Naujausios
Moteris gyvena nuosavame name. Kad kuo rečiau reikėtų pirkti dvigubai pabrangusį dujų balioną, jos šeima maistą verda katilinėje. Užkaičia puodus ant krosnies, kuri šildo namus. Čia išsiverda ne tik sriubą, mėsą, daržoves, bet ir arbatą. Pripila vandens į senovinį arbatinį su švilpuku. Kam naudoti elektrinį virdulį ir eikvoti elektrą, kai krosnyje spragsi malkos?
Vasarą, kai nereikia šildyti namo, šeima savo buitį perkelia į kiemą. Ten pamūryta krosnis. Įmetei kelias pliauskas, įkišai popierių, atlikusių pakuočių, nereikalingų kartoninių dėžių – ir išsiverdi pietus.
Nors turi miesto vandentiekį, moteris skalbia šulinio vandeniu. Kam pirkti, jei yra savo kol kas dar nemokamo vandens.
Net nereikalingus skudurus dailiai apsiuva – sunaudoja pašluostėms, prisiuva grindų skudurų. Tualetui taip pat naudoja ne šiuo metu smarkiai pabrangusį tualetinį popierių, o medžiagos skiautes. Kvadratėliais sukarpo seną rankšluostį, suplyšusius naktinius marškinius, paklodę, užvalkalą ar kitą iš minkšto audinio pasiūtą jau atitarnavusį daiktą, tvarkingai sudeda į dėžutę – kuo blogiau už tualetinį popierių.
Beje, ir drabužius dažniausia perka jau dėvėtus, bet dar kokybiškus. Ne todėl, kad būtų labai neturtinga. O tam, kad suteiktų jiems antrąjį gyvenimą. Be to, nešioti drabužiai neretai būna kokybiškesni – geriau atrodo, rūpestingiau pasiūti ir ilgiau laiko.
„Jeigu racionaliai ir taupiai savo buitį tvarkytų kiekvienas pasaulio žmogus, planeta būtų žalesnė ir sveikesnė“, – įsitikinusi mano herojė.
Nuo pat mažumės daug dirbusi, keturiasdešimties metų darbo stažą turinti moteris gauna labai nedidelę pensiją. Privalo taupyti. Tačiau taupymas jos negąsdina. Visą gyvenimą šalia pagrindinių darbų, iš kurių pelnėsi duoną, antras darbas buvo mąstymas, kaip sutaupyti. Tai jos nevargindavo. Atvirkščiai – pakraudavo gerom emocijom. Tai buvo savotiškas kūrybinis darbas, proto treniruotė.
Ir tuomet, kai dirbo, taupuolė uždirbdavo nedaug. Bet sumaniai tvarkydama buitį ir kuklius finansus, gyveno pasiturimai.
Šiandien taip pat, net ir gaunant nedidelę pensiją, netenka skursti. Dar ir pasidalija su kitais. Ir nesupranta, kodėl tik šiandien kalbama apie taupymą.
„Apie šeimos, šalies, pasaulio biudžeto, žemės turtų, žmogiškųjų išteklių bei planetos tausojimą reikėtų galvoti nuolat. Racionalaus buities tvarkymo ir pinigų naudojimo žmones reikėtų mokyti nuo mažens, dar mokyklos suole“, – įsitikinusi mano pašnekovė.
Taupuolės receptai ir mintys nukelia į vaikystę. Mano kartos seneliai ir tėvai iš tiesų būdavo gerokai taupesni. Daugelis moterų pačios siūdavo, savo siuviniais aprengdavo vaikus, sulopydavo kasdienius drabužius, prieš naujus mokslo metus pridurdamos medžiagos gabalą pailgindavo kiek išaugtos mokinukių uniformos rankoves, uždėdavo dekoratyvų lopą ant pradilusių suknelės alkūnių. Grįžę pietauti vyrai ir iš mokyklos parėję vaikai visada rasdavo karštus pietus, nors mamos dažniausia ir pačios dar bėgdavo į darbą. Tėvai taip pat grįžę iš darbo nesėdėdavo ant sofos. Daug ką mokėjo pasidaryti patys, meistraudavo, atlikdavo sunkesnius buities darbus. Tausodami daiktus, juos remontuodami daug sutaupydavo. Brangesnį daiktą pirkdavo visam gyvenimui.
