Patirtis emigracijoje atvėrė galimybes Lietuvoje

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Kur­šė­niš­kė In­ga Ra­ma­naus­kie­nė, Rin­gu­vė­nų se­niū­nai­tė, už­sie­nio įmo­nės ga­my­bos va­do­vė, daž­nai kar­to­ja: iš­va­žiuo­ti pa­gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je yra la­bai ge­rai, nes pa­si­kei­čia gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mas.
In­ga Ra­ma­naus­kie­nė, Rin­gu­vė­nų se­niū­nai­tė, už­sie­nio įmo­nės ga­my­bos va­do­vė, su šei­ma į gim­tuo­sius Kur­šė­nus iš emig­ra­ci­jos grį­žo prieš be­veik sep­ty­ne­rius me­tus. Tiek lai­ko iš­gy­ve­no ir Ang­li­jo­je. Spren­di­mo grįž­ti ne­si­gai­li. "Mes neį­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me", – sa­ko ener­gin­ga mo­te­ris ir džiau­gia­si, kad Lie­tu­vo­je ga­li sa­ve rea­li­zuo­ti. Ne tik dir­ba, bet ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, o praė­ju­sią sa­vai­tę ap­si­gy­nė sa­vo pir­mą­jį ka­ra­tė dir­žą. Bu­vu­sios emig­ran­tės nuo­mo­ne, lie­tu­vius už­sie­ny­je lai­ko tik fi­nan­sai.

Iš­ban­dy­mas emig­ra­ci­ja

I. Ra­ma­naus­kie­nė su­skai­čiuo­ja: bir­že­lį su­kaks sep­ty­ne­ri me­tai, kai su šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą. Vy­res­nia­jam sū­nui da­bar de­vy­ne­ri, ma­ža­jam ge­gu­žę su­kaks sep­ty­ne­ri.

I. Ra­ma­naus­kie­nė gi­mė ir užau­go Kur­šė­nuo­se, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te bai­gė psi­cho­lo­gi­jos spe­cia­ly­bę. 2006 me­tais iš­va­žia­vo į Ang­li­ją už­si­dirb­ti ma­gist­ro stu­di­joms.

Pir­mo­sios dar­bo pa­tir­ties už­sie­ny­je bu­vo įgi­ju­si dar stu­di­jų me­tais – ke­lia­vo pa­dir­bė­ti va­sa­rą. Nu­si­vy­lė.

"Bu­vau per­žeg­no­ju­si, kad dau­giau ne­be­va­žiuo­siu. Pir­miau­sia – kul­tū­ri­niai skir­tu­mai. Pa­te­kau į Ško­ti­ją. Lie­tu­vo­je mo­kai­si ang­lų kal­bos, ten su­pran­ti, kad kal­bos ne­mo­ki, o iš ta­vęs dar ir ty­čio­ja­si. Pra­ver­kiau ke­lias sa­vai­tes."

Su­si­ra­du­si gi­mi­nių Ang­li­jo­je, per ke­lis mė­ne­sius "ati­dir­bo" pi­ni­gus ir pa­sa­kė sau: dau­giau nie­ka­da!

Vis­gi po ba­ka­lau­ro stu­di­jų nu­spren­dė pa­ban­dy­ti dar kar­tą. Pir­mi­nis pla­nas bu­vo me­tai-dve­ji dar­bo ir – na­mo.

"Iš­vy­kau gal­vo­da­ma: esu bai­gu­si ba­ka­lau­rą, "že­mo" dar­bo ne­dirb­siu. O nu­va­žia­vu­si ten su­pran­ti, kad vi­si yra ly­gūs. Tu esi emig­ran­tas. Ei­ni pa­kuo­ti į san­dė­lius, dirb­ti vieš­bu­čiuo­se kam­ba­ri­nė­mis. Esi tik vie­nas iš dau­ge­lio ir ta­vęs nie­kas ne­lau­kia. No­ri, eik dirb­ti į fab­ri­ką."

