Naujausios
Šiame kataloge yra šio rašinio autoriaus tekstas apie Lietuvos ir Šiaulių krašto tiltus ir tiltelius. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad pirmieji Lietuvoje tiltai buvo mediniai. Apie juos rašė eiliuotoji Livonijos kronika (apie 1290 m.). Istoriniuose šaltiniuose minimi įvairūs tiltai, pylimai, atsikartoja 14 a. ir 16 a. šaltiniuose, o kai kurie pasiekdavo ir 18 a.
Lietuvoje statant pilis neatskiriama fortifikacijos dalis buvo tiltai per vandens griovius arba pakeliamieji tiltai – Biržų pilies tiltas, Trakų salos pilies tiltas ir kt. Keliaujant Lietuvos didieji kunigaikščiai įsakydavo pastatyti tiltus per didžiąsias upes. Dažniausiai buvo statomi tiltai ant valčių. Kęstutis, statydamas Kauno pilį Nemuno saloje ties Nevėžio žiotimis apsaugoti darbininkus nuo kryžiuočių puolimo, pastatė per Nemuną du tiltus ir juos stipriai aptvėrė. Vėliau Vytautas Didysis statė per Nerį tiltą, kad iš aukštupio atkirstu upe susisiekimą su pilimi.
1702 m. piešinyje, kuris rastas Švedijos Karališkoje bibliotekoje, pavaizduotas tiltas per Mūšos upę su jį kertančiu senuoju Joniškio-Šiaulių keliu tarp Jauniūnų ir Lydekių. Piešinyje vaizduojamo tilto konstrukcija yra nesudėtinga – viršutinė dalis išlenkta, sukonstruota iš netašytų apvalių rąstų, ją laiko keturios eilės stulpų, viršuje šonuose yra karkasiniai turėklai Archeologo E. Vasiliausko nuomone, šis piešinys susijęs su konkrečiais Šiaurės karo (1700-1703) veiksmais LDK ir Kuršo kunigaikštystės pasienyje.
Piešinyje – LDK kariai jau persikėlę per Mūšą traukiasi nuo švedų kariuomenės, kuri yra šioje upės pusėje. „Šis piešinys yra vertingas tuo, kad tai seniausias detalus Šiaurės Lietuvos ir vienas iš seniausių tilto atvaizdų visoje Lietuvoje“ – teigia archeologas E. Vasiliauskas (E. Vasiliauskas., Vertingas 1702 m. šaltinis apie Šiaurės Lietuvos tiltus ir kraštovaizdį, „Kultūros barai“, 2011, Nr. 10, p. 81-83).
Po Lietuvos ir Lenkijos padalijimų kelius ir tiltus ėmė tvarkyti Rusijos imperijos administracija. 19 a. per Lietuvą buvo nutiesta daug magistralinių kelių, Peterburgo-Varšuvos geležinkelis su daugeliu medinių ir metalinių tiltų, pralaidų, sanpilų ir iškasų.
1825-1831 m. Rusijos imperijos kariuomenės kareiviai, vadovaujami projekto autoriaus papulkininkio A. Rokosovskio statė Ventos-Dubysos perkasą (dar vadintą Žemaičių kanalu), sudėtingą vandens susiekimo įrenginį, kurį sudarė Ventos bei Dubysos upių vagos, jungiamasis ir apeinamasis kanalai, 29 užtvankos, 41 akmeninis šliužas, 4 vandens rezervuarai, žiemos uostas ir net lynkelis, kad prireikus, laivai galėtų plaukti prieš srovę. Iki 1831 m. buvo iškastas visas jungiamasis Ventos-Dubysos kanalas ir didesnioji dalis apeinamojo, pastatytas tiltas per Dubysą, įrengtas uostas.
1859 m. balandžio mėn. pradėtas ir 1862 m. vasario 4 d. baigtas Kauno geležinkelio (Žaliasis) tiltas – sijinis geležinkelio tiltas Kaune per Nemuno upę. Jis jungia geležinkelio stoties rajoną su Žemutine Freda. Jis buvo statomas kartu su geležinkelio tuneliu, tiesiant Sankt-Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaką Lentvaris-Virbalis.
1882 m. grafai Tiškevičiai Palangoje pastatė medinį tiltą į jūrą. Tais laikais tiltas stovėjo kiek piečiau dabartinio, buvo apie 630 metrų ilgio, o jo galas užriestas į šiaurę, taip nuo bangų apsaugodamas prieplaukoje stovinčius laivus. Tokios formos tiltas išliko iki šiol. Gerokai sutrumpėjo tik sausumoje buvusi jo dalis.
