Naujausios
Protingavimai ir nenutylėtos paslaptys
Didžiojoje galerijos salėje eksponuojami Nijolės Vilutienės kūriniai. Monochromiškuose estampuose tarsi jauti tylų pajūrio žolės siūravimą, gali įžvelgti migloje tolstantį horizontą, akimis sekti, kaip tamsos raizginys plyšta, iš jo veržiasi šviesos kamuolys – gyvybė. Begalinėse linijose – ir giedra, ramybė, lengvumas, ir skausminga tikrovė. Tyla nejučiom išsilieja ritminga melodija, linijos veda mintis, skandina melancholiškame liūdesy.
Antrajame ir trečiajame galerijos aukšte karaliauja spalvos, barokiškos formos, akį traukia tiek prieš tris dešimtmečius sukurti ofortai, tiek naujesni Mikalojaus Povilo Vilučio „paveiksliukai“, o mažojoje salėje tapybos darbai pakeri teatrališku žaismingumu, ironišku patosu. Tvirta kompozicija, preciziškas piešinys, rėkiančios spalvos sukuria vaizdus, kuriuose tvinkčioja jausenos, kibirkščiuoja įtampos.
Atidarydama išskirtinę parodą „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė pradėjo nuo „Šiaurės Atėnuose“ kovo 18 d. paskelbtų tekstų, perskaitė kelias filosofinės išminties bei ironijos kupinas miniatiūras, autoriaus vadinamas protingavimais. Daliai susirinkusiųjų buvo naujiena, kad Mikalojus Vilutis ne tik žymus grafikas, plakato meistras, iliustratorius, tapytojas, bet ir rašytojas. Viena iš jo knygų („Tortas“) išleista net Japonijoje.
Cituojame porą tekstų, kurie atskleidžia autoriaus subtilų humorą, kritišką realijų vertinimą.
*
Dievas sukūrė pasaulį gerą sau, o aš Dievo sukurtame pasaulyje kuriu pasaulėlį gerą man – paveikslėlį paišau.
*
– Mikalojau, girdėjau, tavo paroda kažkokioj galerijoj.
– Taip.
Atodūsis.
– Teks nueiti.
Jis iš tikrųjų nuėjo. Dabar mane sąžinė graužia. Atėmiau iš žmogaus didžiausią turtą – laiką.
Autoriaus šmaikštūs komentarai sukėlė smagų juoką pilnutėlėje salėje. „Ten tik vienas žiūrovas tebuvo, na, neskaitant Nijolės ir Vaidilutės. O dabar kaip mane sąžinė užės...“ – vos pastebimai šypteli Mikalojus. Reikia pasakyti, kad sveikintojai, bendramoksliai ir buvę kolegos taip pat nevengė paatvirauti, jaunystės „nuodėmių“ ir nutikimų priminti.
Parodą pristačiusi šeimos bičiulė dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė sakė be galo mylinti šią porą, išskirtines asmenybes. „Mikalojus man tikras guru. Prisipažįstu, kad būtent dėl jo pamintijimų perku „Šiaurės Atėnus“. Nepaliauju žavėtis. Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus, universalus menininkas, kurį visada mintyse vadinu MEISTRU. Jis VDA profesorius, Nacionalinės premijos laureatas, šilkografijos technikos pradininkas bei korifėjus Lietuvoje. Labiausiai žinomas kaip grafikas, tačiau ir puikus knygų dailininkas, plakatistas, tapytojas bei rašytojas. Tiesiog – universalas. Jo darbai – aiškios struktūros, elegantiški, neretai patetiški ar net grotesko pripildyti. Šioje parodoje matyti platus kūrybinis diapazonas. Be galo gera proga pamatyti daug tapybos.“
Dailėtyrininkė pabrėžė, kad Nijolės Vilutienės kūryba labai moteriška, bet nėra švelni. Panteistinis pasaulio matymas atskleidžiamas minimalistine raiška. Kūriniuose daug šviesos ir tylos, emocijos pulsuoja linijos brėžiais, tirpsta punktyruose, tolsta begalybėje. „Manau, kad Šiauliams labai pasisekė, jie turi galimybę pamatyti dviejų brandžių menininkų retrospektyvinį rinkinį, parodą, kurios pavydėtų ne viena sostinės galerija“, – apibendrino dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
Menas ar žaidimas?
„Pavasaris. Norėjau šiltos, jaukios parodos, bet kai prasidėjo šita baisybė – karas, supratau, kad lapelių motyvais tos įtampos, kuri draskosi viduje, neišsakysi, – atviravo Nijolė Vilutienė parodos išvakarėse. – Man patinka tamsuma, tos šakelės. Kaip tos šakos kabo, man labai gražu. Iš tamsumos pereina į šviesą. Tikra muzika. Esu jausmo žmogus. Man labai svarbi nuotaika. Atrinkau darbus, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa, kuriuose net ramybės momentu juntama įtampos vibracija.“
Atidaryme stebėdama gausiai susirinkusius žiūrovus, atpažinusi kai kuriuos veidus, pavyzdžiui, bendramokslės „čiurlioniukės“ Irenos Ambrazienės, N. Vilutienė susigraudina, sunkiai valdo ašaras. Ji pasakoja, kad paroda įvyko jos intencija, pažadėjusi laiptiečiams tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius'21“ rudenį. Ir nors karui prasidėjus ištiko kūrybinis paralyžius, rankos nusviro, pažadą teko vykdyti. „Darbų sukurta gausybė, bet naujesnių nedėjau, pagal nuotaiką rinkau. Karas nebūtinai baisūs vaizdai. Atrinkau įvairių laikotarpių Mikalojaus darbus, juose irgi draskymasis, nerimas.“
M. P. Vilutis atidaryme tvirtino parodomis nebesirūpinąs, nes savo geriausią darbą jau nupaišęs, todėl yra nusprendęs tapti talentingu rašytoju. „Parodą surengė Nijolė. Aš nepadėjau, gal veikiau trukdžiau, bet paroda man priminė, kad esu neblogas menininkas. Esame skirtingi. Aš darau protu. Nepaišau simbolių, nepaišau idėjų ir gilių minčių, aš paišau gražius paveikslėlius. Nežinau, kas yra menas. Todėl nežinau, ar mano paveikslėliai yra meno kūriniai, ar ne. O Nijolė daro širdim, jausmais. Nijolė tikresnė menininkė. Negaliu sakyti, ar geresnė...“ – šmaikštavo M. Vilutis.
Apibendrinimui tiktų LDS Šiaulių dailininkų organizacijos vadovo Broniaus Rudžio mintis: „Žmonių yra įvairių: dirbančių, verkiančių... Man labiau patinka žaidžiantys. Meno mugėje „ArtVilnius'21“ pamačiau Nijolės darbą: kai šaka netilpo paveiksle, ji pratęsė ant sienos. Per tris dešimtmečius sukurti poros darbai atskleidžia, kad Mikalojus ir Nijolė Vilučiai yra menininkai, kurie nuolatos žaidžia. Kiekvienas savaip dėlioja vaizdus, žaidžia linijomis, detalėmis, spalvomis.“
Ar beverta ieškoti atsakymo, kas kuria meną? Meistro ranka, protas ar jausmai?
Parodą „Laiptų galerijoje“ galima aplankyti iki balandžio 19 d.