Pir­mą­jį mė­ne­sį In­ga dar­bo ne­tu­rė­jo – vil­tis įsi­dar­bin­ti ofi­se žlu­go.

"Ang­li­ja ma­ne la­bai gra­žiai nu­lei­do ant že­mės. Tu­ri ba­ka­lau­rą ir sė­di ne­šil­do­ma­me san­dė­ly­je, dir­bi po 12–16 va­lan­dų. Nes­var­bu, kad ge­ri pi­ni­gai, bet sa­vi­ver­tė yra la­bai pa­min­ta."

Ne­pa­si­da­vė. Po pu­sės me­tų ge­rai dir­ban­čią, ang­lų ir ru­sų kal­bas mo­kan­čią lie­tu­vę pa­ste­bė­jo darb­da­viai ir pa­sky­rė "su­per­vai­ze­re" (pri­žiū­rė­to­ja). Bet iš­ki­lo ki­ta pro­ble­ma – pa­vy­das tarp sa­vų.

"Ko­dėl ji sė­di ofi­se? Mie­ga su bo­su! Drau­gai tam­pa ne­be drau­gai. Psi­cho­lo­gi­nių iš­ban­dy­mų la­bai daug," – sa­ko I. Ra­ma­naus­kie­nė.

Po dve­jų me­tų at­si­ra­do ga­li­my­bė dirb­ti ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą ofi­se, ta­po par­da­vi­mų di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. In­ga šyp­so­si: pa­rei­gos skam­ba gra­žiai, bet rea­ly­bė­je jos ati­tin­ka asis­ten­tės, sek­re­to­rės dar­bą. Įmo­nė, ku­rios ga­my­ba iš­kel­ta į Ki­ni­ją, tie­kė pre­kes pre­ky­bos cent­rams. Lie­tu­vė bu­vo at­sa­kin­ga už smul­kiuo­sius ga­mi­nius.

"Bu­vo la­bai sun­ku, net ir ofi­se dir­bant. Bu­vo­me dvi lie­tu­vės ir pa­ty­rė­me ang­lų na­cio­na­liz­mą: esi už­sie­nie­tis, va­di­na­si, at­va­žia­vai atim­ti dar­bo vie­tų. Bu­vo priei­ta iki to, kad įmo­nė tu­rė­jo ge­sin­ti gais­rą, nes vie­nas dar­buo­to­jas bu­vo tie­siog pik­ty­biš­kai nu­si­tei­kęs, ken­kė, juo­di­no. Nors, at­ro­do, ofi­se tu­rė­tų bū­ti aukš­tes­nio in­te­lek­to žmo­nės. Bu­vo la­bai skau­du: dau­gy­bė už­gau­lio­ji­mų, ki­lo min­čių ei­ti iki teis­mo. Nu­ra­mi­no val­džia."

Man vi­si sa­ko: tau dar neuž­ten­ka?! Dė­ko­ju gy­ve­ni­mui, kad da­bar daug ga­liu.

Spren­di­mas grįž­ti

Ang­li­jo­je In­ga su­si­ti­ko bū­si­mą vy­rą – kur­šė­niš­kį Do­na­tą, nors Kur­šė­nuo­se vie­nas ki­to ne­pa­ži­no­jo. Su­si­lau­kė pir­ma­gi­mio.

Po dek­re­ti­nių ato­sto­gų į bu­vu­sią dar­bo­vie­tę grįž­ti ne­be­no­rė­jo. Rū­bų ga­min­to­jų įmo­nė­je ga­vo tas pa­čias pa­rei­gas – pir­ki­mo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos. Kaip ir anks­tes­nia­me dar­be, Ang­li­jo­je bu­vo tik įmo­nės ofi­sas, o ga­myk­los – Ru­mu­ni­jo­je, Ma­ke­do­ni­jo­je.

