Ro­man­sas – tarp del­čios ir pil­na­ties

Regina MUSNECKIENĖ
Ke­liau­ju na­mo. Iš už­sie­nio, kur po ke­lis – lie­tu­viš­kus ir už­sie­nie­tiš­kus aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mus tu­rin­čios lie­tu­vės pe­da­go­gės, psi­cho­lo­gės, tei­si­nin­kės plu­ša įstai­go­se tvar­ky­da­mos pa­bė­gė­lių do­ku­men­tus, rū­pi­na­si jų ir jų vai­kų švie­ti­mu, in­teg­ra­ci­ja, svei­ka­ta, ir lie­ja nuo­skau­dą, jog at­vy­kė­liais iš Ry­tų Eu­ro­pos nie­kas ne­si­rū­pi­no taip, kaip rū­pi­na­si šian­die­nos pa­bė­gė­liais. Ke­lią sky­nė­si pa­tys, pa­tir­da­mi ir disk­ri­mi­na­ci­jos, ir pa­že­mi­ni­mo.

O ša­lia sė­din­ti bend­ra­ke­lei­vė sa­ko, jog dip­lo­mus sve­tur įgi­ju­siems lie­tu­viams jau ge­rai. Ką be­dirb­tų at­ly­gi­ni­mas ne­ga­li bū­ti ma­žes­nis nei trys tūks­tan­čiai eu­rų iki mo­kes­čių. O štai ji eik­vo­ja svei­ka­tą gė­lių šilt­na­miuo­se Da­ni­jo­je. Kas ry­tą ke­lis ki­lo­met­rus į dar­bo­vie­tę nu­mi­na dvi­ra­čiu. Par­min­ti po de­šim­ties va­lan­dų dar­bo die­nos kar­tais nė­ra jė­gų. Iš lė­to kėb­li­na pės­čia, vos vilk­da­ma ko­jas, o dvi­ra­tį lyg drau­gą ves­da­ma­si ša­lia.

Tik dvi­ra­čiui ir te­ga­li pa­si­guos­ti, kaip ją, pen­kias­de­šimt­me­tę, pa­že­mi­no darb­da­vys, ap­rėk­da­mas, kad ne­sus­kai­čia­vo mai­še­lių, iš ku­rių iš­trau­kė ir į šilt­na­mį per­so­di­no dai­gus. Kaip jis įsi­žei­dė, kai lie­tu­vės dar­bi­nin­kės pa­pra­šė lai­ky­tis su­tar­ties ir duo­ti dar­bo šeš­ta­die­niais. Nes tik dėl pi­ni­go jos čia. Ne į ku­ror­tą at­vy­ko. Su­py­kęs dėl to­kio įžū­lu­mo darb­da­vys da­bar praei­na kaip pro ne­ma­to­mas, neat­sa­ko net į pa­si­svei­ki­ni­mus.

"Ne­ži­nau, kaip iš­temp­siu iki Ka­lė­dų ne­nut­rauk­da­ma kont­rak­to, – gūž­čio­ja pe­čiais mo­te­ris. – Išt­rū­kau ke­lioms die­noms su­si­tvar­ky­ti rei­ka­lų, po sa­vait­ga­lio vėl tu­riu bū­ti šilt­na­miuo­se. Vėl kra­ty­siuos pust­re­čio tūks­tan­čio ki­lo­met­rų au­to­bu­su be mie­go ir poil­sio. Ne­tu­riu ki­tos išei­ties. Parg­rįž­tu mė­ne­siui į Lie­tu­vą. No­riu ką nors ska­nes­nio ir gra­žes­nio nu­si­pirk­ti. Na­mus pa­vers­ti jau­kes­niais. Pi­ni­gai kaip mat iš­tirps­ta. Vėl ten­ka va­žiuo­ti. Ma­no mies­te­ly­je dar­bo nė­ra. Did­mies­ty­je to­kio am­žiaus mo­te­rų jau nie­kas ne­prii­ma. Be to, ir per­si­kraus­ty­ti bū­tų neį­ma­no­ma."

Au­to­bu­se sklin­da spe­cia­li emig­ran­tams pri­tai­ky­ta est­ra­da:

"Dra­bu­žius į ko­mi­są nu­nešk
Žie­dą iš­mai­nyt ga­li į svies­tą.
Nė ne­si­ti­kėk – ne­grį­šiu aš,
O jei grįž­čiau, pa­si­trauk iš mies­to.
"

Dra­ma­tiš­ku bal­su dai­nuo­jan­tis vy­ras su­kū­rė dai­nuš­ką pa­gal S. Nė­ries ei­lė­raš­tį "Grį­šiu" – tik sa­vo­tiš­ką teks­to an­ti­po­dą.

...ne­ga­li­me at­mes­ti ir mi­li­jo­no, po pa­sau­lį pa­skli­du­sių. Ne­ga­li­me nu­ra­šy­ti kas ke­li mė­ne­siai iš­va­žiuo­jan­čių ir par­va­žiuo­jan­čių. Bū­nan­čių čia – dir­ban­čių ar­ba ge­rian­čių ir be­si­mu­šan­čių.

