Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia: „gyventojai jau bijo eiti ir į parduotuves“

Regina MUSNECKIENĖ
Vyriausybė įgyvendina pagalbos paketą nuo infliacijos ir dar nematyto kainų šuolio kenčiantiems žmonėms.

Spauda, televizija ir radijas maždaug prieš mėnesį pranešė, jog tokio lygio finansinės pagalbos paketo ir tokio dėmesio žmogui dar nėra buvę.

Šiemet jau antrą kartą indeksuos pensijas, didins neapmokestinamąjį pajamų dydį, įvedė nulinį PVM tarifą centralizuotam šildymui. Net elektros tiekėjui ketina atseikėti nemažą sumą, kad tas elektros kainą keltų ne dvigubai, o tik 40 procentų.

Iš pirmo žvilgsnio visos priemonės lyg ir atspindėtų Vyriausybės rūpestį, kad infliacija nesmogtų taip skaudžiai pačioms pažeidžiamiausioms žmonių grupėms. Tačiau pasigilinus, kiek tas žymus paketas papildys pinigines, pajauti kažką panašaus į posakį „Teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia“. Ypač, kai nueini į parduotuvę ir pamatai kas savaitę lyg ant mielių kylančias kainas. Ne tik maisto – ir kitų būtiniausių prekių.

Dvidešimčia eurų padidinta pensija ar keliolika eurų dėl didesnio NPD pakilusi alga gali kompensuoti nebent vieno pirkinių krepšelio pabrangimą. O tų krepšelių per mėnesį dar mažiausiai keturi – penki ar net daugiau.

Juk net oficiali statistika skelbia, kad per metus pigiausių pirkinių krepšelis pabrango 23 procentais. Pieno produktai kai kuriose parduotuvėse – net 40 procentų. Maisto produktų krepšelis kas mėnesį pabrangsta 7-8 procentais. Infliacija Lietuvoje pati didžiausia Europoje!

Mažas pajamas turintys gyventojai jau bijo eiti ir į parduotuves. Ligotą žmogų gali ištikti infarktas, pamačius, kad aliejus pabrango trigubai, pigiausias pienas, varškė, kefyras, duona – 20 centų, mėsos kilogramas – dviem eurais. Balandį bulvių į miestą atvežę ūkininkai už 40 kilogramų maišą prašė 25 eurų, kilogramas – 60 centų. Šį mėnesį jau kainuoja 75 centai, brangiau negu obuoliai. Net pigiausi– 35, paskui – 39 centus kainavę gyvunėlių konservai pasiekė pusės euro ribą.

Priekaba malkų šį pavasarį pabrango visu šimtu eurų. Už priekabą beržinių jau prašo 350–380 eurų, už tiek pat mišrių – 320.

Vis didesnės sąskaitos ateina už elektrą ir dujas. Už degalus mokame jau dvigubai. O dar nuplyšta ir batai. Ir drabužio, naujam sezonui prasidėjus, kartais prireikia. Skaičiuok kaip nori – nei vidutine pensija, nei minimaliu atlyginimu visų skylių neužkaišysi.

Skelbiama, jog Lietuvoje vidutinei klasei priklauso žmonės, uždirbantys nuo 960 iki 2600 eurų per mėnesį. Turint omenyje šiandienines kainas, net ir viduriniajai klasei teks susiveržti diržus. Jaunos šeimos dažniausia augina vaikus. Mišinuko dėžutė, kurios užtenka maždaug keturioms dienoms, kainuoja septynis – dešimt eurų, sauskelnės, kurių reikia bent aštuonių per parą – kiekviena po aštuonis centus ir daugiau, priklausomai nuo kokybės. O vidurinioji klasė dar ir išvykti kur nors nori, ir paatostogauti bent savaitę, ir buitį kokiu būtinu daiktu papildyti, ir tinkamai apsirengti, nes reikia eiti į darbą.

Daugelis jaunų žmonių paėmę paskolas būstui. Jos irgi brangs, prognozuojama, jog iš šeimos biudžeto pareikalaus apie 50 papildomų eurų.

Nuobodi matematika. Bet tokie laikai, kad reikia skaičiuoti. Ir labai atsakingai!

Neretai grįžus iš Vokietijos piniginėje aptinku užsilikusių „Aldi“ ar „Edekos“ prekybos tinklų kasos kvitų.

