Iš užsienio – į lietuvišką mokyklą

Mokosi ir ne Lie­tu­vos pi­lie­čių

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo sky­riaus duo­me­ni­mis, Šiau­lių mo­kyk­lo­se šiuo me­tu mo­ko­si per 50 vai­kų, grį­žu­sių iš už­sie­nio. Da­lis jų – ne Lie­tu­vos pi­lie­čiai, bet be­veik vi­sų vai­kų vie­nas iš tė­vų yra lie­tu­vis.

"Sau­lės" pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je šiuo me­tu mo­ko­si 12 vai­kų, su­grį­žu­sių iš už­sie­nio. Vien šie­met grį­žo še­ši, dau­giau­sia į prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo gru­pes ir pir­mas kla­ses.

Mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Ro­ber­ta Jan­kū­nie­nė sa­ko, kad grįž­tan­čių­jų dau­gė­ja pa­sta­ruo­sius ket­ve­rius me­tus. Per­nai grį­žo ke­tu­ri vai­kai, dar anks­tes­niais me­tais – trys.

Pa­sak pa­va­duo­to­jos, šei­mos daž­niau­siai pa­si­ryž­ta grįž­ti į Lie­tu­vą, kai vai­kams atei­na lai­kas ei­ti į mo­kyk­lą, ta­čiau bū­na ir taip, kad ma­žiau­sias vai­kas grįž­ta į prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo gru­pę, o bro­lis ar se­suo – į vy­res­nes kla­ses.

Dau­gu­ma grįž­tan­čių­jų – iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, ta­čiau yra ir iš Šve­di­jos, Nor­ve­gi­jos, Is­pa­ni­jos. Yra mo­ki­nių, tu­rin­čių ne Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, ku­rie į Lie­tu­vą at­vy­ko vi­sai ne­mo­kė­da­mi lie­tu­vių kal­bos.

Pa­va­duo­to­ja sa­ko, kad mo­ky­to­jams ir tė­vams te­ko įdė­ti ne­ma­žai pa­stan­gų, kad vai­kai pra­dė­tų su­pras­ti ir pra­šnek­tų lie­tu­viš­kai.

"Mums pa­si­se­kė, kad tais me­tais mo­kyk­la da­ly­va­vo vi­sos die­nos pi­lo­ti­nia­me pro­jek­te. Su tė­vais su­ta­rė­me, kad vai­kai da­ly­vaus ja­me, ir mo­kyk­lo­je jie bū­da­vo vi­są dar­bo die­ną. Tai la­bai pa­gel­bė­jo, jie iš­mo­ko su­pras­ti ir kal­bė­ti, o vė­liau ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai. Tai bu­vo di­de­lis iš­ban­dy­mas, bet įvei­kė­me. Da­bar vai­kai jau lais­vai kal­ba lie­tu­viš­kai, už­sie­nio kal­bą be­veik už­mir­šę. Gal tai ir nė­ra pliu­sas, bet mes ne­mo­ko­me tos kal­bos", – sa­ko R. Jan­kū­nie­nė.

Ne­tu­ri komp­lek­sų

Pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Al­ma Jo­cie­nė taip pat mo­ko du vai­kus, ku­rie šei­mo­je ne­bend­ra­vo lie­tu­viš­kai. Pa­sak mo­ky­to­jos, ka­dan­gi vai­kai daug ke­lia­vę po Eu­ro­pą, mo­kan­tys daug kal­bų ir ga­na im­lūs, to­dėl pa­si­vy­ti bend­ra­moks­lius ne­bu­vo la­bai sun­ku.

"Ge­rai, kad tu­rė­jo­me mo­ky­to­ją pa­gal­bi­nin­kę, ku­ri sė­dė­da­vo ša­lia vai­ko be­veik vi­so­se pa­mo­ko­se. Vai­kas pa­da­rė di­džiu­lę pa­žan­gą. Šį rug­sė­jį pa­gal­bi­nin­kės ša­lia jau ne­bu­vo, ta­čiau vai­kas drą­sus, sten­gia­si, la­bai mo­ty­vuo­tas, to­dėl ma­nau, kad vis­kas bus ge­rai", – sa­ko A. Jo­cie­nė.

Pa­sak mo­ky­to­jos, iš už­sie­nio grį­žę vai­kai daž­niau­siai ne­tu­ri komp­lek­so pa­sa­ky­ti ne taip, su­klys­ti, ne­su­pyks­ta ir neuž­sisk­len­džia, jei­gu mo­ky­to­jas ar kla­sės drau­gai pa­tai­so kal­bos klai­das.