Dai­nos apie neiš­ti­ki­my­bę, iš­si­sky­ri­mus ir nau­jas mei­les, už­gi­mu­sias už­sie­nio fab­ri­kuo­se, šilt­na­miuo­se, sa­lo­tų lau­kuo­se jau ta­po nau­ja lie­tu­vių tau­to­sa­kos rū­ši­mi. Jos, tik­riau­siai, po­pu­lia­rios emig­ran­tų ba­liuo­se, kai už sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus jie su­kvie­čia vi­są gi­mi­nę, kad pa­si­ro­dy­tų tur­tin­ges­ni ir pra­na­šes­ni.

Vis kar­to­ja­ma, kad Lie­tu­vo­je da­bar yra dvi Lie­tu­vos. Tur­tin­ges­nie­ji did­mies­čių gy­ven­to­jai su krū­vo­mis mi­li­jo­nie­rių vers­li­nin­kų ir po­li­ti­kos eli­to, ir so­cia­li­nės at­skir­ties ka­muo­ja­mas kai­mas, kur spar­čiai už­da­ri­nė­ja­mos mo­kyk­los, pa­štai, bib­lio­te­kos, kul­tū­ros na­mai ir vis dau­giau funk­ci­jų su­ver­čia­ma vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais dir­ban­čioms bend­ruo­me­nėms.

Bet Lie­tu­vų yra dau­giau. To­ji iš Da­ni­jos šilt­na­mių grįž­tan­ti mo­te­ris – taip pat Lie­tu­va. Se­nu­kus Vo­kie­ti­jo­je pri­žiū­rin­ti jos kai­my­nė iš pa­kau­nės mies­te­lio – ir­gi. Is­pa­ni­jo­je ar Ka­li­for­ni­jo­je vi­las nu­si­pir­kę pra­si­sie­ku­sie­ji – mū­siš­kiai. Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Šve­di­jo­je jau il­gam įsi­kū­ru­sios šei­mos, sve­ti­moms ša­lims au­gi­nan­čios vai­kus – ne kas ki­ta, o Lie­tu­va.

Ke­lios skir­tin­gos Lie­tu­vos ten – emig­ra­ci­jo­je ir pu­siau emig­ra­ci­jo­je. O kiek Lie­tu­vų čia, vie­to­je!

An­tai mies­te­lio auk­sa­ran­kis. Net įka­lęs alaus pui­kiau­siai at­lie­ka san­tech­ni­ko, da­žy­to­jo, sta­liaus dar­bus. Jo nė su pa­ga­liu neiš­va­ry­tum į už­sie­nį. Bet ne to­dėl, kad auk­si­nės ran­kos jam ne­ša tur­tus. O to­dėl, kad auk­si­nė gerk­lė ne­leis­tų nė die­nos ten pa­dirb­ti. Lie­tu­vo­je jo ran­kos ili­si­si. Dir­ba gerk­lė. Kas­dien iš­ry­da­ma po de­šimt lit­rų alaus ir stip­res­nio­sios. Ne­dir­ban­čios auk­si­nės ran­kos gau­na pa­šal­pą. Jos kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du už­ten­ka bran­gioms ci­ga­re­tėms ir svai­ga­lams. Tad nuo ry­to laip­ti­nė­je jau barš­ka į bu­tą tem­pia­mi bu­te­liai. Per die­ną pri­si­tvo­ja. O va­ka­re, kai iš gal­vos pra­de­da ei­ti pa­ša­las, po aki­mis kaip tik pa­si­tai­ko iš dar­bo grį­žu­si žmo­na. Lu­pa kas va­ka­rą ne­pa­si­gai­lė­da­mas. O žmo­na nu­ver­kia ir to­liau gy­ve­na. Kar­tais ry­tą at­ro­do vi­sai dar­ni po­ra. Sė­da į au­to­mo­bi­lį ir iš­va­žiuo­ja... Jie taip gy­ve­na. Jiems taip ge­rai.

Ne­se­niai paaiš­kė­jo, kad vy­ras ser­ga vė­žiu. Bet ir to­liau ge­ria. Karts nuo kar­to pa­si­gy­do li­go­ni­nė­je. Gy­do jį taip pat kaip vi­są gy­ve­ni­mą sve­ti­miems vai­kams ati­da­vu­sią mo­ky­to­ją ar ko­kį sun­kų at­sa­kin­gą dar­bą dir­bu­sį vy­riš­kį, ku­rie kas mė­ne­sį są­ži­nin­gai mo­kė­jo mo­kes­čius vals­ty­bei. Nes jis taip pat Lie­tu­va, mū­sų tau­tie­tis lie­tu­vis.

