Naujausios
Giesmės koplyčioje
Giliai širdin įstrigęs prisiminimas – prieš 30 metų, sausio 13-ąją, Sereikių koplyčioje, Šiaulių rajone, aukotos šv. Mišios, kuriose giedojo choras „Bičiuliai“.
Išskirtinę dieną I. Lingienė prisimena remdamasi dienoraščio įrašais. Patirtus išgyvenimus, srūvant ašaroms, užrašė ir eilėmis.
– Sausio 13-oji – Lietuvos „Kruvinasis sekmadienis“. Jau išvakarėse matėme Rusijos dalinių judėjimą. Prie Aukščiausios Tarybos rinkosi minios žmonių, atvažiavusių iš visos Lietuvos.
Įvykius su šeima stebėjome per Lietuvos televiziją, nes dukra jau laukė savo pirmagimio sūnaus.
Aukščiausios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis prašė žmones skirstytis, nes tai pavojinga, bet žmonės jo neklausė, dainavo, giedojo, meldėsi.
Tankams prie Televizijos bokšto pradėjus traiškyti žmones, pasigirdo šauksmai, buvo labai baisu, atrodė, kad jau viskas… Televizoriaus ekrane stebėjome visą siaubą, kol ekranas užtemo, nutilo diktorės Eglės Bučelytės balsas…
Ta nežinia ir siaubingoji naktis tęsėsi ilgai… Užsnūdome prieš rytą.
Dar prieš porą savaičių buvau susiderinusi su Naisių muziejaus šviesuole Birute Stumbriene ir kunigu Adolfu Grušu, kad Šiaulių kamerinis choras „Bičiuliai“ giedos šv. Mišiose Sereikių koplyčioje, o po to Naisių muziejuje – koncertas ir arbatėlė.
Pamenu, prieš 10 valandą ryto man paskambino choro vadovas Stasys Žalalis ir paklausė: „Ar važiuojam?“ Aš padrąsinau: jeigu atvažiuos Naisių autobusas, tai važiuosime.
Autobusas atvažiavo sutartu laiku, o mes, susiskambinę vieni su kitais, išvažiavome. Visą kelią tylėjome, nes mūsų mintys klaidžiojo kitur.
Nuvažiavę į Sereikius, pirmiausia sustojome prie poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės kapo ir nusilenkę jam, skubėjome į koplytėlę.
Lipant ant „viškų“, grindų lentos sutratėjo: apėmė baimė, kad neįgriūtume. Sustojome šonais, kad būtų didesni atstumai, Maestro padavė tonaciją ir užgiedojome „Marija, Marija“. Visų akyse pasirodė ašaros, tai vieni, tai kiti užkimdavome…
Susirinkę naisiškiai, sereikiškiai ir kitų kaimų gyventojai pakėlę galvas žiūrėjo į mus, kaip į stebuklą iš dangaus. Kunigas (dabar monsinjoras) Adolfas Grušas pasakė labai gražų, prasmingą pamokslą, paguodė parapijiečius. Mus ir susirinkusius guodė skambėjusios giesmės.
Po šv. Mišių leidomės žemyn, kur mūsų laukė susirinkę žmonės ir kunigas, jie dėkojo ir net apkabino choristus. Į Naisius pas Birutėlę jau nebeužsukome – skubėjome į Šiaulius.
Įvažiavus į Šiaulius, pirmiausia žiūrėjau į Savivaldybės pastatą – ar dar plevėsuoja trispalvė? Ji plevėsavo, apsupta daugybės žmonių.
Grįžome laimingi ir ramūs, nes jautėmės padarę gražų darbą – suteikę džiaugsmo ne tik sau, bet ir padarę kitus žmones ramius ir laimingus.
Po Sausio 13-osios
I. Lingienė verčia kitus 1991 metų dienoraščio puslapius.
Sausio 16 d. 5 val. važiavome į Vilnių, į laidotuves. Didvyriai buvo pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Mes visi su laidotuvių procesija, eidami Gedimino prospektu iki Antakalnio kapinių, meldėmės, giedojome, dainavome patriotines dainas. Buvo labai graudu dėl jaunų žmonių mirčių... Didvyriai buvo palaidoti su didele pagarba, iškilmingai.
