Dienos, kurios niekada nepasimirš

Juozo BINDOKO nuotr.
Šviesaus atminimo laisvės gynėjas Antanas Sakalauskas, sužalotas tanko, palatoje skaitė „Respubliką“.
Juozas Bindokas, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius, 1991 metų sausio įvykius ne tik matė iš arti, bet ir fiksavo. Jo nuotraukos buvo publikuojamos „Šiaulių krašte“, pasiekė Latvijos, JAV spaudą.

Lankė sužeistuosius

1991 metų sausio 13-ąją J. Bindokas buvo Šiauliuose, įamžino minias žmonių prie Savivaldybės.

Sausio 14 dieną Krikščioniško labdaros fondo vadovas Otonas Balčiūnas, dabartinis pastorius Valdas Vaitkevičius, Vitoldas Balčiūnas ir J. Bindokas sėdo į automobilį ir su labdara – vienkartiniais švirkštais, tvarsliava – išvažiavo į Vilnių teikti pagalbos.

Pasiėmė dokumentus, šiek tiek pinigų – važiavo į nežinomybę.

Nuvažiavę į Vilnių (J. Bindoko prisiminimu, tai buvo 1-oji tarybinė ligoninė – red.) perdavė labdarą. Palatose J. Bindokas fotografavo ir filmavo sužeistuosius (nuotraukas pateikė „Šiaulių kraštui“, pagal videomedžiagą Birutė Žymantienė parengė reportažą „Tankas mus vijosi“, 1991 m. sausio 22 d.).

„Tvyrojo baimė, – nuotaikas palatose prisimena J. Bindokas. – Jie kalbėjo, kad kareiviai buvo apkvaitę, turbūt paveikti narkotikų. Sužeistieji netikėjo, kad tai pabaiga, jie galvojo, kad dar grįš, dar ateis.“

Nuotraukose buvo užfiksuoti ir medikai, kurie priėmė labdarą.

„Jau trečia para ligoninės kolektyvas niekur nesiskirsto. Kas žino, kada vėl... Geri mūsų žmonės. Labai geri“, – liko laikraštyje išspausdinti gydytojų žodžiai.

Vienoje iš nuotraukų J. Bindokas įamžino jauną moterį ir prie jos lovos budintį tėvą: „Paprastas žmogus, rankos sudėtos. Saugoja savo sužeistą dukrą. Jis visą laiką sėdėjo. Arba – sužeisti jaunuoliai. Vienas du pirštus iškėlęs, kitam – buožės žymė per kaktą.“

Įamžino tanko sužeistą Antaną Sakalauską, radijo inžinierių, penkių vaikų tėvą, rankose laikantį dienraštį „Respublika“. Įrašė ir jo žodžius:

– Susikibom su tanku. Jis mane pervažiavo. Jam – nieko. Ir man... beveik nieko. Tik koja. Net sąmonės nepraradau... O užvažiavo ant manęs neatsitiktinai. Aš tikrai stojau prieš jį per patį vidurį tikėdamas, kad ant žmogaus nevažiuos. .. Kai supratau, kad jie tokių sentimentų nesupranta, bėgau, kvailys, į šalį ir... tiesiai po vikšru... Juk reikėjo pabėgti į priekį ir tik po to pasukti... Bet ką čia...Dar tik prasideda, sąjunginis... Pirmame Sąjūdžio suvažiavime, prisimenant, gražiai... Bet revoliucija kraujo reikalauja. Kaip Džefersonas sakė: laisvės medis turi būti nuolat laistomas patriotų krauju. Dvidešimtojo amžiaus gale, atrodo, jau kitaip galima būtų susitarti – ne tokiais metodais...

J. Bindokas sako, kad spaudos operatyvumas buvo didelis, laisvės gynėjo palatoje skaitoma „Respublika“ buvo su šviežiausiomis naujienomis.

A. Sakalauskas – dabartinio Lietuvos operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko tėvas. 2011 metais sausio 13-osios išvakarėse „Respublikoje“ buvo publikuotas žurnalistės Deimantės Zailskaitės straipsnis „Laisvės gynėjas nepasidavė iki mirties“.

