Iš užsienio parsivežė pasitikėjimą savimi – tapo verslininku

Ne­ti­kė­tas pa­siū­ly­mas

Gin­ta­ras iš tų žmo­nių, ku­ris ne­lau­kia, kad jo gy­ve­ni­me ap­si­reikš­tų koks bur­ti­nin­kas ir vis­ką , ko jam rei­kia, at­neš­tų ant lėkš­tu­tės. Vai­ki­nas pa­sa­ko­mis ti­kė­jo tik vai­kys­tė­je, o ge­ro­kai anks­čiau, dar iki gau­da­mas Jo­niš­kio že­mės ūkio mo­kyk­los dip­lo­mą, su­pra­to, kad nie­kas nie­kam dy­kai nie­ko ne­duo­da, per gy­ve­ni­mą rei­kia ir­tis pa­čiam. Gin­ta­ras Pa­ciū­nas bu­vo at­vi­ras vi­siems pa­siū­ly­mams, to­dėl, kai drau­gas už­si­mi­nė, jog po­rai me­ne­sių rei­kė­tų pa­dir­bė­ti prie sta­ty­bų Nor­ve­gi­jo­je, ne­dve­jo­da­mas su­ti­ko.

– Pa­gal­vo­jau ta­da: nė­ra ką pra­ras­ti. Bent jau pa­sau­lio pa­ma­ty­siu, – ta­da pa­gal­vo­jo.

At­va­žia­vo trum­pam, o išė­jo – il­gam. Im­lus vai­ki­nas vis­ką, ką rei­kia ži­no­ti dir­bant sta­ty­bo­se, dė­jo­si į gal­vą, ži­nias kau­pė. Prip­ra­to ir prie sve­ti­mos kal­bos, ir sve­ti­mos ša­lies. Jau­nys­tė grei­tai pri­si­tai­kė ir prie ki­to­kios kul­tū­ros. Ir kas­kart, kai tik grįž­da­vo na­mo, nu­si­vil­da­vo, žvelg­da­mas į tau­tie­čius niū­riais vei­dais. „Tė­vy­nė­je žmo­nės ne­spin­du­liuo­ja lai­me. Bent jau to ne­de­monst­ruo­ja. Užei­ni, kad ir į par­duo­tu­vę. Ten (Nor­ve­gi­jo­je, Da­ni­jo­je) – šyp­so­si, svei­ki­na­si, kaip su ge­ru bi­čiu­liu. O čia už­su­kęs ki­tą kar­tą pa­ma­tai to­kius vei­dus, kad bai­su net ko nors pa­klaus­ti...“ – ti­ki­na G. Pa­ciū­nas.

Žmo­ną ra­do sa­vam kraš­te

Ta­čiau vie­na trum­pa vieš­na­gė gim­ti­nė­je Gin­ta­rui bu­vo lem­tin­ga – su­si­pa­ži­no su ta­da dar tik ant­ro kur­so stu­den­te Ag­ne iš Ba­riū­nų. Nuo tos aki­mir­kos jųd­vie­jų gy­ve­ni­mo ke­liai su­si­py­nė, su­si­vi­jo į vie­ną.

Gin­ta­ras ne­bu­vo lin­kęs pri­vers­ti­nai, nors ir trum­pam, ato­sto­gau­ti. To­dėl, kai dar­bo trum­pam pri­trūk­da­vo Nor­ve­gi­jo­je, su­si­gun­dė pa­siū­ly­mais at­va­žiuo­ti į Da­ni­ją. Gin­ta­ras iš­va­žia­vo, žmo­ną ir pir­ma­gi­mę duk­re­lę pa­li­kęs Lie­tu­vo­je. Rū­pes­tin­gas šei­mos vy­ras Da­ni­jo­je grei­tai su­su­ko jau­kų šei­my­ni­nį liz­de­lį, į ku­rį jau po po­ros mė­ne­sių at­vy­ko žmo­na Ag­nė su duk­re­le. Čia, Da­ni­jo­je, po po­ros me­tų šei­mą pa­pil­dė dar vie­na pa­pur­gal­vė.

