Kai ka­ras pa­bel­džia į ta­vo du­ris

Živilės KAVALIAUSKAITĖS nuotr.
Raketos išmušta duobė Kremenčuke.
Lenkijos ir Ukrainos pasienis – maždaug pusiaukelė iki Poltavos srityje esančio Kremenčuko. Nuo Šiaulių įveikta beveik 1 000 kilometrų, laukia antratiek. Karo pradžioje Kremenčukas priėmė didžiulį srautą pabėgėlių iš Sumų, Charkovo ir kitų regionų. Skaudžiausias miesto įvykis, kurio niekada nepamirš, – praėjusių metų birželio 27 dieną raketos sunaikintas veikiantis prekybos centras. Po raketų ir dronų atakų Kremenčukas vėl atsikuria. „Ukrainiečiai – jūs kosmosas!“ – skelbia vienas iš plakatų mieste.

Kelias be ženklų

Iš Rava-Ruskos kelias veda Lvivo kryptimi. Pakelėse plakatai atiduoda pagarbą Ukrainos karinėms pajėgoms. Kapinėse palaidotiems žuvusiems kariams plazda Ukrainos vėliavos.

Darbininkai baigia išmontuoti pakelės paminklą – jau griauna pamatą. Kitose vietose likę sovietinių metų ženklai uždažyti Ukrainos vėliavos spalvomis arba tiesiog šalia jų iškelta Ukrainos vėliava.

„Už 193 kilometrų laikykitės kairės“, – skelbia navigacija ir vėl tyli maždaug dvi valandas. Kitas pasisukimas vėl tebus už poros šimtų kilometrų.

Iki Kijevo likus gal porai šimtų kilometrų, dingsta kelio ženklai. Vieni nuimti, kiti uždažyti ar kitaip sunaikinti. Pakelėse matyti buvusios fronto pozicijos, likę smėlio maišai, ežiai, padangos.

Blokpostuose kariai nė karto nesustabdo, ko gero, leidimu nestabtelėjus važiuoti tampa gerai matomas lapas su užrašu, jog vežama pagalba Ukrainai.

Virtinės sudegusių automobilių pakelėse nebėra – pamatome tik vieną. Artėjant prie Kijevo, daugėja karo randų – susprogdinti pastatai, sušaudyti fasadai ir apsauginės sienelės. Akivaizdu, kad Kijevas sparčiai atsistato – sugriautų namų vietoje jau stovi nauji, akys išskiria ir šviežiai uždengtus stogus. Virš atstatomo tilto plevėsuoja Ukrainos vėliava.

Vakarinis Kijevas nustebina šviesomis: šviečia visos gatvių lempos, blyksi, žaižaruoja restoranų, kavinių, viešbučių reklamos. Tik tamsoje, kad netaptų orientyru, skendi Kijevo motinos paminklas – tarsi didelis šešėlis.

Iš pirmo žvilgsnio miestas gyvena įprastą dieną. Tik kasdienybei netinka smėlio maišai ir ežiai. Buvusieji Kijeve praėjusių metų kovą, atsimena klaikybę – tuščią miestą. Dabar gyvenimas sostinėje iki komendanto valandos nestoja.

Už Borispolio – puikus, ilgais ruožais apšviestas greitkelis, jungiantis Kijevą su Poltava, o paskui jau ir su Charkovu.

Iš Kremenčuko paskambinęs Volodia duoda nurodymus: „Neduok Dieve, navigacija rodys sukti į dešinę, jokiais būdais nesukite, ten susprogdintas tiltas!“

Pasukame ten, kur reikia – iki tikslo lieka 83 kilometrai. Kažkada asfaltuotas kelias virto nesibaigiančiomis duobėmis, mašina neklusniai ir skaudžiai šokinėja. Rūpestingasis Volodia vėl skambina – įspėti atsargiai važiuoti paskutinius 30 kilometrų – bus labai blogas kelias! Susižvalgome: negi gali būti dar blogiau?! Jau vėliau Volodia papasakos, kad šį kelią buvo numatyta remontuoti, bet prasidėjo karas, darbai nebuvo pradėti. „O dabar stovime ištiesę ranką į Europos Sąjungą“, – įvertina nūdieną.

Išdeginta žemė

Kremenčuko prieigos vėlų vakarą tamsios, bet namuose šviesos dega. Gera žinia – elektra jau dvi savaites tiekiama be pertrūkių.

Erdvūs Olgos ir Volodios namai – tarsi lietuvių sala Ukrainoje. Juokaujama, kad čia jau ne tiesiog namai, o svečių namai. Paramą vežančios grupės iš Lietuvos čia randa ir nakvynę, ir padengtą stalą.

Su ukrainiečių šeima susipažinome 2017 metų pabaigoje, kai važiavome į frontą šalia Donecko. Volodia į aktyvią veiklą įsitraukė nuo Maidano, susipažino su lietuviais. Kariams visokeriopą paramą teikia nuo 2014 metų. Maršrutai į frontą tapo kasdienybe.

