Naujausios
Jas policininkai Arkadijos alėjoje, panašioje į poilsiautojų pilną J. Basanavičiaus gatvę Palangoje, rengė reaguodami į Odeson iš pafrontės gyvenviečių suvažiavusių pabėgėlių pasipiktinimą.
Pastarieji buvo šokiruoti pamatę, jog dalis vietos jaunimo ignoruoja dėl karo netekčių gedinčią visuomenę ir triukšmingai linksminasi. Pasilinksminimai Odesoje greitai nuslopo.
Tuo metu kariniai komisariatai buvo perpildyti savanorių, norinčių tapti šalies gynėjais. Pamenu, kaip dvidešimtmetis vieno Lvovo hostelio administratorius skundėsi, jog komisariate atsisakė jį paimti kariuomenėn, ir neslėpė pavydo bičiuliui, kuris siuntė mūšių nuotraukas iš fronto.
Šalis išgyveno entuziazmą dėl to, jog Rusijai nepavyko įgyvendinti siekio užgrobti Ukrainą per kelias dienas, o gynėjai priešą nustūmė nuo sostinės ir nuo Charkovo. Ukrainiečiai tuo metu aklai tikėjo propagandiniais Kijevo tvirtinimais, jog Vakarai skubiai duos modernius ginklus ir priešas bus išvytas, o karas greitai baigsis.
Karas užsitęsė. Priešui apsiautus Bachmutą bei dar kelias strategiškai svarbias vietoves, imta kovoti dėl kiekvieno metro, žemė paplūdo krauju, o Ukrainos miestų gatvėse pasirodė iki tol neregėtai daug sužeistųjų bei neįgaliais tapusių karių.
Netrukus internete pasirodė įrašai apie tai, jog kai kuriose vietovėse policininkai gatvėje suiminėja vaikinus, neturinčius patvirtinimo, jog yra užsiregistravę kariniame komisariate. Tačiau Ukrainos vyriausybė tvirtina, jog karių yra pakankamai ir pranešimus apie vyrų gaudynes neigia.
Prieš metus Kijevas šaipėsi iš Maskvos, kai, paskelbus karinę mobilizaciją, rusų vyrai ėmė paniškai bėgti į užsienį, o besislapstančius policininkai gaudė kiemuose ir aikštėse.
Karo pokyčiai yra sunkiai nuspėjami, todėl panašios gaudynės ėmė vykti ir Ukrainoje. Tą netikėtai Charkove patyriau ir aš.
Nusprendęs metro pavažiuoti tris sustojimus nuo centro į Holodnaja Gora mikrorajone esantį turgelį ir pakilęs eskalatoriumi link išėjimo prie jo pamačiau tris Teritorinės gynybos savanorius, kurių vienas netikėtai pastojo man kelią.
– Sveiki, prašau parodyti karinio komisariato pažymą, ar turite ją?
– Aš neprivalau jos turėti, esu Lietuvos pilietis.
– Parodykite dokumentus. Ačiū, geros dienos.“
–Jums irgi geros dienos. Atsiprašau, esu žurnalistas, ar galiu paklausti: vyrų dokumentus tikrinate todėl, nes dalis jų slapstosi ir nesiregistruoja komisariate, o armijoje trūksta karių?
–Tikriname, nes taip reikia. O kodėl jūs tuo domitės, ar turite karinę žurnalisto akreditaciją, prašau ją parodyti!
Apžiūrėjęs mano dokumentus savanoris kultūringai atsisveikino. Panašiai elgėsi ir po keletos dienų ir kiti trys savanoriai. Buvau paklaustas ar man nėra šešiasdešimties metų, o po to paprašytas parodyti dokumentus.
Įėjęs į prekybos centrą pastebėjau, jog vienas vyriškis, ketinęs išeiti iš parduotuvės, staiga prie durų apsisuko ir iš vestibiulio gilumos ėmė stebėti prie įėjimo esančius teisėsaugininkus. Įdėmiai apsižvalgęs supratau, jog vestibiulyje nuo policininkų patikros slepiasi keturi vyriškiai, o dar keli apsisukę grįžo į parduotuves.
Šalia stovinti moteris, tikriausiai vienos iš parduotuvių darbuotoja, studentiško amžiaus vaikinui bei jo draugui pasakė: jie neturi teisės įeiti tikrinti į privatų prekybos centrą, bet einam geriau pas mane sandėliuke pasėdėsit, kavos išvirsiu.
Kai po pusvalandžio išėjau iš prekybos centro, kontrolieriai vis dar stovėjo šalia laiptų.
„Niekinu tuos, kurie slepiasi nuo karinės tarnybos, ir tuos, kurie dirba užsienyje, bet nei grįžta ginti tėvynės, nei siunčia dalį algos mūsų kariuomenei – jie yra išdavikai“, – taip prieš kelis mėnesius pareiškė Charkovo metro sutiktas 26 metų Vladas, vykęs po trumpų atostogų atgal į frontą kartu su šuniuku.
Jis gyveno bei dirbo Katovicų mieste Lenkijoje, o, kilus karui, grįžo padėti tėvynei. Vladas savo požiūrio į pareigą ginti šalį nepakeitė net po fronte patirtų rimtų sužeidimų.
„Nenoriu žūti, su žmona turim didelių planų, tačiau, jei tokiu metu galvosim tik apie save, karą pralaimėsim; po mėnesio pasveikęs vyksiu į frontą pas bendražygius ir toliau kovosiu; su tais bičiuliais, kurie negrįžo padėti gimtinei nutraukiau ryšius, jie neverti vadintis ukrainiečiais“, – sakė Vladas.
Kijevas teigia, jog gynėjai jau nukovė per 240 tūkst. Rusijos karių, nors užsienio analitikai spėja, jog nukautųjų rusų karių kiekis galimai yra 20–50 procentų mažesnis. Kijevas neskelbia, kiek žuvo ukrainiečių, ir kiek jų yra sužeistų, tačiau Vakarų ekspertai teigia, kad netektys yra nedaug mažesnės nei okupantų.
Tikslų aukų kiekį sužinosime po karo, jį abi kariaujančios pusės dabar slepia: baiminamasi, jog žiauri tiesa gali sumažinti tautiečių kovingumą, ir pagausinti besislapstančių nuo karo prievolės kiekį. Tai, kad dalis vyrų siekia nuo karo pabėgti į užsienį, neseniai patvirtino ir Pasienio tarnyba, pranešusi, jog kiekvieną dieną yra sulaikoma vidutiniškai pusantro šimto vyriškių, bandančių iš šalies išvykti neteisėtai.
Ukrainos žiniasklaida praneša apie kurioziškus bndymus išvykti iš šalies. Vienas romų tautybės pilietis buvo persirengęs moterim norėjo išvykti su giminaitės pasu, kitas vyriškis buvo įlindęs į slėptuvę, įrengtą automobilio sėdynėje.
Buvo išaiškinta, jog viena tarptautinių pervežimų įmonė fiktyviai įdarbindavo vairuotojus, ir šie nebegrįžo į šalį. Fiktyviai darbuotojus įdarbino ir viena savanorių organizacija. Išvykę neva pargabenanti humanitarinės pagalbos iš Vakarų į Ukrainą „savanoriai“ nebegrįžo.
Paaiškėjo, jog į užsienį pabėgti savo sūnui padėjo ir vienas Lvovo miesto tarybos narys, garsus verslininkas. Ukrainos žiniasklaida tokių faktų neslepia, juos viešina ir smerkia.
