Naujausios
Iš dainos istorijos
„Broli, neverk. Po 30 metų“ pristatyme surašyta dainos kūrimo istorija:
„1991 metai. Sausio 14 diena. Tuometinis Šiaulių „Tango“ roko klubo vadovas Aurelijus Silkinis skambina, kviečia ir per „bevielį ryšį“ šiauliečius atlikėjus atvykti į studiją, realizuoti spontaniškai gimusią bendros dainos idėją.
1991 m. sausio 11–13 dienomis praktiškai visi garsiausi Šiaulių atlikėjai nuolat judėjo – dalyvavo renginiuose Vilniuje, prie Spaudos rūmų, prie Parlamento, palaikė kolegas Kaune, Klaipėdoje. Sausio 13-osios naktį dalis dar suspėjo sugrįžti į Šiaulius ir dalyvauti koncerte-mitinge prie Šiaulių savivaldybės, pauzėse tarp dainų spėliodami ar brutalus puolimas apsiribos Vilniumi, ar laukti jėgos demonstracijos ir Šiauliuose. Didžiulė karinė bazė visai šalia, Zokniuose.
Sausio 14-osios pavakare „Tango“ studijoje (veikė ji miesto Kultūros rūmuose) ėmė šurmuliuoti ir gausėti išvargusių atlikėjų būrys. Aurelijus Ščiuka ir Gediminas Dapkevičius kuria muzikinę formą, ritminius piešinius konstruoja būgnininkas Vytautas Mundinas, gitaros rifų ieško Sigitas Orūnas. Paulius Arlauskas popieriaus lape dėlioja žodžius, kurie lyg patys krinta melodijon. Prisijungia Saulė, Gytis Paškevičius, Virgis Stakėnas, Lainius su dukra Gerda, Rolandas Janušas. Lygiagrečiai Saulius Pučinskas ir Ramūnas Zukas kuria video, filmuoja, peržiūri turimą medžiagą, ruošiasi Vilniun... Garso pultą ir keturtakį kasetinį magnetofoną „apšildo“ Artūras Šidlauskas.
Pavyko. Spontaniškai sukurta ir atlikta daina iškart sualsavo tikra nuotaika, tikra jėga. Viso to pagrindas – drąsa ir nuoširdumas. Nesvarbu, kad viskas vyko itin greitai, kad trūko techninių ir kitokių galimybių viską padaryti itin kokybiškai.
Per tris dešimtmečius dalis anuometinio proceso dalyvių išvyko gyventi į kitus miestus ir kraštus, dalis pasuko kitomis gyvenimo kryptimis. Bet dauguma atlikėjų su entuziazmu priėmė idėją dainą perdainuoti, atiduodant pagarbą laikotarpiui, kuomet visi buvome kaip kumštis, vieningi ir pasitikintys.
Šįkart Lainius-Laimontas Dinius ėmėsi organizacinės ir kūrybinės iniciatyvos, aktyviai ir energingai prisijungė Virgis Stakėnas, klubo senbuvis Gintaras Dzidolikas ir – tiesiogiai bei netiesiogiai – beveik visi anų laikų dalyviai. O keli naujai prisijungę neslėpė jaudulio, papuolę tokion kompanijon, tokiam reikalui ir tokiai Dainai.
Pavyko. „Broli, neverk. Po 30-ies metų“. Anuomet ir dabar muziką kūrė: Aurelijus Ščiuka, Gediminas Dapkevičius, žodžius rašė Paulius Arlauskas. Dainavo: Virgis Stakėnas, Rolandas Janušas, Laura Remeikienė, Sigitas Orūnas, Lainius, Evaldas Daujotas (1991 m. – Gytis Paškevičius), Saulė, Samas. Grojo Sigitas Orūnas – gitaros solo, Evaldas Daujotas – gitara, Vytautas Mundinas – mušamieji, Darius Vaitoška-Indėnas – bosinė gitara, ne tik klavišiniais grojo, bet ir aranžavo, miksavo bei co-prodiusavo Gintaras Dzidolikas.