Olga – geros nuotaikos ir optimizmo užtaisas. Bet kokią situaciją pavers juokais – kaip dramatiškai pasikeitė sutuoktinio veidas, kai sode pamatė virš galvos skrendančią raketą, kaip pašoko namas, kai už maždaug 2 kilometrų sprogo raketa. Juokas gelbėja nuo depresijos. Kitaip išprotėtum. Karas išmokė džiaugtis šia diena, vertinti tai, ką dar turi.

Volodia kilęs iš Luhansko srities, Olga – iš Krymo. Abu atsidavę savo šaliai.

Volodia atneša Ukrainos vėliavą, ant jos nuo 2015 metų renka karių parašus ir linkėjimus. Ko gero, jau trečdalio pasirašiusiųjų nebėra šioje žemėje.

Ukrainietis tikras: karo vasario 24 dieną niekas šimtu procentų nelaukė. „Apie 3 valandą 20 minučių šturmo lėktuvas praskrido virš mūsų namo, apsisuko ir, mano žiniomis, nuskrido bombarduoti Poltavos oro uosto“, – toks buvo pirmas karo ženklas Kremenčuke. Rytą Volodia jau vykdė prašymą iš Charkovo išvežti karių vaikus. Nors situacija buvo labai sudėtinga, pavyko.

Volodia dažnai savo akimis mato žiaurią fronto realybę, matė ir atkovotas teritorijos, nušluotas nuo žemės paviršiaus vietoves, kuriose neįtikėtinomis sąlygos išgyveno žmonės be elektros, šildymo, stokodami maisto.

Į frontą važiuoja mažiausia du kartus per mėnesį, pastarąjį kartą per savaitę teko vykti net du kartus. Huliajpolė, Kramatorskas, Slovianskas, Chersonas...

„Šiandien situacija labai sudėtinga, lūžio mūsų naudai dar nėra. Ruošiame jėgas, pagal mano nuojautą, jis bus gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Kol kas trūksta sunkiosios technikos. Dabar stengiamės išlaikyti, ką galime, sekiname rusų jėgas.“

Sunku ne tik ties Bachmutu, labai sunku ir ties Avdijivka, Marjinka, Peskų rajone. Volodia pasakoja neseną istoriją: prie Bachmuto apšaudymas buvo toks intensyvus, kad kariams nebuvo nė pertraukos iš blindažo išlįsti į tualetą.

Išdeginta žemė ir kasdien žūvantys žmonės. Daugybė karių. Skaičiuojama, kad ukrainiečių karių aukos maždaug triskart mažesnės nei rusų.

Ten, kur lankėmės 2017 metais – Vodianoje, Opytne – dabar okupuotos teritorijos. Jau tuomet daugybė namų buvo apgriauti. „Dabar namų ten nebėra“, – liūdnai nusišypso Volodia.

Kokia bebūtų sunki situacija, patikina: optimizmo nepraranda.

Sprogimų ženklai

Rytą važiuojame pažiūrėti „kraterio“: vasario 15-osios nakties sprogimo išverstos duobės. Kremenčukietis Ženia paaiškina: tai buvo iš strateginio bombonešio Tu-22 M3 paleista raketa Ch-22 (X-22). Raketa sveria beveik 6 tonas, ilgis – beveik 12 metrų, kovinės galvutės svoris – apie 1 tona.

Mašiną tenka palikti tolėliau – laukas tebėra pilnas skeveldrų, tad gali suraižyti padangas. Duobė gili, gal iki 5 metrų. Ženia nusileidžia žemyn, pamojuoja ir perduoda linkėjimus „draugams lietuviams iš duobės, kuri netikėtai atsirado rusų dėka“.

Aplinkiniai namai jau susidėję langus, uždengę stogus. Volodia kraipo galvą – kur dingo visos žemės? Smūgio būta tokio galingo, kad dirvožemis išnyko erdvėje. Tik duobė žioji kaip didžiulė atvira burna.

Kremenčuke veikia ne viena svarbi gamykla, bet raketos skrieja ne tik į strateginius objektus. Pernai, birželio 27-osios pavakarę, į Kremenčuką paleista raketa rado kraupų taikinį – prekybos centrą „Amstor“.

Oficialus žuvusiųjų skaičius liko apie trisdešimt, nors vietiniai įsitikinę, kad jų šimtas ar dar daugiau. Kilęs gaisras viską negailestingai sunaikino.

„Amstor“ prekybos centro istorija dabar pasakojama muziejuje – jame apsilankysime vėliau. O dabar važiuojame pro buvusio prekybos centro vietą. Didelis plotas aptvertas tvora, už jos – plynas asfaltas. Kad čia dar pernai stovėjo prekybos centras, žymi stendas: juodas pirkinių krepšelis kraujo dėmėje, tragiško įvykio data bei užrašai anglų ir ukrainiečių kalbomis: „Rusija yra teroristinė šalis“.

Netrukus po sprogimo internete išplito vaizdo kamerų iš Miesto sodo (esančio už maždaug 600 metrų nuo sprogimo vietos) įrašai: saulėtą popietę staiga sudreba žemė, skrieja skeveldros, lekia išsigandę žmonės. Viena porelė atsiskiria: vyrukas šoka į vandenį, mergina pasileidžia taku.