Pa­dė­ti vai­kams pa­si­vy­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, pa­sak R. Jan­kū­nie­nės, sten­gia­ma­si įvai­riais bū­dais. Kar­tais da­lis do­ri­nio ug­dy­mo ar šo­kių pa­mo­kų kei­čia­ma lie­tu­vių kal­bos pa­mo­ko­mis. Pa­mo­ko­se pa­de­da ir lo­go­pe­das, ir spec. pe­da­go­gas. Pra­šo­ma tė­vų, kad kuo dau­giau su vai­ku dirb­tų ir svar­biau­sia – na­muo­se kal­bė­tų lie­tu­viš­kai.

"Da­lis su­grį­žu­sių vai­kų mo­kė­si li­tua­nis­ti­nio ti­po mo­kyk­lo­se, šeš­ta­die­ni­nė­se mo­kyk­lė­lė­se, bet ge­riau­siai se­ka­si tiems vai­kams, ku­rie šei­mo­je bend­ra­vo lie­tu­viš­kai, kur tė­vai na­muo­se mo­kė skai­ty­ti, ra­šy­ti. Yra to­kių, ku­rie ir no­si­nes pui­kiai ra­šo, ir dvi­bal­ses. Tai­gi la­bai pri­klau­so nuo to, kiek tė­vai ma­to lie­tu­vių kal­bos pra­smę, kiek dir­bo su vai­kais, ar pla­na­vo grįž­ti į Lie­tu­vą", – sa­ko R. Jan­kū­nie­nė.

Į ko­lek­ty­vą įsi­lie­ja grei­tai

Jei­gu per­pras­ti lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­ką par­vy­ku­siems vai­kams su­dė­tin­ga, tai įsi­lie­ti į nau­ją ko­lek­ty­vą ga­na pa­pras­ta.

Pe­da­go­gės pa­ste­bi, kad šie vai­kai la­bai grei­tai pri­tam­pa prie kla­sės. Ir kla­sės drau­gai ge­rai prii­ma, mie­lai ap­ro­do mo­kyk­lą, su­pa­žin­di­na su tvar­ka, pa­de­da ir pa­mo­kų me­tu.

"Grį­žu­siems vai­kams ge­rai se­ka­si ang­lų kal­ba, to­dėl jie bū­na ge­ri pa­gal­bi­nin­kai kla­sės drau­gams ang­lų kal­bos pa­mo­ko­se", – sa­ko pa­va­duo­to­ja.

Bend­rau­jant ir bend­ra­dar­biau­jant su kla­sės drau­gais, grei­čiau iš­moks­ta­ma ir kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, tur­tė­ja žo­dy­nas.

"Po me­tų bu­vi­mo mo­kyk­lo­je jau ne­be­jau­čiam, kad jie iš kaž­kur grį­žę. Kol kas ne­su­si­dū­rė­me, kad vai­kui ne­pa­vyk­tų adap­tuo­tis ir jis jaus­tų­si blo­gai", – sa­ko pa­va­duo­to­ja.

Grįž­ta į že­mes­nes kla­ses

Me­de­ly­no pro­gim­na­zi­jo­je taip pat mo­ko­si per de­šimt vai­kų, grį­žu­sių iš už­sie­nio. Dau­gu­ma – pra­di­nu­kų, bet yra su­grį­žu­sių ir į vy­res­nes kla­ses.

"Vie­ni lais­vai kal­ba lie­tu­viš­kai, ki­ti sun­kiau. Esa­me tu­rė­ję ir vi­siš­kai lie­tu­viš­kai ne­kal­ban­čių vai­kų. Šie­met tarp pra­di­nu­kų tu­ri­me du grį­žu­sius vai­kus, ku­rie dar ne­kal­ba lie­tu­viš­kai", – sa­ko pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Orin­ta Šal­ku­vie­nė.

Kaip ir ki­to­se Šiau­lių mo­kyk­lo­se, Me­de­ly­no pro­gim­na­zi­jo­je do­mi­nuo­ja su­grį­žu­sie­ji iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, Ai­ri­jos, Šve­di­jos, Nor­ve­gi­jos.

Pa­sak O. Šal­ku­vie­nės, su­dė­tin­giau adap­tuo­tis bū­na vy­res­niems mo­ki­niams, re­tas bū­na lan­kęs sa­vait­ga­li­nes lie­tu­vių mo­kyk­las ir to­dėl dėl silp­nų lie­tu­vių kal­bos ži­nių ten­ka mo­ky­tis že­mes­nė­se kla­sė­se nei bend­raam­žiams.

Pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai Bi­ru­tei Šiu­šie­nei prieš ke­le­tą me­tų te­ko mo­ky­ti iš Ang­li­jos grį­žu­sius vai­kus. Nors pa­gal am­žių jie tu­rė­jo ei­ti į ket­vir­tą kla­sę, ta­čiau pa­si­ta­rus su tė­vais, nu­spręs­ta leis­ti į tre­čią kla­sę, nes lie­tu­vių kal­bos ži­nios bu­vo la­bai men­kos.

"Iš pra­džių vai­kams bu­vo sun­ku, pir­mo­mis die­no­mis bu­vo įsi­tem­pę, bet po tru­pu­tė­lį su­si­drau­ga­vo su vai­kais, lan­kė­si pas spec. pe­da­go­gę, lo­go­pe­dę ir da­bar sėk­min­gai to­liau mo­ko­si", – pa­sa­ko­ja B. Šiu­šie­nė.

Mo­ky­to­ja pri­si­me­na, kad vai­kams la­bai ge­rai se­kė­si ma­te­ma­ti­ka, pui­kiai spręs­da­vo lo­gi­nius už­da­vi­nius, o sun­kiau­sia be lie­tu­vių kal­bos bu­vo pa­sau­lio pa­ži­ni­mas.

"La­bai daž­nai klaus­da­vo, ką tai reiš­kia. Kar­tais net "Goog­le" ver­tė­ją jung­da­vau­si, kad ga­lė­čiau iš­vers­ti kai ku­rias są­vo­kas", – sa­ko B. Šiu­šie­nė.

Daug lais­ves­ni ir drą­ses­ni

"Vie­nas ber­niu­kas prieš po­rą me­tų grį­žo į šeš­tą kla­sę. Sun­ko­kai bu­vo su lie­tu­vių kal­ba. Na­muo­se dau­giau­siai bu­vo kal­ba­ma ang­lų kal­ba, nors ma­ma ir sten­gė­si su vai­kais bend­rau­ti lie­tu­viš­kai. Di­džiau­sia pro­ble­ma taip pat bu­vo są­vo­kos. Ang­lų kal­ba už­duo­tis su­pran­ta, o lie­tu­viš­kai – ne. Vi­sa­da ša­lia sė­dė­da­vo kla­sės drau­gas ir vers­da­vo, aiš­kin­da­vo, nes vy­res­ni vai­kai jau ne­blo­gai mo­ka ang­lų kal­bą. Vie­toj da­lies ang­lų kal­bos pa­mo­kų vai­kas ei­da­vo į lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, kar­tais ir pas pra­di­nu­kus", – sa­ko lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ri­ta Ma­le­vi­čie­nė.

Be­je, mo­ky­to­jos pa­ste­bi, kad iš už­sie­nio grį­žę bro­liai ir se­se­rys tar­pu­sa­vy­je vis tiek kal­ba­si ang­liš­kai.

Pa­sak mo­ky­to­jų, grį­žu­siems vai­kams sun­kiau­siai se­ka­si il­gų­jų ir trum­pų­jų bal­sių, dvi­bal­sių, no­si­nių rai­džių ra­šy­ba, kar­tais pai­nio­ja "a" ir "e" rai­des, ga­na daž­nai ne­de­da taš­ke­lio ant "ė".

Ar vy­res­niems vai­kams ne­bū­na sun­ku pri­tap­ti prie kla­sės, su­si­ras­ti drau­gų?

R. Ma­le­vi­čie­nė sa­ko, kad to­kių sun­ku­mų pa­pras­tai ne­ky­la, ypač jei­gu pa­ts vai­kas nuo­šir­dus ir drau­giš­kas.

B. Šiu­šie­nė pa­ste­bi, kad už­sie­ny­je gy­ve­nę vai­kai yra lais­ves­ni, drą­ses­ni, jie ne taip jaut­riai rea­guo­ja į ne­sėk­mes.

Pa­sak O. Šal­ku­vie­nės, kur kas dau­giau bai­mių tu­ri tė­vai, kaip sek­sis vai­kui pri­tap­ti, mo­ky­tis. Ne­re­tai ir pa­tys tu­ri ne­ma­žai rū­pes­čių adap­tuo­da­mie­si gim­to­jo­je ša­ly­je.

Ar ne­bū­na taip, kad šei­ma grįž­ta, o po ku­rio lai­ko vėl emig­ruo­ja?

"Yra bu­vę, kad grį­žo į Ai­ri­ją, bet ne dėl to, kad vai­kas ne­pri­ta­po, o dėl to, kad tė­tis sun­kiai su­si­rgo, ir šei­ma nu­spren­dė iš­va­žiuo­ti dėl ge­res­nių są­ly­gų", – sa­ko R. Ma­le­vi­čie­nė.