Sausio 18 d. „Bičiuliai“ giedojo gedulingose šv. Mišiose, skirtose melstis už žuvusius didvyrius. Jas aukojo rektorius Stasys Kazėnas Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.
Sausio 21 d. „Mildos“ susivienijimas Nepriklausomybės fondui paaukojo 1 000 rb. (susivienijimo direktorė buvo I. N. Lingienė – red.).
Sausio 25 d. Latvijoje paskelbtas gedulas.
Vasario 3 d. „Bičiuliai“ giedojo šv. Mišiose Kražių ir Karklėnų bažnyčiose, kurias aukojo klebonas kunigas Stasys Anužis. Šaltokose, nešildomose bažnyčiose sušalome. Buvome pavaišinti karštais pietumis. Ilgokai pabendravome, kūrėme ateities planus, nes šis kunigas pasirodė labai žemiškas žmogus.
Vasario 4 d. „Bičiuliai“ važiavome į Vilnių koncertuoti Aukščiausios Tarybos gynėjams. Kartu važiavo aktoriai: Olita Dautartaitė, Antanas Venckus, Dalia Ciniauskaitė. Viduje buvo prikrauta daug maišų su smėliu, o ant jų gulinėjo gynėjai. Tarp jų radome aikštelę, kurią pavertėme koncertine scena. Mes dainavome, vadovaujami maestro Stasio Žalalio, aktoriai skaitė eiles.
„Po koncerto pabendravome. Maestro dukra Vilija Žalalytė pabendravus susirado vyrą Gedeminą Vyšniauską. 1992 sausio 11 dieną Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vyko jungtuvės, kuriose „Bičiuliai“ giedojo šv. Mišiose . Sveikindami uždainavome Hendelio „Tyliai aš raudu, verkiu, dejuoju, laisvės netekęs verkiu gailiai...“ – dienoraščio faktus papildo I. Lingienė.
Vasario 13 d. Jau praėjo keturios savaitės (keturnedėlis) nuo Didvyrių žūties. Lietuvoje visose bažnyčiose buvo aukojamos šv. Mišios. „Bičiuliai“ giedojome Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.
Vasario 15 d. koncertavome Kuršėnų Kultūros namuose, kartu su kuršėniškiais šventėme Vasario 16-tos šventę.
Vasario 16 d. buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą. „Bičiuliai“ giedojome Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje.
Balandžio 14 d. „Bičiuliai“ važiavome pro Naisius į Sereikių koplytėlę švęsti Šv. Vincento atlaidų. Šv. Mišias aukojo kunigas Adolfas Grušas, o mes ant tų traškančių „viškų“ vėl giedojome. Šį kartą jau galėjome sustoti Naisių muziejuje pas šviesuolę ir muziejininkę Birutę Stumbrienę.
Norėtų vėl giedoti koplyčioje
„Buvo baisu, bet Laisvės bylą laimėjome. Dabar mano anūkai dalyvavo Laisvės kelyje Baltarusijai palaikyti. Mes su dukra stovėjome Baltijos kelyje. Anūkai gražiai tradicijas tęsia – man labai didelis džiaugsmas“, – sako I. Lingienė.
Aktyvi šiaulietė nenusimena, kad šiemet Sausio 13-osios minėjimas bus kitoks, kad nebus galima susirinkti.
8 valandą ryto I. Lingienė visuose languose uždegs žvakutes: „Bus šv. Mišios, bus galima pasimelsti. Džiaugsmas, kad jau 30 metų praėjo be baisių tragedijų. Pergalė prieš okupantus yra didelė šventė.“
I. Lingienė svajoja ir tikisi, kad šiemet vėl pavyks nuvykti į Sereikius ir pagiedoti koplyčioje – kaip prieš tris dešimtmečius.