1991 metais vaizdo klipą kūrė Puka-Paulius Arlauskas, Saulius Pučinskas.
2021 metais į vaizdo klipą sudėtos atlikėjų fotosesijos autorius Rolandas Parafinavičius, A. Ščiukos portreto – Vilmantas Dambrauskas. Finalinis audio masteringas – Igno Marcinkevičiaus, Pitsburgas, JAV. 2021 metais organizavo ir prodiusavo Lainius – Laimontas Dinius, talkinant Virgiui Stakėnui (1991 metais – Aurelijus Silkinis). 2021 metais video montavo ir remiksavo Matas Dinius.“
„Vieningumo jausmą esame pametę“
Laimontas Dinius įsitikinęs, jog buvo verta suburti kolegas ir priminti šios dainos kodą, nors ji ne kartą yra perdainuota kitų atlikėjų.
„Šios dainos perdariniai, nors geri techniškai, kokybiški, bet nė viename nėra to nervo, tos dvasios, kuri iš karto pagauna, o finale spaudžia ašarą, – sako L. Dinius. – Buvo ir toks jausmas, kad dainoje yra kažkas paslėpta. Mes, dabar susirinkę, tą paslėptą grūdą ištraukėm. Seniai nesijautėm tokie vieningi, kai vėl visus dainos sluoksnius sudėliojom. Tada mes neieškojom priešų – ieškojom stiprybės savyje, nes tuomet niekas nepramuš – jokie tankai. Tai šioje dainoje yra, kaip sako muzikantai, „draivas“, kuris veža, kabina.“
„Laikai, aišku, yra pasikeitę, – teigia jis. – Mes visi galime turėti ir turime skirtingus požiūrius, pozicijas, bet įrašinėdami šią dainą gerbiame kiekvieno poziciją. Ta pagarba mus suburia į vieną kumštį. Ambicijų, nuotaikų kaitų visi turime, bet šios dainos kodinis raktas visa tai išjungia, prasiveržia vieningumo jausmas. „
L. Dinius pabrėžia, jog vien dėl to buvo verta dainą atgaivinti, nes visuomenės susiskaldymas dabar yra didžiulis. Jo žodžiais, to nematyti gali tik aklas.
„Ne mažiau svarbu yra atiduoti pagarbą tam laikotarpiui ir tai drąsai, kurią mes turėjome ir kurios šiandien vis mažiau ir mažiau, – sako atlikėjas. – Pats sau kaip moto kartoju: gyvensi su baime – nieko nebus.“
Prisimena, jog 1991 metų sausio 11–12 dienomis buvo Vilniuje, koncertavo kartu su penkiamete dukra prie Spaudos rūmų: „Kvailas galbūt buvau, kad su mažamečiu vaiku tada visur kartu buvome, bet tokios buvo aplinkybės, o vaikai nieko nebijojo, buvo patys drąsiausi. Sausio 13-ąją į Šiaulius grįžome per Kauną, Sitkūnus, ir tiesiai važiavome prie miesto Savivaldybės, kur buvo žmonės susirinkę, vyko koncertas ir ten dainavom“.
Bet vienu pokyčiu, patirtu atgaivinant dainą, yra nustebintas.