Lyduvėnų tiltas – ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (patiltės aukštis – 42 m) Lietuvoje tiltas, esantis prie Lyduvėnų (Raseinių rajonas). Tiltas pastatytas Radviliškio-Pagėgių geležinkelio ruožo 50,7 km. Tiltas nutiestas per Dubysą ir jos slėnį. Medinę estakadą 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenės pionieriai. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje. 1918 m. vokiečių okupacinė valdžia pastatė plieninį tiltą.
Lietuvoje galima suskaičiuoti per pusantro tūkstančio didelių ir mažų tiltų, kurie sudaro daugiau kaip 51 km. Tai geležinkelio, plento, pėsčiųjų, tiltai per upes, ežerus, slėnius. Taip pat gausybė lieptų, dar vadinamų pėsčiųjų tiltais.
Tiltai tarpukario Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1918 m. gruodžio 6 d. įkurta Lietuvos plentų valdyba, kuri rūpinosi sausumos keliais, pastatė daug naujų tiltų. 1918–1937 metais Lietuvoje buvo pastatyta 20 naujų tiltų siaurajam geležinkeliui. 20 a. 3–4 dešimtmečiais buvo pastatyta keletas naujų tiltų Telšių, Kretingos ruože. Plentuose mediniai pasenę tiltai buvo keičiami gelžbetoniniais arba metaliniais. Iki sovietų okupacijos Lietuvoje buvo pastatyta apie 18 km bendro ilgio tiltų. Tiltus projektavo P. Markūnas, V. Rėklaitis, P. Vileišis ir kt. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik didžioji dalis didesnių Lietuvos tiltų buvo sugriauti ir sovietmečiu, o vėliau atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje vėl buvo atstatomi ir naujai statomi tiltai.
Lietuvos tiltai pavaizduoti Lietuvos pašto ženkluose. 2001 m. birželio 9 d. išleista pašto ženklų serija „Technikos paminklai. Tiltai“: Paplaujos tiltas Vilniuje per Vilnią. 1882 m.“ Dail. H. Ratkevičius; Pakruojo dvaro sodybos tiltas – užtvanka. 1821 m. Dail. H. Ratkevičius. Tiražas: po 0,50 mln. Spausdino Budapešto vertybinių popierių spaustuvė. Pastarasis 300-uoju pašto ženklu pažymėtas dailininko H. Ratkevičiaus sukurtas ženklas 36,67 x 30 mm dydžio. Jo šviesiai žalsvame fone, tarp lapuočių senų medžių pavaizduotas Pakruojo dvaro arkinis tiltas, kurio trys arkos atsispindi tos pačios spalvos lygiame Kruojos upės paviršiuje.
2015 m. liepos 4 d. išleistas pašto ženklas „Kretingos (Bajorų) geležinkelio tiltas“. Šis dailininko Tomo Dragūno kurtas pašto ženklas yra iš Lietuvos pašto leidžiamos pašto ženklų serijos „Lietuvos tiltai“. 0,87 centų vertės pašto ženklas išleistas 300 tūkst. tiražu (spausdino „Garsų pasaulis“, Lietuva). 2015 m. liepos 4 dieną pašto korespondencija, apmokama naujaisiais pašto ženklais, Kretingos pašto buvo antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.
Pakruojo dvaro arkiniam tiltui-užtvankai – 200 metų!
Pakruojo dvaro dviejų aukštų arkinis tiltas per Kruojos upę mūrytas ir pastatytas 1821 m. Apie tai byloja vidurinės arkos kontraforse išlikęs įrašas: „1821 t.v.d.e.“ Tad šiemet šiam tiltui sukanka 200 metų! Tiltas-užtvanka pastatytas barono Vilhelmo fon Ropo (Wilhelm von der Ropp, 1748-1824) iniciatyva, darbus tęsė jo sūnus Teodoras (1783-1852). Tai hidrotechninis įrenginys, turintis penkias arkas apačioje ir eilę arkų-turėklų su vandenį praleidžiančiomis angomis. Tiltas – 36,3 m ilgio, 5,2 m pločio bei 6 m aukščio. Vienintelis tokio dydžio arkinis tiltas Rytų Europoje.
Pakruojo dvaro arkinis tiltas statytas, sekant romėnų tiltų ir akvedų pavyzdžiais. Virš penkių tilto arkų kadaise buvo turėklai su dvigubai mažesnio žingsnio akutėmis. Tai galima matyti ir kataloge pateiktoje nuotraukoje. Šalia vandens malūno pastatytas arkinis tiltas – Kruojos užtvanka. Virš penkių tilto arkų iškyla turėklas su dvigubai mažesnio žingsnio akutėmis – išraiškingas hidrotechninis statinys. Statinis atliko ne tik tilto per Kruojos upelį, bet ir užtvankos funkcijas. Šalia šio tilto-užtvankos veikė vandeniu varoma lentpjūvė bei elektrinė.
