Naujausios
Skurdo situacija
Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos lygis 2020 metais šalyje siekė 20,9 proc. ir, palyginti su 2019 metais, padidėjo 0,3 procentinio punkto. Žemiau skurdo ribos gyvena 585 tūkstančiai gyventojų. 2017 ir 2018 metais žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 22,9 procento gyventojų.
Skurdo rizikos riba 2020 metais sudarė 430 eurų per mėnesį vienam asmeniui ir 904 eurus šeimai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Absoliutaus skurdo, kuris skaičiuojamas pagal minimalius vartojimo poreikius, riba pernai buvo 257 eurai vienam asmeniui, arba 540 eurų šeimai. Žemiau absoliutaus skurdo ribos pernai buvo atsidūrę 5,1 proc., arba apie 140 tūkst. gyventojų.
ELTA skelbia, jog pajamas, mažesnes už absoliutaus skurdo ribą, mieste gavo 3,9 proc. gyventojų, kaime – 7,5 proc. Didžiausias absoliutaus skurdo lygis buvo tarp bedarbių (31,7 proc.). Skurdo ir 1 proc. dirbančių asmenų, o tarp senatvės pensininkų žemiau absoliutaus skurdo ribos buvo atsidūrę 5,2 proc. vyresnio amžiaus gyventojų.
Statistikos departamento 2020 metų pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinis tyrimas parodė, kad dar iki pandemijos 11,6 proc. šalies gyventojų negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos ar žuvies.
Per pastaruosius metus žmonių, kurie parduotuvių lentynose žvalgosi į pačius pigiausius ar nukainotus maisto produktus ir itin retai užsuka į mėsos ar žuvies skyrių, nei padaugėjo, nei sumažėjo. Tiesa, statistika nepakito tik kalbant apie visus gyventojus.
Kaimuose gyvenančių žmonių pietūs per metus tapo dar skurdesni – beveik 15 proc. kaimo gyventojų nurodė, jog negali sau leisti dažnai valgyti nei mėsos, nei žuvies.
Kaimuose daugėjo ir žmonių, kurie dėl pinigų stygiaus pernai negalėjo laiku sumokėti už būsto nuomą, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų.
Beje, daugiau kaip pusė kaimų gyventojų nurodė, kad neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose ir iš savo lėšų negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų. Daugiau kaimo gyventojų taip pat nurodė, kad jų gyvenamasis būstas yra tamsus arba nepakankamai šviesus.
Miestuose gyvenantys žmonės tokių problemų turėjo mažiau.
Dėl lėšų stokos skalbimo mašinos neturėjo 1,3 proc. miestiečių. Tik 2,6 proc. jų neturėjo vonios arba dušo, o tualeto su nutekamuoju vandeniu – 2,1 proc.
Kaimuose be vonios ar dušo gyveno kas šeštas žmogus, be tualeto – beveik kas penktas. Su dideliu materialiniu nepritekliumi susiduria 7,7 proc. miesto ir 8,8 proc. kaimo gyventojų.
Žmogui reikia daugiau nei gyvuliui
Sociologas Romas Lazutka su „Šiaulių kraštu“ dalijasi įžvalgomis, kodėl skurstančių šalyje nemažėja.
„Pirmiausia reikia suprasti, kaip skurdas matuojamas, – aiškina jis. – Skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos yra mažesnės nei 60 procentų pajamų tokio gyventojo, kuris, išrikiavus visus pagal pajamas nuo mažiausių iki didžiausių yra šio sąrašo viduryje. Skurdo riba kasmet auga, nes didėja daugumos žmonių pajamos.“
Palyginimui: 2018 metais metais skurdo riba buvo 345 eurai, 2019 metais – 379 eurai, 2020 metais – 430 eurų.
„Per porą metų skurdo riba pakilo vos ne 100 eurų, taip yra todėl, kad ekonomika augo ir augo vidutinės pajamos. Todėl žemiau skurdo rizikos ribos lieka tie patys per 20 procentų žmonių, nors jų pajamos ir didėjo. Nors didintos ir pensijos, ir minimali mėnesinė alga, bet jos didintos maždaug tiek, kiek didėjo skurdo riba. Tai reiškia, kad žmogus, uždirbantis minimalią algą, ir toliau lieka skurde.“
Jis pasiremia tokiais duomenimis: kai skurdo rizikos riba buvo 430 eurų, minimali alga į rankas tebuvo 396 eurai, o vidutinė pensija – 344 eurai.
„Daug kas nežino, jog praeitų metų duomenys skelbti pagal 2019 metų duomenų lygį. Taip yra, nes užtrunka skaičiavimai“, – teigia profesorius.
Jis nepritaria Lietuvos banko analitikams, kurie siūlo matuoti tik absoliutaus skurdo lygį. Jo žodžiais, absoliutus skurdas skaičiuojamas pagal tai, kiek žmogui reikia tik išgyventų.
„Santykinis skurdas matuojamas visoje Europos Sąjungoje, nes žmogus yra visuomeninė būtybė ir jo poreikiai turi būti vertinami visuomenės kontekste, – pabrėžia R. Lazutka. – Nepakanka, kaip gyvuliui, skaičiuoti, kad būtų tik paėdęs. Beje, Europos Sąjungoje apie gyvulių gerovę daug kalbama. Protestuojama, kad kiaulėms garduose nėra kur apsisukti, kad vištos narvuose laikomos ar karvės ištisus metus neišvedamos į lauką. Gyvuliams blogos sąlygos nepriimtinos, tai ką kalbėti apie žmonių gyvenimo sąlygas.“
„Dar prieš 40 metų tarptautiniu mastu buvo sutarta, kad skurdas yra santykinis dalykas, kad skursta tie žmonės, kurių gyvenimo lygis skiriasi nuo visuomenėje priimto gyvenimo lygio. Tai reiškia, jog jie dėl materialinių, socialinių ir kultūrinių išteklių stokos negali dalyvauti veiklose, kurios įprastos visuomenėje. Toks yra santykinio skurdo apibrėžimas“, – akcentuoja sociologas.