Dabar apie šią istoriją jau kalbama su šypsena. Volodia pasakoja, kad šis vyrukas buvo surastas ir pakalbintas. Į klausimą, kodėl palikęs merginą vieną, šoko į vandenį atsakęs: „Paklausiau, ji nemoka plaukti!“

Kovo popietę šiluma parke džiaugiasi praeiviai ir antys. Idilė. Draugėn ant liepto susiburia balandžiai, gulbė ir vėžlys. Visiems užtenka vietos, jokio pykčio dėl vietos po saule.

Ženia pasakoja, kad tada, birželį, vaizdas buvo visai kitoks. Parką jis aplankė praėjus trims dienoms po sprogimo: buvo baisu, daugybė skeveldrų, nunešti gretimų namų stogai, išlakstę langai.

Karas palietė visus

Mašinoje Ženia žvilgteli į telefoną. Atėjo pranešimas, jog visoje šalyje skelbiamas oro pavojus. Sirena pasigirsta ir iš gatvės. „Greičiausiai nieko nebus“, – nuramina. Nors gaudžia sirenos, viskas atrodo kaip buvę.

Oro pavojus kartosis visą dieną. Kai vakarieniaujant kaimynė vėl pažiūrės į telefoną, konstatuos: rekordinė diena – aštuntas oro pavojus.

Pirmąjį karo rytą, sako Ženia, gyvenimas Kremenčuke nesustojo. Tą rytą ir jis išėjo į darbą. Paskui kreipėsi dėl tarnybos karinėse pajėgose, bet paimtas nebuvo.

Ženiai liūdna ir pikta, kad dar yra kremenčukiečių, sakančių, jog nesvarbu, po kuria vėliava gyventi, ar taip, ar taip blogai.

„Ir tai nepriklauso nuo amžiaus, nebūtinai tie, kurie jaustų nostalgiją Sovietų Sąjungai – yra ir mano bendraamžių. Sako, ir kam to reikėjo, Rusijoje ne taip ir blogai. Vau! Sako, Zelenskis toks ir toks. Aš sakau: bet tu gali išeiti į gatvę ir pasakyti ką galvoji, rodyti plakatą, kad Zelenskis blogas, ir nieko nebus. Norisi išlaikyti tą tradiciją – jei mes nepatenkinti valdžia – galime keisti, o ne gyventi tokioje situacijoje kaip Rusijoje. Jei ten kažkas keliomis dešimtimis dolerių gauna daugiau, nereiškia, kad ten geriau. Sakau, geriau Lenkijoje, Vokietijoje, tik ne Rusijoje.“

O kaip keitėsi nuotaikos per metus? „Yra tokių, kurie taip ir liko įstrigę savo pasaulyje, – sako Ženia. – Bet visiška dauguma, be abejo, yra proukrainietiška. Dabar karas visus palietė. Kai buvo Donbasas – kas tas Donbasas, aš ten nė karto nebuvau. Bet kai atėjo ir tuk-tuk pabeldė į tavo duris, jau sunku būti apolitiškam.“

Bekalbant Ženios akys užkliūva už pravažiuojamo „McDonald's“ restorano. Kremenčuko „McDonald's“ taip ir neatsidarė po vasario 24 dienos, nors Kijeve jau dirba. „Gal galvoja, kad mes čia, Kremenčuke, pinigų neturime?“ – pasipiktina.

Miestas ant titnago

Kremenčukas buvo visiškai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, senojo miesto ženklų beveik nelikę.

Miesto pavadinimas kilęs nuo žodžio „kremen“ – titnagas. Dniepro pakrantėje senos nuotraukos pasakoja XX amžiaus pradžios akmenskaldžių istoriją.

Volodia sako, kad ir dabar po vandeniu pasislėpusios uolienos kelia pavojų valtims, laivams. Tiesa, tai buvo iki karo, dabar visa laivyba draudžiama, net ir žvejų valtelėms: saugomas tiltas.

Prie vieno iš Kremenčuko prekybos centrų stovi paminklas Ostapui Benderiui, šalia jo kėdė su užrašu „Alkana vaikystė Kremenčuke“.

Nuo durų šypsosi didelis Boriso Džonsono portretas – ukrainiečiai myli buvusį Didžiosios Britanijos premjerą.

Didelis parkas-memorialas skirtas Afganistano karo 1979–1989 metais dalyviams ir aukoms. Tiesiasi kapų eilė. „Išvertė iš kojų – kovok klūpėdamas, negali paeiti – pulk gulėdamas“, – iškalti Sovietų Sąjungos didvyrio generolo Vasilijaus Margelovo (1908–1990) žodžiai ir portretas su nesuskaičiuojamais ordinais ant krūtinės.

Centrinėje Kremenčuko aikštėje dabar stovi du sunaikinti rusų tankai – T-62M ir T-72B3. Šiandieninio karo trofėjai.