Gelbstint šį unikalų architektūros statinį nuo visiško sunaikinimo, 1990 m. pradėtos rinkti lėšos jam restauruoti, paruošti brėžiniai tiltui atstatyti. Buvo atlikti pirminiai tilto restauravimo darbai, išbetonuotos arkinio tilto arkos ir sienos, išvalyta nuo apnašų ir įgriūvų tilto prieigos ir krantinė.
1999 m. buvo pradėti tilto restauravimo darbai: sutvirtintos ir restauruotos tarputiltės, centrinės arkos atramos ir kontraforsai, atstatyti dolomite plokščių turklai, įrengta tilto viršaus danga. Pakruojo dvaro arkinis tiltas iš pagrindų pradėtas restauruoti 1999 m., kai buvo gautas finansavimas.
2001 m. rekonstruotas arkinis tiltas yra viena iš lankomiausių Pakruojo rajono vietų. Lietuvos heraldikos komisija, atkuriant Pakruojo herbą įtraukė į herbą išskirtinius simbolius:vėjo malūną ir vietintelį arkinį tiltą Lietuvoje (etalono autorius dail. Juozas Galkus). Pakruojo herbas, kurio auksiniame herbinio skydo lauko apatiniame trečdalyje pavaizduotas juodas arkinis tiltas ir virš tilto skydo centre – raudonas skydelis su auksiniu vėjo malūnu buvo patvirtintas Lietuvos respublikos Prezidento 1993 m. lapkričio 24 d.
Tiltai, tilteliai ir lieptai Šiauliuose (17a – 19 a.)
1699–1700 m. Saksonijos kariuomenės topografų nubraižytame kelio nuo Gargždų per Salantus, Gelgavą, Šiaulius į Kuršą ir Kauną žemėlapyje vienoje iš kelio atkarpų pavaizduotas Šiaulių miestas Jame aiškiai matosi urbanistinė miesto struktūra, plane pirmą kartą pažymėta, bažnyčia ir turgaus aikštė šalia jos, pažymėtas tiltas per ežerą. Tai tiltas per ežerą keliui į Dirsėnus. Istoriniuose dokumentuose yra išlikę duomenų apie tiltą, stovėjusį ant Talkšos ežero. LR Mokslų Akademijos bibliotekoje išlikusiuose XVII a. miesto inventoriaus sąrašuose yra minimas šis tiltas.
18 a. pabaigoje Šiauliai abipus Rūdės upelio buvo nevienodai išsidėstęs: kairiajame jo krante – pagrindinė miesto dalis, dešinėje – priemiestis. Rūdė buvo vandeninga, nepasižymėjo ypatingu skaidrumu, tai minima ir XIX a. aprašymuose ir tai pavaizduota 1800-1801 m. Šiaulių miesto plane. Ištekėjęs iš geležingų pelkių, šis upelis surinkdavo ir lietaus vandenį, ir nešvarumus, tačiau prie jo buvo vieša pirtis ar plovykla, per ją buvo permesti mediniai tiltukai.
Dabartinio Aušros tako ir Ežero gatvių sandūroje buvo stačiakampė gana didelė Klebonijos kūdra. Nuo kūdros Rūdė, buvo nukanalizuota į vamzdžius Ežero gatvėje, toliau tekėjo sava vaga. Dirsė atitekėdama nuo Rėkyvos tekėjo per Padirsės slėnį, kuriame telkšo Prūdelis, atsiradęs apie 1877 m. fabrikantui Ch. Frenkeliui užtvenkus upeliuką. Plane matyti tarsi jo prototipas, nedidelis vandens telkinys prie tilto.
19 a. viduryje – 20 a. pradžioje Šiauliuose stovėjo du akmeniniai tiltai, pro kuriuos tekėjo Rūdės upelis. 2007 m. birželio 28 d. laikraštis „Šiaulių kraštas“ pranešė, kad Sankt Peterburgo valstybiniame archyve buvo aptikti Šiauliuose stovėjusių mūrinių akmeninių tiltų projektai. Jie stovėjo Posado (dabar Vytauto) ir Fabričnoje (dabar Vilniaus) gatvėje. Šias gatves kirto Rūdės upelis. Projektai nubraižyti 1839 m. Šiuos tiltų brėžinius archyve aptiko Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Jo nuomone tiltus statė carinės Rusijos valdžia, kad jie atitiktų kariuomenės poreikius – artileriją pertempti, kavalerijai perjoti. Tai buvo stiprūs akmeniniai tiltai (S. Sabaliauskas. Šiauliai turėjo kelis mūrinius tiltus per upę. „Šiaulių kraštas“, 2007 birželio 28, p. 1, 7).