„Tėvas niekada nebuvo nusivylęs Lietuva! Niekada!“ – tuomet sakė kompozitorius ir dainininkas J. Sakalauskas. Sūnus išpildė tėvui prieš mirtį duotą pažadą – sukurti Sausio 13-ajai skirtą kūrinį. Kūrinį pavadino „Noctis“, taip pagerbdamas laisvės gynėjo A. Sakalausko atminimą.

Iš vaikystės J. Sakalauskas prisiminė, kai kukliai besiverčiantis tėvas ir namo parneštą vieną skanėstą lygiomis dalimis padalydavo savo penkioms atžaloms: „Tai asmeniškai įvertinu tik dabar, skaitydamas jo atsiminimus, mąstydamas apie savo tėvo asmenybę. Kai likus dvejiems metams iki jo mirties pradėjome gyventi savo atskirus gyvenimus, tik tada pradėjome vertinti, kokius turime tėvus. Kai užaugi, suvoki, kad tie dalykai tau padėjo formuotis kaip asmenybei. Ir šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad esu patriotas, – tai, matyt, irgi yra didelis tėvo nuopelnas“.

A. Sakalauskas po sunkios ligos mirė 2010 metų spalio 8 dieną, sulaukęs 58-erių.

Sausio 13-osios aidas – spektaklyje

Sausio 16 dieną J. Bindokas vėl važiavo į Vilnių – į laidotuves.

Sporto rūmuose fotografavo karstuose gulinčius žuvusiuosius. Nuotrauką, kurioje J. Bindokas įamžino Loretą Asanavičiūtę, publikavo ir latviai, ko gero, pamatę Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje. Latvijoje išspausdintą nuotrauką J. Bindokas netikėtai pastebėjo jau vėliau.

„Buvo jūra žmonių, bet mums, fotokorespondentams, buvo suteiktos galimybės, mes vaikščiojome visur. Atsimenu geranoriškumą. Kai iš Sporto rūmų pajudėjo laidotuvių procesija, norėjosi nufotografuoti iš viršaus. Prilėkiau prie kažkokio namo, įstaigos. Mane įleido visai nepažįstamas apsauginis – viskas vyko greitai, atrakino, užlipome į kažkelintą aukštą. Buvo bendras solidarumas ir bendra pakili nuotaika, nežiūrint, kad tai buvo laidotuvės. Apsijungimas, siekiamybė.“

Gedimino prospektą, Katedros aikštę J. Bindokas fotografavo iš Teatro sąjungos patalpų.

„Minia – žmogus prie žmogaus, nėra kur obuoliui nukristi. Lietuvos bendrystė buvo.“

Sausio įvykius įamžinusios J. Bindoko nuotraukos buvo publikuotos ne tik „Šiaulių krašte“, Latvijoje, bet ir žurnale JAV.

Laišką į Ameriką J. Bindokas pasiuntė pusbroliui žurnalistui – V. Landsbergis tuomet kvietė dalytis įvykiais su visu pasauliu.

„Buvo atvažiavęs į Krikščionišką paramos fondą žmogus iš Vokietijos, jis tuomet per Maskvą (tiesioginių skrydžių iš Vilniaus dar nebuvo) grįžo į Vokietiją, parsivežė tas nuotraukas ir pasiuntė į Ameriką mano pusbroliui. Paskui man pusbrolis atsiuntė žurnalą, kuriame buvo išspausdintos nuotraukos ir mano laiškas“, – prisimena J. Bindokas.

Nors praėjo 30 metų, sako J. Bindokas, tų dienų įvykiai nepasimiršta, jie – visam gyvenimui. Tai mūsų istorija, kurios negali pamiršti.

Kai 2018 metais Šiaulių dramos teatre režisierius iš Vokietijos Nikolas Darnstädt statė spektaklį „Mindaugas“, buvo prisiminti ir sausio įvykiai. Mortos vaidmenį atlikęs J. Bindokas kalbėjo sužeistųjų tekstais – taip buvo Mortos sapnas.