I. Ra­ma­naus­kie­nė bu­vo at­sa­kin­ga už au­di­nių pir­ki­mą iš vi­so pa­sau­lio. Šį­kart są­ly­gos bu­vo la­bai ge­ros, su bu­vu­siais bend­ra­dar­biais bend­rau­ja ir da­bar.

Kai gi­mė ant­ras vai­kas, šei­ma su­ta­rė: lai­kas ap­si­spręs­ti, ką da­rys to­liau.

Pas­kai­čia­vo: au­gin­ti du vai­kus Ang­li­jo­je yra pa­kan­ka­mai bran­gu. Dar­že­liuo­se ne­mo­ka­mos ke­tu­rios va­lan­dos, už ki­tas rei­kia mo­kė­ti. Sam­dy­ti auk­lę dviem vai­kams – va­di­na­si, ati­duo­ti be­veik vi­są sa­vo už­mo­kes­tį.

Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to šei­ma ne­tu­rė­jo. Nusp­ren­dė va­žiuo­ti na­mo.

Si­tua­ci­ja bu­vo dė­kin­ga, nes vy­ras, Ang­li­jo­je dir­bęs sta­ty­bi­nin­ku, su­lau­kė pa­siū­ly­mo dve­jus me­tus dirb­ti Šve­di­jo­je. Pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis fi­nan­siš­kai šei­mai bu­vo leng­ves­nis.

"Grį­ži­mas kė­lė daug ne­ri­mo. Ar ta­vim pa­ti­kės, ar ta­ve priims? Ar ra­siu dar­bo, ar kva­li­fi­ka­ci­ja ati­tiks? Juk Lie­tu­vo­je ne­bu­vau sep­ty­ne­rius me­tus, vis­kas pa­si­kei­tę", – ne­ri­mą pri­si­me­na I. Ra­ma­naus­kie­nė.

Nusp­ren­dė – ke­lio at­gal nė­ra, svar­biau­sia nu­si­teik­ti, kad ne­bus pa­pras­ta, ne­bus leng­va, gal bus die­nų, kai trūks pi­ni­gų.

Lie­tu­vo­je ti­kė­jo­si dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę – psi­cho­lo­ge. Šios min­ties te­ko at­si­sa­ky­ti, nes pa­dė­jė­jos dar­bas už pu­sę eta­to, va­ži­nė­jant į kai­mo mo­kyk­lą, ne­vi­lio­jo.

"Kaip gy­ven­siu, ką da­ry­ti? Su­siė­miau – va­di­na­si, psi­cho­lo­ge ne­dirb­siu. Šiau­liuo­se bu­vo nau­jai ku­ria­ma siu­vyk­la, įsi­dar­bi­nau siu­vyk­los va­dy­bi­nin­ke, va­do­ve. Dir­bau ket­ve­rius me­tus. Išė­jau dėl psi­cho­lo­gi­nio krū­vio, per di­de­lio spau­di­mo, pa­sa­kiau, ne­be­ga­liu ir ne­rei­kia, jei vais­tai pa­de­da ei­ti į dar­bą. Dirb­ti nuo ry­to iki va­ka­ro yra per di­de­lis krū­vis au­gi­nant du vai­kus."

Nusp­ren­dė išei­ti į nie­kur – bus kaip bus. Per so­cia­li­nius tink­lus I. Ra­ma­naus­kie­nę su­si­ra­do vie­nas iš anks­tes­nių įmo­nės klien­tų – pa­si­tei­ra­vo apie pla­nus ir pa­siū­lė dar­bą.

Da­bar I. Ra­ma­naus­kie­nė nuo­to­li­niu bū­du dir­ba suo­mių rū­bų pra­mo­nės įmo­nė­je ga­my­bos va­do­ve. Bend­rau­ja su siu­vyk­lo­mis, gau­na už­sa­ky­mus, už­sa­ko au­di­nius, nau­jus mo­de­lius, ga­my­bą.

