Šiauliečiai Lietuvos gynėjai liko ištikimi priesaikai

Asmeninė nuotr.
An­ta­nas Kliun­ka, Šiau­lie­čių, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gy­nė­jų, bū­rio va­das.

„Jeigu niekas nežūsta už Laisvę, žūsta Laisvė“, – Alfonsas Svarinskas.

Šią citatą dažnai kartodavo pats monsinjoras A. Svarinskas. Ją žinojome mes, 1991-aisiais vykdami į Vilnių, nes kažin ar galima tiksliau apibūdinti pasiryžusiojo aukotis dėl Tėvynės būties esmę. Bet tegul pasakoja patys šiauliečiai, televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos gynėjai.

Prieš mėnesį palydėjome Anapilin vieną pirmųjų kunigaikščio Vaidoto motorizuoto pėstininkų bataliono karininkų, kapitoną Egidijų Tarabildą. Liko toks jo pasakojimas:

„Sausio 11 d. naktį, apie 1 val., į mano namus atėjo Arūnas Zembleckis, kuris pranešė apie įvykius sostinėje. Iš karto „šokau į kelnes“ ir, net neatsisveikinęs su šeimos nariais, išvažiavau į Vilnių.“

Rėkyviškis Gediminas Bieliauskas mena:

„Nuvykę į sostinę, važiavom prie Seimo, televizijos bokšto, Spaudos rūmų. Tuo metu per garsiakalbius pranešinėdavo apie sovietinių kareivių judėjimą. Tad kur jie važiuodavo, stengdavomės ir mes ten vykti. Tą dieną (sausio 12 d.) prie parlamento buvo gausybė žmonių, buvo siūlymas važiuoti prie televizijos bokšto, nes ten trūko žmonių.

Nusprendėme ten važiuoti. Mes stovėjome prie paradinio įėjimo. Atmosfera tvyrojo gan šilta, jaunimas dainavo, žmonės vieni su kitais susipažindavo, bendravo, vilniečiai susirinkusius vaišino arbata ir sumuštiniais. Aš su kolegom stovėjom pakaitomis, po kelias valandas, vėliau eidavom į mašiną pasišildyti.

„Visas smagumas“ prasidėjo temstant. Atrodė, kad sovietai nori žmones tik pagąsdinti, netikėjome, jog bus pralietas kraujas. Tankai išlaužė tvorą, desantininkai apsupo bokštą. Stiklai pasipylė iš viršaus. Tuo metu buvom susikibę už rankų, o moterys buvo arčiau sienų, kadangi jas saugojom, kad ant moterų stiklai nekristų.

Desantininkai įmetė granatą į mūsų, civilių būrį, žmonės atsitraukė, o kareiviai beginklius asmenis pradėjo talžyti automatais. Per visą sumaištį pasimečiau su draugais, tačiau vėliau juos susiradau. Tuo metu padėjau medikams nešti sužeistuosius į greitąsias, o kai jie jau nebetilpo vežėm savo mašinom į ligoninę. Grįžę iš ligoninės su pažįstamais tarėmės ką toliau daryti. Nusprendėme važiuoti prie Aukščiausios Tarybos.“

G. Bieliauskui į ligoninę teko vežti sunkiai sužeistą Antaną Sakalauską, dabartinio Operos ir baleto teatro direktoriaus Jono Sakalausko tėvą. Jei kur per kliūtis nepavykdavo pravažiuoti, sukibę žmonės automobilį pernešdavo rankomis.

Prieš 10 metų, per Sausio įvykių dvidešimtmetį prie TV bokšto sutikau vyrą, kuris papasakojo, kaip jie 12–14 metų berniukai, po to kai mušdami automatų buožėmis Pskovo desantininkai „išvalė“ Televizijos centro teritoriją nuo suaugusių, dar 2 valandas ,,kovojo“ su žudikais, bėgiodami tarp tankų ir tankečių išsisukdami nuo juos gaudančių desantininkų, o sugauti ir prispausti prie 2 metrų aukščio tvoros, juosiančios Televizijos centro teritoriją, buvo negailestingai spardomi ir permetami per tvorą.