„Aš dėl savo pasisakymų nesu iš tų, kurie mėgstami miesto valdžios, – sako jis. – 2018 metais buvau net išbrauktas iš valstybės šimtmečiui skirto koncerto, kurį, beje, Šiauliams rengė kauniečiai ir kvietė dalyvauti ir šiauliečius atlikėjus. O dabar miestas mūsų idėją palaikė ir net gavom simbolinę paramą. Netikėjau, kad miesto valdžios požiūris gali pasikeisti, bet pasikeitė – ačiū už sugebėjimą perlipti per save. Žinau, kad tai nelengva. Egocentrizmas yra didelis ir susiskaldymas vyrauja, o šiuo atveju tai dingo – kažkoks stebuklas.“
Pasidžiaugia ir kolegų reakcija: „Nebuvo klausimų: „O kam to reikia?“ Tik – kur ir kada ateiti?“
„Ši daina nebuvo dažnai grojama radijo, televizijos, nes 1991 metų garso įrašas techniškai skambėjo prastai, o dabar padarėm tarptautinio lygio – muzikos prodiuseris Ignas Marcinkevičius (Virgio Stakėno sūnėnas) iš Pitsburgo, yra galutinės garso korekcijos autorius, prisidėjo be jokio užmokesčio, nes tiesiog norėjo prisidėti prie to darbo.“
„Mano ginklas – mano gitara“
„1991-ųjų sausio 13-ąją buvau Vilniuje, – pasakoja Virgis Stakėnas. – Sporto rūmuose turėjo vykti koncertas, bet sulaukėm žinios, kad nebus. Tada kažkas iš muzikantų sako, važiuojam prie Parlamento. Kartu su tuometiniu „Vairo“ vadovu Vytautu Katiliumi ir nuvažiavom, įsikūrėm ant Martyno Mažvydo bibliotekos laiptų. Daug muzikantų buvo susirinkę, vyko spontaniškas koncertas. Bet ne visi iš Sporto rūmų čia važiavo – nesmerkiu jų, bet taip buvo.“
Spėjo dar kažkokiam kioskelyje nusipirkti pirštines, nes šalo, o groti reikėjo lauke.
„Nukirpau tų pirštinių galiukus, kad netrukdytų groti, – prisimena. – Tas pirštines iki šiol turiu. Pernai, minint Sausio 13-osios įvykius, per savo autorinį koncertą prie Savivaldybės, jas išsitraukiau, tik jau mano žmonos Ramutės papuoštas trispalvės juostelėmis.“
Pasidalija prisiminimu, kaip sausio 13-osios naktį Gediminas Ruplėnas jį pavežėjo savo automobiliu į Pašilaičius, kur gyveno sesuo.
Sesers sūnui Ignui, kuris prisidėjo prie dainos atnaujinimo projekto, tada buvo tik šešeri metai.
“ Bet jis atsimena, kad dėdė nakvojo jų namuose Vilniuje. Atsimena, kad prabudo girdėdamas tanko šūvius,“ – pasidalija sūnėno prisiminimu V. Stakėnas.
Rytą pabalsavęs Ukmergės plente parvažiavo į Šiaulius. Namuose įtampa didžiulė, o popiet paskambino iš roko klubo, klausia, ar prisidės prie bendros dainos?
„Nebuvo jokios abejonės – žinoma, kad taip, – prisimena tuometinį savo atsakymą. – Parą vyko darbas roko klubo studijoje – viskas buvo kuriama vietoje – tekstas, muzika, aranžuojama, įrašinėjama. Aš pats gal dvylika valandų praleidau, bet kiti – visas 24 valandas ir daugiau. Vyrai dar važiavo filmuoti į Vilnių, kaip žmonės budi prie Parlamento, kaip protesto plakatus kabina, pasus ir karinius bilietus prikala, kaip laužai dega.“
Tie istoriniai kadrai sudėti į vaizdo klipą. Per tris dienas jis buvo pagimdytas. Dienoraštyje V. Stakėnas yra užsirašęs, jog sausio 18 diena buvo išleista daina „Broli, neverk“.
„Kai dabar L. Dinius pakvietė prisijungti, tik klausiau: kada, kur ir kuo galiu būti naudingas? Aš džiaugiuosi, kad įsiliejo ir naujos jėgos“, – sako jis.