Vy­ras Do­na­tas Lie­tu­vo­je dir­ba tą pa­tį dar­bą, kaip Ang­li­jo­je – sta­ty­bo­se.

Pa­si­rin­ko gim­ti­nę

Šei­ma daž­nai su­lau­kia klau­si­mo, ko­dėl grį­žo į Kur­šė­nus, o ne­si­rin­ko Vil­niaus, Kau­no ar Klai­pė­dos? Priim­da­mi spren­di­mą, abu per­mąs­tė – ar tik­rai po sep­ty­ne­rių me­tų Man­čes­te­ry­je no­ri did­mies­čio?

Pri­si­me­na: į Man­čes­te­rio cent­rą nu­vyk­da­vo tik su­lau­kę sve­čių, nes ne­bu­vo lai­ko, dar­bas-na­mai. Ke­lio­nė komp­li­kuo­ta, di­de­li kamš­čiai. Jei iš dar­bo iš­va­žiuo­da­vo penk­tą va­lan­dą va­ka­ro, na­mo grįž­da­vo septintą–aštuntą.

"Pa­gal­vo­jo­me: tė­vai, uoš­viai ša­lia, Šiau­liai ša­lia. Bu­vo­me pa­var­gę nuo mies­to triukš­mo. Su­tau­py­ta būs­tui su­ma ti­ko Kur­šė­nams. Ir vai­kams, ir mo­čiu­tėms di­džiu­lis džiaugs­mas. Bro­lis gy­ve­na Ang­li­jo­je, ma­mai di­džiau­sias skaus­mas, kad ne­ma­tė, kaip užau­go anū­kai – bro­lio mer­gai­tei jau 16 me­tų. Vi­siems bu­vo džiaugs­mo, kai grį­žo­me."

Va­sa­ra Ra­ma­naus­kams bū­na la­bai užim­ta – at­vyks­ta pa­si­sve­čiuo­ti drau­gai emig­ran­tai. Šei­ma nuo­lat su­lau­kia klau­si­mų: kaip jūs čia gy­ve­na­te, kaip iš­gy­ve­na­te? Emig­ran­tai paat­vi­rau­ja, jog no­rė­tų grįž­ti, bet ką grį­žę da­rys? Ky­la vi­so­kiau­sių bai­mių, vai­kai jau lan­ko mo­kyk­las. I. Ra­ma­naus­kie­nė nea­be­jo­ja, kad es­mi­nė spren­di­mo ne­grįž­ti prie­žas­tis – fi­nan­sai.

"Ang­li­jo­je dirb­da­mas juo­dą dar­bą ga­li sau leis­ti daug dau­giau nei Lie­tu­vo­je. Nes­kai­čiuo­da­vo­me, pirk­da­vo­me, ką no­ri­me. Lie­tu­vo­je už mi­ni­ma­lią al­gą to ne­pa­da­ry­si. Emig­ra­ci­jo­je fi­nan­siš­kai jau­tie­si la­biau įga­lus. Yra no­rin­čių grįž­ti, bet bi­jo."

In­ga at­vi­ra: bu­vo aki­mir­kų, kai ir ji abe­jo­jo dėl spren­di­mo. Ir da­bar, kai iš­girs­ta apie vėl pa­ki­lu­sius mo­kes­čius, pa­svars­to: gal rei­kia kaž­kur va­žiuo­ti? Bet ne­be­si­no­ri dar vie­nos nau­jos pra­džios.

"Šian­dien ne­si­gai­liu, kad grį­žau. Kal­bant apie dva­si­nius da­ly­kus, at­mos­fe­rą, mik­rok­li­ma­tą, vai­kus – tai bu­vo tei­sin­gas spren­di­mas. Ang­li­jo­je ta­vo kie­mas daž­niau­siai bus 3x5 met­ro ir as­fal­tas, per ki­tas du­ris išė­jus – gat­vė. Da­bar ma­no vai­kai tu­ri vi­siš­ką lais­vę. Mes neį­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me."