Žūtys sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto ir ypač jaunos merginos Loretos Asanavičiūtės žūtis mus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, pribloškė. Mes davėm kario priesaiką, o pasiaukojo ir žuvo beginkliai žmonės.

Sausio 13-osios rytą prie Aukščiausiosios Tarybos aš išvydau apie 20 šiauliečių šaulių, vadovaujamų Arūno Zembleckio. Šie vyrai naktį gynė televizijos bokštą. Pamatę mane, jie visi pasiprašė įleidžiami į Aukščiausiąją Tarybą, tuo labai nustebindami AT gynybos štabo vadus. Užėmus televizijos bokštą nemažai vyrų, davusių kario priesaiką, suvokę, kas jų laukia okupantų puolimo atveju, pasitraukė iš parlamento pastato. Todėl mūsų gretos buvo labai praretėjusios.

Nedelsdami naujiems gynėjams surengėm kario priesaikos priėmimą. Sausio 13 d. šiauliečiai buvo vieninteliai, kurie ryžosi prisiekti. Apie tai liudija Krašto apsaugos ministerijos archyvai. Tiesa, dauguma iš jų dar 1990 05 05 ant Gedmino pilies kalno buvo prisiekę kaip šauliai. Taigi 1991 m. sausio 13-ąją iš šiauliečių šaulių, kurių dauguma buvo tarnavę sovietinėje armijoje, susibūrė rimtas kovinis būrys, vėliau peraugęs į Šiaulių miesto savanoriškos krašto apsaugos tarnybos kuopą.

Mes susijungėme su Jurbarko pasieniečiais ir gavome įsakymą ginti Aukščiausiosios Tarybos I rūmų pirmąjį aukštą, foje ir kiemą su transformatorine. Papildomai mums priskyrė rūpintis keliomis dešimtimis Lietuvos policijos akademijos pirmo kurso kursantų. Kadangi dauguma likusiųjų parlamente buvo lietuviai, nes kiti išsibėgiojo, mes sutikome jiems vadovauti.

Šiaulietis, buvęs Kunigaikščio Vaidoto motorizuoto pėstininkų bataliono kapitonas Algirdas Ulčinas prisimena:

„Mums pavedė saugoti parlamento priimamąjį. Užbarikadavome langus, laiptines ir užminavome lubas. Į 3 trilitrinius stiklainius pridėjome trotilo, vinių ir varžtų. Nuo tų stiklainių nuvedėm laidus. Besitraukdami būtumėm sprogdinę vieną kabinetą po kito. Palubėje pakabinome tinklą su stambiais kabliukais, kurį planavome užmesti priešams ir kad taip juos apipainiotume.

Masiškai gaminome Molotovo kokteilius, pylėme tepalą, benziną, kimšome įvairius skudurus. Puolimo atveju pasirengėme ant koridorių grindų išpilti tepalą. Per neoficialias pažintis su Antanu Kliunka gavome medžioklinių šautuvų, iš Algirdo Petrusevičiaus – dvi savadarbes granatas. Taigi po kelių dienų mes, šiauliečiai, turėjome 3 medžioklinius šautuvus ir raketinį pistoletą. Visa šiais ginklais dalinosi 20 – 30 vyrų. Sudarėme eilę, kas perims ginklą, jei jį turintis žus. Šiauliečiai kuravo dalį Policijos akademijos studentų, kuriuos paskyrėme budėti AT fojė. Be to dar buvome atsakingi už transformatorinę kieme.“

Mintį gaminti Molotovo kokteilius mums davė Nepriklausomybės karų dalyvio generolo Kazio Ladygos anūkas, JAV armijos „žalioji beretė“ kapitonas Andrius Eiva. Pamatęs mus beveik beginklius, jis ir sako: „vyrai, greičiau gaminkit Molotovo kokteilius, kuo jūs blogesni už vengrus, kurie 1956 m. sudegino dvi sovietų tankų divizijas“. Užvirė darbas. Visų automobilių, stovėjusių prie Parlamento, bakai akimirksniu ištuštėjo. Didžiulė įtampa atlėgo, nes kiekvienas iš mūsų rankose turėjo bent po Molotovo kokteilį.