„Visada džiaugiausi būdamas muzikantų šeimos nariu, – pabrėžia V. Stakėnas. – Visada didžiavausi būdamas Šiaulių muzikantų gretose. Niekada neužmiršau, kas darėsi sausio 13-ąją 1991-siais. Niekada nesigyriau tą naktį buvęs su gitara – savo ginklu. Tik savyje tuo didžiavausi.“
„Visada laikiau save patriotu ir tebelaikau, – akcentuoja dainų kūrėjas ir atlikėjas. – Ta įtampos ir nerimo, o kartu ir beprotiškai sveiko tarpusavio solidarumo para, gyvenant Šiaulių kultūros rūmų įrašų studijoje ir kuriant dabar jau legendinę – su visu rimtumu ir atsakomybe tai tvirtinu – dainą-himną “Broli, neverk” mane tebeveda pirmyn iki šiol.“
Dar priduria: „Esu batsiuvys, kuris nešioja savo siūtus batus, tai yra atlieka tik savo kurtus opusus. O šįkart 6 minučių trukmės kūrinyje, per 13 sekundžių sudainavęs viso labo 13 žodžių sakinį, susireikšminu nesigėdydamas ir didžiuojuosi buvęs šio choro dalimi. Didžiuojuosi, kad buvau ne pasyvus įvykių stebėtojas, o dalyvis. Muzikantų ginklas yra menas, o mano ginklas – mano gitara.“
Kodėl ši daina aktuali ir šiandien?
„Aš įžvelgiu keistų paralelių, – sako V. Stakėnas. – Vyksta vertybių perkainojimas. Tada, prieš 30 metų, galvojome, kuo mes tapsime: ar norime būti tuo, kuo esame, ar tuo, kuo siekiame būti? Šiandien esame suvaržyti pandemijos, baimių, o nuo optimizmo, nuo įsiliejimo į bendrą reikalą priklauso mūsų visų buvimas. Laikas viską patikrina ir tai, koks tu esi, ar keičiasi tavo idealai? Kiekvienas yra savo laimės kalvis, bet yra ir bendras vardiklis, kuris mus vienija. Aš labai didžiuojuosi, kad esame šiauliečių muzikantų choras, o ne solistų rinkinys. Viliuosi, kad tas choras bus pastebėtas muzikos įvykių kontekste.“
„Tai šiaulietiška daina“
Rolandas Janušas prisimena, kad 1991 metų sausio 13-ąją buvo Šiauliuose. Tą kartą su „Vairu“ į Vilnių nevažiavo.
„Kas iš atlikėjų nebuvom išvažiavę į Vilnių, tądien Šiauliuose dainavome prie Savivaldybės pastatytoje scenoje. Aurelijus Silkinis mus buvo surinkęs į krūvą, – pasakoja R. Janušas. – Žmonių prie Savivaldybės buvo daug ir visi buvome labai vieningi. Kažin, ar kada dar būsime tokie vieningi ir dainuosime per naktis? O kitą dieną rinkomės į roko klubą, sugrįžo ir kiti muzikantai iš Vilniaus ir per visą naktį kūrėme dainą.“
„Tos dainos žodžiai: „Upė teka laisva po ledu...“ „Kas geriau: ar užgimus numirt, ar numirus užgimt?“ – tai Sausio 13-osios aktualija ir jie taikė tiesiai į širdį, – sako dainininkas. – Tada niekas nežinojo, kaip ir kuo viskas baigsis. Tie žodžiai buvo prasmingi ir tebėra prasmingi – tai nėra tik paprastai numesta eilutė.“
Pamena, jog ta kruvinoji naktis buvo bemiegė. Į namus grįžo tik persirengti ir ėjo atgal prie Savivaldybės, kaip daugybė šiauliečių.
„Šiauliai visada pasižymėjo dainininkais, čia dainuojančiais ir iš čia kilusiais, kūrybingomis grupėmis ir muzikantais, – pabrėžia R. Janušas. – Tada, prieš 30 metų, visų traukos centras buvo „Tango“ roko klubas. Mažai kas dabar prisimena, kad mūsų daina „Broli, neverk“ buvo išrinkta geriausia 1991 metų daina. Pamenu, kad 1992 metais važiavome į Vilnių atsiimti apdovanojimo ir koncertuoti. Vėliau ir operos solistai ją yra įdainavę, taigi ji nėra praėjusi pro šalį. Tai šiaulietiška daina, o už Šiaulius mes galvas guldome.“