Šių dienų akimis, anų laikų žmonės atrodo lyg stebukladariai. Gal todėl, kad taip elgtis vertė patsai gyvenimas? Nebuvo daug laiko sutaupančių bet dar daugiau beprasmiškai suryjančių informacinių technologijų?
Deja, šiandien neracionalus, besaikis vartojimas ima viršų. Pramonės įmonės specialiai gamina trumpaamžę buitinę techniką, kad, skalbyklę, indaplovę, dulkių siurblį ar šaldytuvą įsigijęs žmogus po kelerių metų vėl pirktų naują.
Kasmet besikeičiančios mados daugelį paakina tiesiog išmesti dar gerą, bet jau nebemadingą suknelę ar paltą, už kurį sumokėta nemaža suma.
Žemės ūkis šiandien jau nebeįmanomas be tonų brangios chemijos. Antraip ūkiai neišaugintų rekordinių derlių.
Ne mažiau stebina ir turizmo pramonė. Pramonė ne kabutėse, o tikrąja šio žodžio prasme. Skrisdama poilsiauti į kokią nors šiltųjų kraštų šalį, renkuosi bent jau keturių žvaigždučių viešbutį su maitinimu ir visais poilsiui reikalingais dalykais.
Darbuotojai tuose viešbučiuose pluša per naktis. Virtuvėje plauna ir rūšiuoja kalnus indų, nes didžioji dalis poilsiautojų vien per vakarienę sunaudoja po kelias lėkštes. Juk viskas įskaičiuota!
Skalbykloje apskritą parą sukasi sukasi skalbyklės ir džiovyklės. Tokie standartai – kas antrą dieną pakeisti patalynę, kasdien didelius, mažus, ant grindų tiesiamus, paplūdimio rankšluosčius. Nors savaitei atvykusiam poilsiautojui šių dalykų galėtų pakakti visam poilsio laikui. Juk savo namuose kasdien nekeičiame rankšluosčių ir kas antrą dieną patalynės.
O apie nepagarbą maistui sunku rasti ir žodžių. Norėdami visko paragauti poilsiautojai prisikrauna pilnas lėkštes užkandžių, kitas lėkštes – karšto patiekalo, trečias deserto, ketvirtas – vaisių. Kanda kelis kąsnius, o visa kita palieka. Gal neskanu? Gal neįprasta? Tik kam tada krautis šieno kūgio didumo krūvas?
Padavėjai surenka pilnas lėkštes. Gerą maistą meta į šiukšlių kibirus. Atliekomis virsta netgi krevetės, kalmarai, lašišos, pyragaičiai, kurių ne kasdien gali sau leisti namuose. Gerai, jei poilsiautojai valgo tik tris kartus. Tačiau kiti valgo ištisai: restorane, registratūros bare, paplūdimio kavinėse. Ir visur kartojasi panašūs dalykai.
Ar ne taupiau būtų, jei nustatytą maisto porciją atneštų padavėjai? Gal poilsis atrodytų kukliau. Bet pigesnis galėtų būti ir kelialapis. Daugiau žmonių galėtų sau leisti polisį šiltuosiuose kraštuose.
Kartais, norėdama pasiekti didmiestį, renkuosi visuomeninį transportą. Mėgstu važiuoti autobusu. Matau paprastus, suvargusius žmones, įlipančius kaimų stotelėse. Vaizduojuosi jų namus ir kasdienę gyvenimo rutiną. Stebiu, kaip su keleiviais elgiasi vairuotojas.
Galbūt tai žurnalisto profesinės ligos simptomai... Bet, veikiausiai, ne vien tai.