Pa­va­duo­to­ja pa­ste­bi, kad lie­tu­viš­kos mo­ky­mo pro­gra­mos yra kur kas su­dė­tin­ges­nės ne­gu už­sie­ny­je, to­dėl už­sie­nio mo­kyk­lo­se lie­tu­vai­čiai daug grei­čiau adap­tuo­ja­si, ne­gu grį­žę čia.

Ver­ti­na lie­tu­viš­ką mais­tą

Kal­bin­tos mo­kyk­lų pe­da­go­gės at­krei­pė dė­me­sį, kad iš už­sie­nio grį­žę vai­kai la­bai ver­ti­na lie­tu­viš­ką mais­tą.

"Kai val­gyk­lo­se ant sta­lų at­si­ra­do pjaus­ty­tų švie­žių dar­žo­vių du­be­nė­liai, mū­sų vai­kai be­veik nie­ka­da jų ne­lies­da­vo, o iš už­sie­nio grį­žu­sie­ji mie­lai krims­da­vo ir mor­kas, ir pa­pri­kas. Pas­kui ir ki­ti vai­kai pra­dė­jo val­gy­ti", – pa­sa­ko­ja A. Jo­cie­nė.

B. Šiu­šie­nė sa­ko, kad dau­gu­ma mo­kyk­los val­gyk­los pa­tie­ka­lų su­grį­žu­siems vai­kams pa­tin­ka, ypač no­riai val­go sriu­bas.

"Di­džio­joj da­ly už­sie­nio ša­lių tė­vai vai­kams į mo­kyk­lą de­da dė­žu­tes su mais­tu. Čia grį­žu­sios ma­mos džiau­gia­si, kad ne­rei­kia dė­žu­čių, ga­li ar­ba iš­pirk­ti pie­tus, ar­ba duo­ti pi­ni­gų, kad vai­kas ga­lė­tų nu­si­pirk­ti, ką no­ri", – sa­ko O. Šal­ku­vie­nė.

Į gim­na­zi­jas grįž­ta re­čiau

Ma­žiau­siai vai­kų grįž­ta į gim­na­zi­jas, kur mo­ko­si vai­kai nuo 15 iki 19 me­tų. Si­mo­no Dau­kan­to gim­na­zi­jos I ir II (de­vin­to­je ir de­šim­to­je) kla­sė­se šiuo me­tu mo­ko­si trys vai­kai iš Šve­di­jos ir Vo­kie­ti­jos. Tie­sa, nuo­to­li­niu bū­du.

Gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Vy­tau­tas Kan­taus­kas sa­ko, kad tai nė­ra vai­kai, ku­rie nuo pat pir­mos kla­sės bū­tų lan­kę mo­kyk­las už­sie­ny­je ir tik da­bar su­gal­vo­ję grįž­ti į lie­tu­viš­kas. Dau­gu­ma pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą Šiau­liuo­se ar ki­tur, šiuo me­tu gy­ve­na ir mo­ko­si už­sie­ny­je, bet pla­nuo­ja grįž­ti į Lie­tu­vą, to­dėl gim­na­zi­jo­je tę­sia moks­lus nuo­to­li­niu bū­du. Tai­gi, nei su lie­tu­vių kal­ba, nei su ki­tais da­ly­kais šiems vai­kams ne­ky­la di­de­lių sun­ku­mų.

Di­rek­to­rius sa­ko, kad į gim­na­zi­jos kla­ses vai­kai grįž­ta re­tai, kad ir mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du.

Nuo­to­li­niu bū­du be­si­mo­kan­tys vai­kai vi­sas už­duo­tis ir mo­ky­mui­si rei­ka­lin­gą me­džia­gą ran­da in­ter­ne­te, spe­cia­liai tam su­kur­to­je sve­tai­nė­je. Su mo­ky­to­jais taip pat bend­rau­ja in­ter­ne­tu per spe­cia­lią pro­gra­mą, kur yra ga­li­my­bė pri­si­jung­ti ke­liems mo­ki­niams ir da­ly­vau­ti vir­tua­lio­je kla­sė­je.

"Ma­nau, vi­siš­kai rea­lu pa­si­ruoš­ti eg­za­mi­nams, svar­biau­sia tu­rė­ti no­ro", – sa­ko V. Kan­taus­kas.

Iš už­sie­nio grį­žę vai­kai daž­niau­siai ne­tu­ri komp­lek­so pa­sa­ky­ti ne taip, su­klys­ti, ne­su­pyks­ta ir neuž­sisk­len­džia, jei­gu mo­ky­to­jas ar kla­sės drau­gai pa­tai­so kal­bos klai­das.