Ša­lia ofi­cia­laus dar­bo I. Ra­ma­naus­kie­nė pa­si­nė­rė į dau­gy­bę veik­lų. Iš­rink­ta Kur­šė­nų mies­to se­niū­ni­jos Rin­gu­vė­nų se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­te, pri­klau­so Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Eti­kos ko­mi­si­jai, yra aso­cia­ci­jos "Šiau­lių ra­jo­no jau­nų tė­vų bend­ruo­me­nė" na­rė. Nau­jau­sia veik­la – ka­ra­tė, praė­ju­sią sa­vai­tę ap­si­gy­nė sa­vo pir­mą­jį dir­žą.

"Man vi­si sa­ko: tau dar neuž­ten­ka?! Dė­ko­ju gy­ve­ni­mui, kad da­bar daug ga­liu: pa­bū­ti su vai­kais, da­ry­ti tai, ką no­riu, mėgs­tu", – šyp­so­si kur­šė­niš­kė.

Veik­li mo­te­ris tu­ri min­čių ir apie da­ly­va­vi­mą po­li­ti­ko­je. "Gal­būt kur­si­me sa­vo ko­mi­te­tą, – svars­to. – Ra­jo­ne la­bai rei­kia švie­žio krau­jo, nes atei­na rin­ki­mai ir nė­ra, ką rink­ti, ar­ba iš­si­ren­ka­me, bet nie­kas ne­vyks­ta."

I. Ra­ma­naus­kie­nė džiau­gia­si, kad se­niū­nai­čių ko­man­da yra ak­ty­vi, pa­tys sten­gia­si spręs­ti pro­ble­mas, gal­vo­ja, ką ga­li pa­da­ry­ti, kad Kur­šė­nai bū­tų gra­žes­ni, sau­ges­ni.

"Ne­su iš tų, ku­rie lau­kia, ka­da ki­tas pa­da­rys, ei­nu ir bel­džiuo­si, jei no­riu ir da­rau. Aš ne­sa­kau, "ką čia pa­kei­si", aš sa­kau: "rei­kia". Ang­lai ne­si­skun­džia, jie da­ro. Jei ne­pa­tin­ka įsta­ty­mas, strei­kuo­ja, ei­na į gat­ves."

In­ga ti­ki – jei kal­bė­si gar­siai, vis tiek ta­ve iš­girs.

Dėl "Bre­xit" ne­pa­ni­kuo­ja

I. Ra­ma­naus­kie­nė su drau­gais Ang­li­jo­je pa­si­kal­ba apie ša­lies ak­tua­li­jas. Įsi­ti­ki­no: lie­tu­viai Lie­tu­vo­je dėl "Bre­xit" pa­ni­kuo­ja la­biau.

Po ofi­cia­laus "Bre­xit" pa­tvir­ti­ni­mo ji tei­ra­vo­si ang­lų, svei­kin­ti ar ne? "Ne­ži­no­me, svar­bu, kad pa­ga­liau vis­kas bai­gė­si, nes vi­siems per gerk­lę lin­do klau­si­mai, kas bus, kas ne­bus, išeis, nei­šeis?" – iš­gir­do at­sa­ky­mą.

Lie­tu­viai Ang­li­jo­je pa­ste­bi, kad pra­gy­ve­ni­mas brangs­ta, kai­nų ki­li­mas la­bai di­de­lis, bet kol kas ne­pa­ni­kuo­ja.