Dabar labai madinga kalbėti apie tvarumą, žaliąjį kursą. Antai ir Kelmės autobusai rajono teritorijoje keleivius jau apie metus vežioja nemokamai.
Šiaip jau nesivaikau madų ir dažniau esu pratusi eiti prieš srovę. Tačiau sprendimai, susiję su saikingu vartojimu ir planetos išsaugojimu ateinančioms kartoms, visuomet imponuoja.
Todėl, jeigu yra galimybė tikslą patogiai pasiekti autobusu, renkuosi pastarąjį. Kam eikvoti degalus ir sukioti automobilio vairą, kai priešais tuo pačiu plentu rieda pustuštis autobusas? Sėdi sau, mąstai, skaitai, žiūri pro langą. Nepajunti, kai pasiekei Šiaulius, Kauną ar Vilnių.
Tik kartais, kai išlipu iš autobuso, pamatau nustebusias pažįstamų kraštiečių akis. Kodėl iš autobuso, o ne iš automobilio?
Nes taupumas ir kuklus gyvenimo būdas mūsuose dar dažnai siejamas su ubagyste.
Tuo momentu, kai Kelmės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą nemokamai vežioti kelmiškius rajono teritorijoje, laikraščiui parengiau apklausą, ar gyventojai persės iš automobilių į autobusus. Deja, nemokamu pavėžėjimu džiaugėsi tik tie, kurie neturi automobilio. Ir džiaugėsi ne dėl to, kad mažiau bus teršiama aplinka, o dėl to, kad sutaupys vieną kitą eurą.
Kiti tvirtino nekeisią savo įpročių, nes į darbą, pas gydytoją ar į prekybos centrą patogiau važiuoti nuosavu automobiliu. Nereikia derintis prie autobuso, susitaupo daug laiko.
Be abejo, rajonų keliais maršrutinių autobusų rieda gana nedaug. Tad ne kiekvienam žmogui patogu jais nuvažiuoti į rajono centrą ir pargrįžti atgal. Be to, nuolat skubantys darbingo amžiaus žmonės neturi prabangos lėtai gyventi.
Tačiau ir didmiesčiuose, kur gana gerai išvystyta susisiekimo infrastruktūra, ir troleibusu darbo vietą gali pasiekti greičiau negu automobiliu, daugelio jaunų, neblogai uždirbančių žmonių nė su pagaliu neįvarysi į visuomeninį transportą. Kelis kilometrus iki darbovietės jie važiuoja savo automobiliu, moka už parkavimo aikšteles arba pasisamdo pavežėjus, jiems sumokėdami nemaža dalį dienos uždarbio.
Ar tai tik plikbajoriškas unoras? Nenoras prieš bendradarbius pasirodyti ubagu? Ar kokia kita lietuviško mentaliteto spraga?
Antai daug geriau už mus gyvenantys vokiečiai – daug taupesni ir praktiškesni. Kai praėjusią vasarą, nusipirkę devynis eurus kainuojantį mėnesinį bilietą, traukiniais ir miesto transportu galėjo keliauti po visą Vokietiją, traukinių vagonai buvo pilni. Keliavo ne tik vokiečiai, bet ir danai. Visi, kas tik galėjo, naudojosi beveik nemokamomis kelionėmis. Vokietijos geležinkelių operatorė „Deutsche Bahn“ pardavė 26 milijonus bilietų.
Ar įmanoma, kad vieną vasarą toks stebuklas atsitiktų Lietuvoje? Už devynis, na tegu ir už dvidešimt eurų nusiperki mėnesinį bilietą ir gali keliauti po Lietuvą autobusais, traukiniais, miestų transportu!
Tik ar daugelis mūsų tokią galimybę suvoktume kaip stebuklą? Veikiausiai keliautų tik pajėgesni senjorai, studentai, gal mokiniai, jeigu juos kas paakintų. Kiti bijotų nepatogumų ir klapato. O gal nenorėtų pasirodyti ubagais.