtinė juda link Amžinosios ugnies.

Deda gvazdikus. Ir šioje iškilmingoje tyloje galima išgirsti kiekvieną per ceremoniją ištartą žodį.

„Neduok Dieve, Viešpatie, mano vaikams ir anūkams, niekam pamatyti tokį košmarą.“

„Savo kojos kaina aš apgyniau tave, Lietuvos žeme,“ – tai pasakė moteris su ramentais, kuri atkakliai įveikė visą kelią nuo miesto, atsisakydama pasiūlyto automobilio.

„Valiuša! Atleisk, aš tavęs neapsaugojau. Dabar atvažiavau pas tave ...“

Aš taip pat priartėjau prie šios vietos. Matau televizijos kamerą. Ugnį. Emocijos užplūdo ir mane.

Tame, kad šią ugnį šiandien įžiebė, kad dabar miestas klesti, yra ir mano tėvo nuopelnas.

Lūpos kužda: „Tėti! Už viską, už viską ačiū Tau!“ Ašaros pačios bėga per skruostus. Noriu graudžiai, garsiai verkti.

Tačiau labiausiai sukrėtė mums kino teatre parodytas dokumentinis filmas, nufilmuotas tą istorinę dieną. Dundėsis, sprogimai, „Katiušų“ švyturiai. Pėstininkai atsigulė, nedrįsdami pakelti galvos. Žemė susimaišė su dangumi. Dangaus nėra – viena vientisa pilka uždanga. Kitame kadre garsiai šaukdamas „Ura -a -a „ pėstininkai pakilo ir veržėsi į priekį.

Štai vienas pėstininkų trumpam atsuka veidą, lyg kažką šaukia. Liesas, aukštas tarsi stulpas, su kario palaidine ir šalmu. Ir puolė į priekį. Nosis! Unikali, nepakartojama nosis su kuprele. Šis veidas ....

– Nejaugi jis?

Kviečiamas šūksniu „Pirmyn“ žmonių skruzdėlyno sraute, kurį bet kurią akimirką gali paliesti kulka, skeveldra, kurį tiesiog gali sutriuškinti priešo tankų vikšrai, kurį šiame košmare gali netyčia sunaikinti ir savi ... Akistatoje su mirtimi, kur beveik nėra jokių šansų ... Taikinys – žaislas. Man taip buvo jo gaila. Vienas tarp tų, kurie grįžo ir negrįžo. O dvidešimt milijonų ... neprikelsi.

Vėliau mano prašymu kinomechanikas surado šį kadrą. Giliai įdubusios akys, įdubęs veidas, šonkauliai, matomi net per kario palaidinę. Labai panašus, kaip nuotraukoje su savo kuopa Kuržemėje. Mane, įpratusią matyti tik seną tėvą, nustebino jo jaunystė, jo lankstumas, jo judrumas. Ir vis dar netilpo galvoje, kad jo nebėra šešiolika metų, o jo atvaizdas, gal šešėlis ar fantomas yra išlikęs... vaikšto ... juda.

Išvykimo dieną Zinaida Gaurilčikienė paklausė:

– Na, kaip tau patiko pas mus?

– O, man čia viskas labai patiko. Čia labai gražu ir gyvenimo sąlygos yra puikios (tuo įsitikinau vaikščiodama po miestą viena ir aplankiusi keletą parduotuvių).

– Tada persikelkite gyventi su savo šeima pas mus.

– Ne, ačiū.

– Kodėl?

– Čia debesys ir saulė tarsi budi. Ir šalta. O pas mus tiek saulė, tiek debesys iš anksto perspėja apie numatomus veiksmus. Patikimi.

Visi pasijuokė iš tokio atsakymo.

Olimpinės žaidynės, bulvės, kortos

Išlydėjo mus su Zinaida Salichovna Kuznecova viename kupė, pasirūpindami kelione iki Ufos.

Užuot per dvi paras pasiekti gimtinės, mūsų laukė netikėtas maršruto pakeitimas. Mūsų traukiniui neleido važiuoti per Maskvą, nes vyko olimpinės žaidynės. Ir nukreipė jį aplinkiniu keliu. Mes važiavome savaitę. Kartą atsidūrėme pietuose. Prisimenu Rostovą, Krasnodarą. Ir šiose stotyse labai stiprų raugintų agurkų kvapą, vaisių ir daržovių pigumą.