1871 m. per Šiaulius nutiesus geležinkelį, jo pylimas nusekino upelį ir jis tapo panašus į griovį. Šiame kataloge pateikiama įdomi 1917 m. Pirmojo pasaulinio karo metų fotografo P. Engeis nuotrauka, kurioje užfiksuotas sugriautų Šiaulių vaizdas, bažnyčia, lygiais krantais Rūdės upelis-kanalas. Iš abiejų upelio pusių užpildytas vokiečių kareiviais, arkliais, vežimais. Šio upelio-kanalo gale, matosi akmeninio arkinio tilto fragmentas. Tai bene pirmoji nuotrauka, kurioje užfiksuota Rūdės upė ir tiltas per upę. Tiltas jungė gatves, kurias kirto Rūdės upelis: Vytauto, Vilniaus, Trakų. Fotografijoje Rūdės upelis tarp Vytauto ir Vilniaus gatvių. Baltas tiltas dabar būtų toje vietoje, kur įrengtas akmeninis fontanas.
Iš istorinių šaltinių dar žinoma, kad dabartinėje Trakų gatvėje buvo medinis tiltas.
Tarpukario tiltai Šiaulių krašte
Prieš 95 metus, 1926 metais, Pakruojyje pastatytas per Kruojos upę naujas gelžbetoninis tiltas ir išpiltas didelis pylimas. Iki šio tilto pastatymo pavasarį potvynio metu būdavo atskirta didelė valsčiaus dalis nuo Pakruojo miestelio (Pakruojus „Naujos Šiaulių naujienos“, 1927 vasario 13, p. 3).
1932 m. Šiaulių miesto savivaldybė per Kulpės upę, už statomos „Maisto“ skerdyklos pastatė nemažą tiltą (Stato tiltą. „Šiaurės Lietuva“, 1932 spalio 16, p. 2).
Šiaulių apskrities savivaldybė 1932 m. pastatydino vieškeliuose 7 gelžbetoninius tiltus, kurie buvo priimti ir perleisti susisiekimui. 8 metrų ilgumo tiltai pastatyti Lygumų valsčiuje per Kruojos upę, Šiaulių valsčiuje per Kulpės upę, Lygumų valsčiuje per Siladžio upę, Stačiūnų valsčiuje per Kruojos upę ir Pakruojo valsčiuje per Palos upę. 17 metų ilgumo: Šiaulėnų valsčiuje per Šušvę ir Padubysio valsčiuje per Dubysą. Pašvitinio valsčiuje buvo pradėtas 1932 m. per Mūšą 40 metrų ilgumo tiltas, kuris buvo užbaigtas 1933 m. (Iš Šiaulių apskrities savivaldybės darbų. „Šiaurės Lietuva“, 1932 lapkričio 27, p. 2).
Tarpukariu iki 1936 m. Rūdės upelis buvo atviras – dalis jo tekėjo natūralia vaga, dalis – žmogaus išbetonuotu grioviu. Buvo ir du tiltukai: Vilniaus ir Trakų gatvėse. Upelyje žmonės nesimaudydavo, o jo vanduo dabartine Aušros alėja nutekėdavo į vadinamąjį klebonijos prūdą. Miestui plečiantis, 1937 m. pradėtas kanalizuoti upelis, įrengiant kanalizacijos linijas. 1936 m. pagal inžinieriaus Vlado Bitės projektą Rūdė buvo kanalizuota, jos vietoje atsirado gatvelė. Sovietmečiu upelis galutinai „įkištas“ į metro skersmens vamzdį. Dabar upelis teka vamzdžiais po geležinkeliu greta geležinkelio stoties, po Rūdės ir Pakalnės gatvėmis, kerta Ežero gatvę ir pagal ją teka senųjų kapinių link. Rūdė įteka į Talkšos ežerą už stačiatikių kapinių. Upelio ilgis beveik 5 kilometrai (S. Sabaliauskas, Šiauliai turėjo kelis mūrinius tiltus per upę. „Šiaulių kraštas“, 2007 birželio 28, p. 1, 7).