Me­tams bė­gant Ag­nė vis daž­niau už­ves­da­vo kal­bą, kad rei­kia grįž­ti į Lie­tu­vą.

Darb­da­vys nu­vy­lė

Šių me­tų ko­vo mė­ne­sį iš už­sie­nio grį­žo ir Gin­ta­ras. Įver­ti­nęs, kad ūki­nin­ko dip­lo­mas jam jau ne­ga­li pa­si­tar­nau­ti, nu­spren­dė tap­ti kva­li­fi­kuo­tu elekt­ros spe­cia­lis­tu. Prieš pat gau­da­mas dip­lo­mą pas vie­ną darb­da­vį at­li­ko pra­kti­ką. Pa­ma­tęs, kad už­sie­niuo­se už­si­grū­di­nęs vy­ras dir­ba kaip sau, darb­da­vys pa­siū­lė lik­ti. Gin­ta­ras ta­da pa­siū­lė ap­tar­ti vi­sas są­ly­gas. At­ro­do, su­si­ta­rė dėl vis­ko, net at­ly­gi­ni­mo.

– Ta­čiau jau po dvie­jų sa­vai­čių paaiš­kė­jo, kad vi­si tie pa­ža­dai kaip per­nykš­tis snie­gas. Vi­są tą lai­ką dir­bau tik­rai daug, o atė­jus lai­kui mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą su­pra­tau jog nie­ko ne­bus. Ta­da ir su­pra­tau, kad dau­giau sa­vo lai­mės neieš­ko­siu, o kur­siu ją pa­ts, – pri­si­me­na bu­vęs emig­ran­tas.

Gin­ta­ras at­vi­ras: jam nie­kur ne­ki­lę sun­ku­mų, ta­čiau pa­tir­tis už­sie­ny­je įkvė­pė dar di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Dar­bo vie­tą te­ko su­si­kur­ti

Tuo me­tu Užim­tu­mo tar­ny­bos Jo­niš­kio sky­riaus du­ris at­vė­ru­siam vai­ki­nui, jau­nos šei­mos tė­vui, pir­mo­ji min­tį im­tis ko­kio nors sa­vo vers­lo, pa­siū­lė tar­ny­bos spe­cia­lis­tė V. Ki­ril­kie­nė. Pa­ma­čiu­si, kad Gin­ta­ras yra tik­rai ga­bus, pa­siū­lė da­ly­vau­ti vie­na­me se­mi­na­re, ki­ta­me, ga­liau­siai – pa­siū­lė sa­vo pro­jek­tą pa­reng­ti ir bent jau sau dar­bo vie­tą su­si­kur­ti.

Žin­gei­džiam vy­rui to­kia min­tis pa­ti­ko. Pa­de­da­mas VšĮ Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ro spe­cia­lis­tų, įre­gist­ra­vo in­di­vi­dua­lią įmo­nę, o ga­liau­siai sėk­mė nu­si­šyp­so­jo ir Užim­tu­mo tar­ny­bai pa­teik­tam jo pro­jek­tui.

Šian­dien Gin­ta­ro Pa­ciū­no in­di­vi­dua­li įmo­nė „El­po­lis“ jau ži­no­ma kaip di­na­miš­ka, dir­ban­ti pre­ci­ziš­kai tiks­liai ir punk­tua­liai. Gin­ta­ras pa­ts sau darb­da­vys, pa­ts sau dar­buo­to­jas, su­ge­ban­tis su­ras­ti ir pa­ša­lin­ti elekt­ros ge­di­mus, ge­ban­tis nau­jai pa­klo­ti ar at­nau­jin­ti elekt­ros ins­ta­lia­ci­ją, jun­gik­lius, at­lik­ti ki­tus dar­bus, su­si­ju­sius su elekt­ra ir jos įren­gi­niais.