Naujausios
Žmogiškas rūpestis
„Mano veikla – siaura, – kuklinasi Kelmės profesinio rengimo centro mokytoja Jovita Andrijauskienė. – Didžiausią darbą čia atlieka vaiguviškis tautodailininkas ir verslininkas Aivaras Norbutas. Jis renka labdarą, perka ukrainiečiams automobilius, padangas, šildytuvus, kopijavimo aparatus, spausdintuvus ir kitus reikalingus daiktus. Atiduoda tiesiai į rankas. Aš pasirūpinu smulkesniais dalykais.“
Pasak J. Andrijauskienės verslininkui gabenti paramą į Ukrainą padeda studentas Ignas Vaičiulis ir kiti jį palaikantys žmonės. Kartą į Ukrainą vyko ir J. Andrijauskienės vyras Alvydas, kuris yra kariškis. Mokytojos teigimu, paramos vežėjai vyksta už savo pinigus. Iš ukrainiečiams surinktų lėšų nepaima nė cento. Kelionė ir viešbučiai atsieina apie 200 eurų.
Globoti ukrainiečius Kelmėje, o vėliau ir siųsti paramą už savo Tėvynę kovojantiems kariams ponia Jovita drauge su kitais geros valios žmonėmis pradėjo jau pirmosiomis karo Ukrainoje savaitėmis.
Į Kelmę buvo atvežta moteris su mažais vaikais. Kartu su kolegomis iš profesinio rengimo centro ir kaimynais ji surinko viską, kas reikalinga gyvenimo pradžiai: maisto, vaikams vežimėlius, puodų, indų, patalynės, šiek tiek pinigų.
Vėliau atvažiavo daugiau karo pabėgėlių. Kai kurie apsigyveno profesinio rengimo centro bendrabutyje.
Daugelis atvykdavo, pasiėmę tik mažus maišelius, kuriuos gavo pasienyje, – mena mokytoja. – Jiems reikėdavo visko.“
Profesinio rengimo centro darbuotojai ir kiti geros valios kelmiškiai pasirūpindavo, kad atvykėliai turėtų viską, ko būtiniausiai reikia. Stengdavosi pakelti ir jų nuotaiką, pakviesdami į edukacijas ir kitus renginius.
Vyresnes, tikinčias moteris nuveždavo net į Kolainiuose esančią cerkvę pasimelsti. Susirgusius nuveždavo į didžiųjų miestų ligonines.
Parama iš rankų į rankas
Mintis, jog reikia remti ne tik Kelmėje apsistojusius karo pabėgėlius, bet ir jų tautiečius Ukrainoje, gimė tuomet, kai profesinio rengimo centro bendrabutyje apsigyveno karininkė Katerina Fiodorovska Voit. Ji iš savo gaunamos pašalpos siųsdavo pinigų į Ukrainą. Palaikė nuolatinį ryšį su ten likusiais tautiečiais ir žinodavo jų poreikius.
Kartą Katerina paprašė patalynės Ukrainos ligoninėms. Prašė aukoti kad ir prastesnes, sudėvėtas, bet švarias paklodes, užvalkalus, kurie jei netiks apvilkti, gali tikti tvarsliavai. Tuomet mokytojai sunešė ne tik patalynės, bet ir šiltų drabužių, avalynės, tvarsliavos. Iš Pepco parduotuvės pripirko vaikiškų drabužių, žaislų, flamasterių.
Paskui paaiškėjo, jog labai reikia žvakių. Profesinio rengimo centro mokiniai ir mokytojai pradėjo lieti žvakes. Vaško padovanojo bitininkai, bažnyčios, verslininkai Arūnas Janavičius ir Remigijus Raila. Kiek sunkiau gauti skardinių dėžučių, į kurias lydomas vaškas. „Norfos“ prekybos centras aprūpina kartotinėmis dėžėmis, į kurias pakuojamos žvakės. Jų nulieta jau netoli tūkstančio.
Kelmiškiai stengiasi už savo Tėvynę kovojančius ukrainiečius pradžiuginti ne tik žvakėmis, bet ir kitomis maloniomis smulkmenomis. Profesinio rengimo centro darbuotojai nuperka saldainių, kavos, rūkytų mėsos gaminių, lietuviškos duonos.
Kiek pailsėjusi Lietuvoje Katerina vėl išvyko į Ukrainą. „Keturis aukštojo mokslo diplomus turinti moteris dirbo Korupcijos prevencijos grupėje. Dabar dirba išminuotoja. Sako, jog išminuotojos darbas mažiau pavojingas už kovotojos su korupcija“, – pasakoja J. Andrijauskienė, kiekvieną savaitę palaikanti ryšį su Nikolajeve apsistojusia Katerina.
Ji pasako, kuo dar galėtų padėti kelmiškiai jos tautiečiams. Kovo mėnesį į Ukrainą iškeliaus jau 25 – oji paramos siunta.
Geraširdžiai – dar ne deficitas
Mokytoja Jovita džiaugiasi, kad yra nemažai ukrainiečiams norinčių padėti žmonių.
Antai buvusi gydytoja pediatrė, dabar senjorė Marijona Šedienė mezga vilnones kojines kariams. Jų numezgė netoli penkių šimtų. Megzti suagitavo ir buvusią savo kolegę, 98 metų gydytoją Balčiūnaitę, bei pažįstamą senjorę Valeriją Lipeikienę. „Prišnekinau, kad dykos nesėdėtų prie televizoriaus“, – šmaikštauja gydytoja, tyliai daranti gerus darbus.
Pasak J. Andrijauskienės gydytoja į siuntas įdeda ir savo pačios džiovintų vaisių, kitokių skanumynų kariams.
Vilnones kojines ukrainiečiams mezga ir žurnalistė Loreta Dirbanauskaitė.
Piešimo mokytoja Irena Sabaitytė paramos siuntas praturtina savo mokinių piešiniais. „Tai emocinė pagalba kariams, – savo kolegės parama džiaugiasi J. Andrijauskienė.– Kariai tuos piešinukus išsikabina blindažuose. Grįžusius pailsėti džiugina vaikų darbai.“