Jo žodžiais, skurstančiu reikia laikyti ne tik tą, kuris nepakankamai maitinasi, bet ir tą, kuriam pristinga 15–20 eurų, kad kas mėnesį galėtų susimokėti už internetą.
„Toks žmogus irgi skursta, nes visuomenės dauguma šiandien turi internetą namuose, o ypač jo prireikė dabar, per pandemiją – ir dėl vaikų mokymo, ir dėl įvairiausių reikalų tvarkymo. Skursta ir šeima, kuri negali išleisti vaiko į ekskursiją, kai išvažiuoja visa klasė, – teikia skurdo pavyzdžius R. Lazutka. – Kai šeima neturi pinigų tokiems įprastiems dalykams, vaikas yra pažemintas, nuskriaustas. Žmogaus pajamos turi būti tokios, kad jis įstengtų turėti įprastus visuomenėje dalykus. Europos Sąjunga matuoja santykinį skurdą ir mes taip turime matuoti skurdą.“
Vieni skursta, kitiems žandai plyšta
„Kad skurstančiųjų dalis mažėtų, reikia sparčiau didinti pensijas ir minimalią algą, – teigia R. Lazutka. – Jos didinamos, apie tai nuolat kalbama, bet didinamos nepakankamai sparčiai.“
Jis pabrėžia, jog tam reikia ir politinės valios, ir solidarumo.
„Verslininkai nuolat ima dejuoti, jog nepajėgs didesnės minimalios algos mokėti. Jeigu nepajėgs, tegu patys dirba už minimalią algą. Jeigu nepajėgi normalios algos darbuotojams mokėti, tai nebūtinai turi būti verslininku. Galima ir pelną susimažinti, galima vadovams mažesnes algas mokėti, galima prekės kainą padidinti – rinkos ekonomikoje tai normalu,“ – vardija variantus, kaip įmonėje rasti lėšų minimaliai algai didinti.
„Lietuvoje galima pragyventi už 4 000–5 000 eurų algą – nebūtina mokėti algų po 8 000 eurų“, – tikina R. Lazutka.
R. Lazutkos nuomone, ir nedarbo išmokas reikia didinti.
„Bedarbiai, anot vienos garsios merės, yra „bambaliniai“, tinginiai, visuomenė prieš juos nuteikiama ir valdžia nedrįsta šių išmokų didinti“, – sako sociologas.
Jis pabrėžia, jog darbo vietos, ypač rajonuose, yra ne ten, kur bedarbiai gyvena. „Jeigu važiuos, kur yra darbo, o gaus į rankas tik 400 eurų ir vien už buto nuomą paklos 250 eurų, tai, kiek jam lieka? Todėl nė negali važiuoti, nes iš tokios algos neišgyvens. Todėl ir važiuoja į kokį Londoną, nes ten iš minimalios algos ir pragyvena, ir dar pasitaupo.“
„O jeigu žmonės geria, juos reikia gydyti nuo alkoholizmo“, – teigia sociologas.
R. Lazutka akcentuoja, jog skurdo situacija Lietuvoje nesikeičia jau kokį 15 metų. Palygina, jog, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje skurstančių dalis yra perpus mažesnė – sudaro 10–12 procentų. „Solidarumas ir valdžios pasiryžimas skurdą mažinti viską lemia. Per trisdešimt metų šios Vidurio Europos šalys geriau susitvarkė socialiniu požiūriu nei Lietuva, Latvija ar Estija.“
Jo žodžiais, vilties teikia, kad politikų kartos keičiasi ir naujos kartos politikai, esantys skirtingose partijose, supranta situaciją, mato kitų šalių pavyzdžius.
„Dešimtmečius galima buvo mus maitinti teiginiu, kad negalima mokesčių didinti, nes tuoj ekonomika žlugs. Bet dabar iš Europos Sąjungos šalių informacija ateina, jog didesnis bendrojo vidaus produkto perskirstymas neriboja ekonomikos augimo. Višegrado šalyse, tarp jų net Vengrijoje, kurios ekonomika silpnesnė nei mūsų, BVP perskirstymas yra didelis ir to nebeįmanoma nuslėpti, – sako R. Lazutka. – Negalima toliau klysti ir klaidinti kitų ir laikyti tiek daug žmonių skurdo situacijoje.“
„Lietuviai viens kitam esame broliai ir sesės, bet kai reikia dalintis pinigus tampame priešai, – pastebi jis. – Bet tai nėra tokie pinigai, kurių negalėtume skirti vargšams, kurie nugrimzdo į skurdą ir patys nebeatsitiesia. Rajonuose, kuriuose yra apie 30 tūkstančių gyventojų, vidutiniškai yra trys šimtai–keturi šimtai šeimų, kurioms reikia socialinių pašalpų. Jų vidurkis – apie 80 eurų asmeniui ir tai yra ubagiški pinigai. Tose šeimose auga vaikai ir vien dėl to būtina padėti. Negalima palikti žmonių degraduoti.“
„Lėšų yra pakankamai, jos leidžiamos ir prabangos dalykams. Galima gyventi kukliau, nereikia su vargšais dalintis paskutiniu kąsniu, nes tų kąsnių yra tiek, kad kai kam ir žandai plyšta“, – reziumuoja R. Lazutka.