O štai kai­mo vieš­ke­liu­ku kas va­ka­rą švin­kiuo­ja "ap­ši­lęs" ke­tu­rias­de­šimt­me­tis. Per die­ną dir­ba pas ūki­nin­ką. Va­ka­re sa­ve ap­do­va­no­ja ke­lio­ne į vie­tos ba­rą. Ten pa­lie­ka da­lį die­nos už­dar­bio. Li­ku­sius par­ne­ša pen­si­nin­kei mo­ti­nai, ku­ri jį mai­ti­na. Jis taip pat – Lie­tu­va. Kiek ge­res­nis va­rian­tas už pir­mą­jį. Nes dir­ba ir ne­pra­šo pa­šal­pos. Nie­ko ne­mu­ša. Pa­ma­tęs au­to­mo­bi­lį, trau­kia­si į ke­lio kraš­tą.

Gal­būt jie – ma­žu­mos, pa­ly­gin­ti su tra­di­ci­niais lie­tu­viais, ku­rių dar ačiū Die­vui, dau­gu­ma. Tie tra­di­ci­niai ir yra Lie­tu­vos stu­bu­ras, už­dir­ban­tys vals­ty­bei, be­si­šlais­tan­čiam pa­šal­pi­nin­kui, darb­da­viui ir sau. Au­gi­nan­tys, auk­lė­jan­tys, į moks­lus lei­džian­tys vai­kus, ku­rie gal­būt taip pat dirbs Lie­tu­vai.

Bet ne­ga­li­me at­mes­ti ir mi­li­jo­no, po pa­sau­lį pa­skli­du­sių. Ne­ga­li­me nu­ra­šy­ti kas ke­li mė­ne­siai iš­va­žiuo­jan­čių ir par­va­žiuo­jan­čių. Bū­nan­čių čia – dir­ban­čių ar­ba ge­rian­čių ir be­si­mu­šan­čių.

Kar­tais din­go­ja­si, jog Lie­tu­va – tar­si ke­lios mė­nu­lio at­mai­nos. Pil­na­tis – tai tur­tuo­liai vers­li­nin­kai, am­ži­nie­ji są­ra­ši­niai po­li­ti­kai, stam­bių vals­ty­bės įmo­nių di­rek­to­riai, ku­riems aukš­tuo­se po­stuo­se esan­tys bi­čiu­liai iš­pra­šo ke­lių tūks­tan­čių prie­dus prie at­ly­gi­ni­mų.

Prieš­pil­nis – ver­gau­jan­tys už­sie­niuo­se, dėl pi­ni­gų au­ko­jan­tys šeš­ta­die­nius ir sek­ma­die­nius, kad par­si­vež­tų kuo pil­nes­nę pi­ni­gi­nę. De­ja, jų gy­ve­ni­mas vis tiek ne­pa­sie­kia pil­na­ties, ku­rio­je nuo­la­tos gy­ve­na ap­suk­res­nie­ji tau­tie­čiai.

Jau­na­tis – to­ji dau­gu­ma, be­si­ten­ki­nan­ti tuo, ką tu­ri, kū­ry­bin­gai pa­nau­do­jan­ti kuk­lias Lie­tu­vo­je už­dirb­tas lė­šas ir ne­pra­puo­lan­ti, ne­nu­si­gy­ve­nan­ti.

De­ja, yra gy­ve­nan­čių ir nuo­la­ti­nė­je del­čio­je. Tai li­gų ir ne­lai­mių pri­spaus­to­ji Lie­tu­vos da­lis.

Ar­ba to­ji vieš­ke­lių pa­kraš­čiais švin­kiuo­jan­ti nie­ko ne­sie­kian­ti ir pra­smės siek­ti ne­ma­tan­ti gir­to­ji Lie­tu­va, be­si­nau­do­jan­ti bend­ruo­ju gė­riu, o sa­vo gy­ve­ni­mą lei­džian­ti vė­jais.

"Kas, kad ak­me­nys pa­plen­tėm kauks. Aš ir pa­ts kau­kiau ne vie­ną sy­kį..." "Na ir kas, kad su­ža­liuos laz­da, ta, ku­ria tran­kei man pro­tą. Aš ne­grį­šiu nie­kad nie­ka­da. Ne­beg­rį­šiu – vis­kas nu­si­bo­do!", – su­ka­si ir su­ka­si "dra­ma­tiš­kas" įra­šas.

Ka­žin ar tuos dvi­de­šimt pir­mo­jo am­žiaus ro­man­sus su­voks mū­sų vai­kai­čiai? Ir kaip juos su­voks?

Komentarai

pensinykas    Sek, 2019-10-06 / 16:37
Vytautui tai bloga salis be bananu buvo,bet uzmirsta, kad dantis gyde dykai.O dabar yra bananu, bet nera dantu.Pensininkams sulaukti nemok. protezavimo penki m.Tai kas svarbiau bananai ar dantys,o gal tikrai geriau bananai,gali sau Laisvai kramtyti ir be dantu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.