"Tie, ku­rie iš­va­žia­vo su mū­sų kar­ta ir anks­čiau, dau­gu­ma tu­ri sa­vo na­mus, pa­sko­las, yra su­si­tvar­kę do­ku­men­tus, vai­kai jau gi­mę Ang­li­jo­je. Jų nie­kas neiš­va­rys. Gal ne­ra­mu tiems, ku­rie ne­se­niai iš­va­žia­vę. Lie­tu­vo­je iš­pūs­tas rei­ka­las, kad vi­si grįš. Tik­rai ne­grįš. Tie, ku­rie gal­vo­ja iš­va­žiuo­ti iš Ang­li­jos, ieš­ko ki­tos ša­lies. De­ja, bet ne Lie­tu­vos."

I. Ra­ma­naus­kie­nės ma­ny­mu, lie­tu­viai grįž­tų, jei ma­ty­tų, kad čia ga­lės sau leis­ti pa­na­šiai tiek, kiek ten.

"Kal­bų yra daug, bet rea­liai grį­žęs lie­ki vie­nas su sa­vi­mi. Būs­tui pa­sko­los ne­gau­si, o ne­kil­no­ja­mo tur­to kai­nos kos­mi­nės. Kur­šė­nuo­se šian­dien bu­tui rei­kia 25–50 tūks­tan­čių."

I. Ra­ma­naus­kie­nė daž­nai kar­to­ja: iš­va­žiuo­ti pa­gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je yra la­bai ge­rai, nes pa­si­kei­čia gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mas. Ma­žiau skun­die­si, nes ži­nai, kaip ga­li bū­ti blo­gai, kaip ga­li iš ta­vęs juok­tis. Sup­ran­ti, kaip sun­ku gy­ven­ti ne­ži­no­my­bė­je: gau­si dar­bą ar ne, šian­dien ta­vęs rei­kia, ry­toj ne­rei­kės.

"Žmo­nių mąs­ty­mas yra tu­ne­li­nis, o grį­žus iš ten, pra­si­ple­čia. Ma­tai ga­li­my­bes, ne­be­bi­jai ri­zi­kuo­ti", – įsi­ti­ki­no I. Ra­ma­naus­kie­nė.

Komentarai

Ramus    Tre, 2020-02-19 / 21:13
Labai naudingas interviu. Apie diplomo vertę, apie partijas, apie emigracijos stabdymus ir galimybes.
Hm    Ket, 2020-02-20 / 01:14
"Sup­ran­ti, kaip sun­ku gy­ven­ti ne­ži­no­my­bė­je: gau­si dar­bą ar ne, šian­dien ta­vęs rei­kia, ry­toj ne­rei­kės." O tai čia, Lietuvoje, tas negalioja? Už durų eilė :)
Je..    Ket, 2020-02-20 / 08:26

In reply to by Hm

Ir Lietuvoje reikia stengtis tapti darbdaviu, kilti aukštyn, o ne juodai vergauti. Kol kas lietuviai sugeba tik išrinkinėti į valdžias visokius bankrutuojančių institucijų būsimus bedarbius, kurie visiškai nesuka galvos dėl to, kur darbo liaudis bus įdarbinta. Išrinktieji paprastai įdarbina saviškius, klasiokus, gimines, bendrapartiečius, kurie pradeda vaidinti besirūpinančius mūsų reikalais. Kiekvienam savo likimas, nieko nepadarysi.
Siaulietis    Ket, 2020-02-20 / 11:18
Šaunuolė. Nemėgstu emigrantu nes moko gyventi. Bet ši megina šaunuole, labai teigiamas požiūris. Čia reikia ilgai kurti savo gerove, būti geru specialistu. Dabar dirbant per kelis darbus uždirbu daugiau negu bet koks emigrantas. Bet apie pradžia labai sunki.
ema    Ket, 2020-02-20 / 16:58
Svajok kaip grazu ir gera Lietuvoje viskas puiku , kokia grazi pasaka paga ja... Gyvenu uzsienyje , bet ne del finansu , kodel jos brolis negryzta kad taip Lietuvoje gerai . Lietuvoje tik snargliai ir asaros , skurdas, badas, kriminalai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.