Pokario tiltai Šiauliuose
Pokariu Šiauliuose taip pat buvo tiltų per upes. Statistikoje nurodoma, kad 1994 m. Šiauliuose būta dviejų tiltų, 1995 m. – jau trijų, 1998 m. vėl du tiltai. Joniškio kelyje ties ta vieta, yra buvęs tiltas, tačiau paskutiniaisiais sovietiniais darant sankryžos rekonstrukciją tiltas buvo pakeistas į daudą. Dauda – tai stačiakampis gelžbetoninis liejinys, kaip ir gelžbetoninis vamzdis, įstatytas į upės vagą ir užpiltas žemėmis. Pasak specialistų, 1997 m. duomenimis Šiauliuose buvo du tiltai, abu po 6 metrus ilgio, taip pat yra trys viadukai ir du pėsčiųjų tiltai per geležinkelį. Per upeliukus mieste yra ir lieptų, bet tai nėra tiltai (Z. Kučinskas. Miestas, kuriame užkasamos upės, dar turi du tiltus. „Šiaulių naujienos“, 1998 kovo 6, p. 9).
Rūdės upė tekanti per patį Šiaulių centrą kadaise turėjo tiltą, vėliau buvo užkasta ir jos vaga teka požeminiais vamzdžiais. Šis upelis vėl iškyla į paviršių tik ties Talkšos ežeru, į kurį ji įteka. Ir toje vietoje per ją nutiesta dauda, įrengta upelės vandeniui pralaida, į upelės vagą įleidžiant didesnio skersmens vamzdį ir užpilant jį žemėmis. Tokiomis pralaidomis Vijolė Šiauliuose įveikia ne vieną jai kelią pastojančią gatvę. Specialistai nurodo, kad jeigu įdėtas apvalus vamzdis ir jis užverstas žemėmis, tada jau nebe tiltas, tik pralaida.
Sovietmečiu XX a. 5-8 dešimt. vaikystėje augau mediniame name Valančiaus gatvėje. Per mūsų kiemą, šalia kaimynų tvoros nuo seno buvo griovys, kuriuo palijus pavasarį ir ypač rudenį tekėjo vanduo. Per šį griovį buvo nutiesti tiltai ir tilteliai, o mes vaikai šiame griovyje laidėme popierinius laivelius. Vėliau šie grioviai buvo užkasti paklojus kanalizacijos vamzdžius, nebeliko ir tiltelių.
Tiltų Šiauliuose belikę du. Abudu jie yra per Vijolės upelį ir abudu yra Medelyno rajone. Vienas iš jų yra V. Bielskio gatvėje, statytas dar tarpukaryje. Jo pamatas lietas. Tilto ilgis 6 metrai. Antrasis tiltas per Vijolę yra Vinkšnėnų gatvėje. Jis statytas apie 1970-uosius. Ji puošė gelžbetoniniai turėklai. Tiltas buvo pastatytas ant polių. Šiuos tiltus specialistai linkę vadinti tilteliais, nors jie kaip tikri tiltai turi perdengimo plokštę, atramines dalis – kaip ir priklauso tikram tiltui. Tilto per tokią upę privalumas yra tas, kad potvynio metu pro jį gali pratekėti didesnis vandens kiekis, nesukeldamas pavojaus gatvės pylimui (Z. Kučinskas. Miestas, kuriame užkasamos upės, dar turi du tiltus. „Šiaulių naujienos“, 1998 kovo 6, p. 9).
––
Petrui Kaminskui sudaryti katalogą apie Lietuvos tiltus, tunelius ir keltus savo rinkiniais ir informacija padėjo Algimantas Antanavičius, Alvydas Vakauskas iš Alytaus, Valdas Braslauskas, Daiva Kšivickienė ir Algimantas Kšivickis iš Jonavos, Raimundas Jucius iš Gargždų, Aleksandras Samoilovas iš Kauno, Rimantas Serva iš Kelmės, Ruslanas Kirejevas iš Lentvario, Asta Kaminskienė, Gediminas Kaminskas, Aristidas Kildušis, Jonas Nekrašius, Arvydas Skerys, Alina Šivickaitė iš Šiaulių, Mantas Vaitiekūnas iš Marijampolės, Sigitas Šimkus iš Radviliškio, Arvydas Jurkaitis iš Utenos, Zigfridas Jankauskas, Saulius Kruopis, Romanas Senapėdis, Diana Stapulionienė, Laimutis Stapulionis, Dainius Stumbrys iš Vilniaus, Virgilijus Poviliūnas iš Trakų, Rolandas Juknevičius iš Zarasų. P. Kaminskas dėkoja visiems šiems asmenims prisidėjusiems prie šio katalogo sudarymo, paskolinusiems fotografijas ar jų skaitmenines kopijas.