Kada vienas parlamento gynybos vadų a.a. pulkininkas Virginijus Česnulevičius manęs paprašė rekomenduoti patį „kiečiausią“ šiaulietį, aš pasiūliau sovietų armijos oro desante tarnavusį, dabar vieną iš geriausių Lietuvos regbio trenerių Augustą Taralį.

Jis gavo gynybinį postą viename AT II rūmų kabinetų, iš kur privalėjo kontroliuoti kiemą su transformatorine. A. Taralis nedelsiant buvo apginkluotas medžiokliniu šautuvu ir prieštankine mina, kurią pasidėjo po kojomis. Atsimenu kaip mes jam pavydėjom tos ginkluotės.

Augustas pasakoja:

„Apie pasitraukimą nebuvo net minčių. Širdis liepė būti būtent parlamente, kovoti iki galo. Pradėjome ruoštis galimam šturmui. Darėme Molotovo kokteilius, tarėmės, jei bus kritinė situacija eisime su jais į žmonių minią ir ten su „kokteiliais“ bandysime padegti tankus. Lemtingą naktį buvau vienam kambaryje su Egida (taip mes savo tarpe vadinom a. a. Egidijų Tarabildą). Šalia kabėjo Vyčio plakatas. Žiūriu Egida ardo rėmelį, o Vytį užsikiša po rūbais prie krūtinės. Supratau, kam Egida yra pasiryžęs...”

Daugelis mūsų, jau Sąjūdyje pasižymėję kaip aršūs ,,liaudies priešai“, neturėjome jokių iliuzijų ir puikiai supratom, kas mūsų laukia puolimo atveju: arba sudegsime čia, Aukščiausioje Taryboje, arba mūsų kūnai plauks Nerimi. Todėl sausio 13 d., prieš lemiamą naktį mūsų, gynėjų, dvasinis vadovas kunigas Robertas Grigas aukojo šv. mišias, per kurias mus palaimino kovai ir kolektyviai atleido nuodėmes, kas daroma tik prieš žūtbūtinį mūšį.

Taip sutapo, kad sausio 12–13 dienomis prie AT budėjo Sąjūdžio sukviesti šiauliečiai, į Vilnių atvykę autobusais. Šios akcijos koordinatoriai buvo tuometinis vicemeras Henrikas Karpavičius ir Šiaulių miesto tarybos deputatas Antanas Pniauskas. Jis pasakoja:

„Vos tik išgirstam, kad netoli važiuoja karinė okupantų kolona, mes, vyrai, susikabinam rankomis, o senutės mums pasako: ,„jūs dar jauni..“, pažengia 10 metrų priekį ir suklaupia...“

H. Karpavičius prisimena, kad visa aikštė prie parlamento buvo pilna besimeldžiančių ir „Lietuva! Lietuva!“ skanduojančių žmonių.

Augustas Taralis mena:

„Mes, būdami Aukščiausiosios Tarybos viduje, visa tai matėme ir stebėjomės žmonių kantrumu, močiučių pasiaukojimu. Nepaisant to, kad šaltos naktys tuo metu buvo, jos atsiklaupusios meldėsi, o aplink bėgiojo maži anūkai...“

Taigi prieš 30 metų Lietuvių tauta pasauliui ir amžinybei dar kartą paliudijo, kad yra karių tauta. Pasaulis to dar nebuvo regėjęs, kad priešui puolat, beginkliai lietuviai bėgo ne nuo tankų, bet jų link.

O tie, kurie kaunasi visada laimi, blogiausiu atveju žūsta laisvi.

Lietuvos ateities kartos turi tai gerai įsisąmoninti ir niekada neužmiršti. Vieni turėjo pareigą ginti, kitiems lieka priedermė atsiminti.