Zinaida Salichovna rūpinosi manimi kaip savo pačios dukra, kad tik aš neatsisakyčiau lošti su ja kortomis. Už tai man buvo suteikta galimybė miegoti ant viršutinio gulto, kiek man patinka, ir valgyti agurkus su bulvėmis tiek, kiek telpa. Iš kur bulvės? Jų buvo labai daug, apie pusė kibiro. Ji vežė jas iš miesto.

Įsiminkite senos karo gydytojos receptą: pirmiausia išvirkite nuluptas bulves, po to neperpjautas bulves apkepkite iš visų pusių. Tokiame pavidale jos puikiai išsilaiko visą savaitę.

Jos pasakojimai apie karo gydytojų likimą vertos atskiro aprašymo. Ilgas ir monotoniškas kelias geležinkeliais man neprailgo, nes šalia buvo komunikabili, išprususi ir nepaprastai šilta moteris.

Į jos klausimą, kaip lietuviai mane rado, atsakiau:

– Atsitiktinai. Mano pusseserė Elona, gyvenanti Vyborge, atostogavo Baltijos šalyse. Atsitiktinai prie valgyklos stalo kartu sėdėjo Rimantas iš Šiaulių miesto. Įsikalbėjo. Taigi, tas vaikinas sužinojo apie mane. Muziejaus mokslo darbuotojas Rimantas Beleckas parašė miesto laikraštyje apie mano egzistavimą. Mano naujoji bičiulė perskaitė ... Aš atsakiau į jos laišką ... Vadinasi, padėjo Jo Didenybė Atsitiktinumas.

(...)
Ir šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­kios fi­lo­so­fi­nės min­tys ta­da ma­ne už­val­dė...
Ma­no tė­vas ga­lė­jo neat­si­dur­ti to mū­šio pra­ga­re... Gal bū­čiau gi­mu­si, bet ta­da su ki­tu var­du ... Tu­rė­čiau ki­tą pro­fe­si­ją, ki­tą šei­mą ... Ir gy­ven­čiau, gal­būt, ki­tur. Aš ga­lė­jau tu­rė­ti vi­sai ki­tą gy­ve­ni­mą. Gal­būt ir daug leng­ves­nį, be dau­gy­bės iš­ban­dy­mų, eg­za­mi­nų, ku­riuos li­ki­mas da­vė man... Bet! Aš ga­lė­jau pra­leis­ti šį gy­ve­ni­mą! Su­dė­tin­gą, bet ne­pap­ras­tai gra­žų.
At­si­tik­ti­nai ar są­mo­nin­gai Lai­kas mus ne­ša per gy­ve­ni­mą ir pa­lie­ka ten, kur kiek­vie­nas tu­ri pa­tei­sin­ti sa­vo var­dą.
Lai­kas. Ne­nus­pė­ja­mas lai­kas. 1993 me­tai. Iši­ro TSRS, iš že­mė­la­pio din­go di­de­lė vals­ty­bė. Vis­kas pa­si­kei­tė. Pa­si­kei­tė po­žiū­riai, ne­beak­tua­lios dva­si­nės ver­ty­bės. Ma­no mies­tas ati­to­lo. Vis­kas li­ko už tų me­tų ri­bos.
Min­ty­se klai­džio­ju Šiau­lių gat­vė­mis, pri­si­me­nu sa­vo drau­gus.
Kar­tais net sap­nuo­ju ma­no mies­tą.
Esu iš­si­ti­ki­nu­si: so­cia­li­niai ka­tak­liz­mai ne­ga­li nu­žu­dy­ti žmo­gu­je įskie­py­tą ver­tin­giau­sią pra­dą – At­min­tį.
Mes vi­si pa­val­dus lai­kui.


1984, 1997 m. rugp­jū­tis
Vil­nius – Šiau­liai – „Ka­ra­gais­kij bor“ sa­na­to­ri­ja (Če­lia­bins­kas)