Kai nuėjus parduotuvėn akys lipa ant kaktos, pamačius lietuviškas kainas, norom nenorom imi lyginti su vokiškomis. Litras pieno be laktozės ten nekainuoja nė euro, Lietuvoje – pusantro euro. Sulčių litras – 85 centai. Stiklainėlis konfitiūro – 89-99 centai. Pusė litro mineralinio vandens – 13 centų. 200 gramų varškės – 75 centai. 250 gramų sviesto – 1,60 euro. 150 gramų jogurto indelis – 29 – 45 centai. Pusryčių bandelės – po 15 centų. 200 gramų šviežios lašišos – 2,99 euro. Pusė kilogramo bio jautienos – 5,29 euro.

O vidurinioji klasė ten dirba už vidutinį 3600 eurų atlyginimą. Į rankas gauna daugiau kaip pustrečio tūkstančio. Vaiko pinigai – daugiau kaip 200 eurų. Pašalpa – 450 eurų, plius valstybė sumoka už būsto nuomą ir komunalinius patarnavimus, sveikatos ir pensijos draudimus.

Taip, kai kas ten brangiau, pavyzdžiui, paslaugos. Bet ir pas mus santechnikas už vienos siūlės suvirinimą jau ima 70 eurų. Galiausiai, nei kirptis, nei kraustytis, nei būsto remontuoti žmogui nereikia kasdien. O valgyti norime kasdien ir po kelis kartus.

Būsto nuoma Berlyne jau irgi beveik susilygino su Vilnium – tūkstantis eurų už trijų kambarių butą.

Sakysite nesilyginti su Vokietija. O kodėl ne? Ar mes blogiau dirbame? Ar mažiau sugebame? Ar nesame tvarkingi, stropūs, taupūs, sumanūs, praktiški? Kai kuriomis savybėmis ir paslaugų kokybe vokiečius netgi lenkiame. Tai kodėl už tokį pat darbą mums mokama mažiau, o mes privalome už viską mokėti brangiau negu vokiečiai? Kodėl mūsų pensininkai, gyvendami daug trumpiau už vokiečius, gauna dvigubai ar trigubai mažesnes pensijas, nors jomis naudojasi trumpiau?

Kartais atrodo, jog gerovės valstybės idėją išsikėlusi valdžia daro viską, kad ta gerovė kuo labiau nuo mūsų toltų.

Pirmiausia kvailais išsišokimais tarptautinėje erdvėje ir neatsakingais sprendimais sužlugdo verslą. Paskui dotuoja, kompensuoja... Bet tik simboliškai – kelis procentus nuo to, kas prarasta.

O verslininkai irgi sukasi kaip išmano. Dažniausia savo nuostolius ir nesėkmes suverčia ant vartotojo pečių.

Šilumininkai išminusuoja keliolika eurų iš sąskaitos kaip post factum patvirtintą PVM lengvatą.

Pienininkas vietoj 200 gramų jogurto įpila 150, o kainą palieka tą pačią ar net padidina. Vietoj 200 gramų sviesto supakuoja 170 gramų, vietoj 400 gramų grietinės – 380 gramų, vietoj litro pieno – 900 mililitrų. Net tualetinio popieriaus rulonėlius jau pradėjo pjaustyti siauresnėmis juostomis, nors pabrangino.

Vokietijoje verslininkas niekuomet taip nešūdeliautų. Vardan savo ir savo valstybės garbės.

Lietuvoje viskas brangsta. Nekyla tik garbės kaina. Ją ištikusi infliacija kaip ir pinigus. Pagarba savo šalies piliečiui – apskritai deficitas.

Vienus užvaldęs begalinis godumas. Duoną dar tebekepa iš pigesnių pernykščių grūdų, bet pabrangina trečdaliu. Vienu sunkvežimiu ir tais pačiais degalais atsiveža kelis tūkstančius prekių, bet kiekvienos prekės kainą didina ne vienu centu, o iškart dvidešimčia.

Tie, kurie dar turi sąžinės, ir negeba apiplėšinėti savo tautiečių, pasitelkia visą įmanomą išradingumą, kad pragyventų.

Greičiausias kelias emigruoti. Praėjusių metų gyventojų surašymo duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį išvyko 113,7 tūkstančiais gyventojų daugiau negu atvyko. Gimė 113,7 tūkstančio mažiau negu mirė. Taigi, praradome 232,6 tūkstančio žmonių – Klaipėdos ir Panevėžio miestą sudėjus kartu.

Dėl nedarbo, sužlugdžius daugelį verslų, ir dėl neprotingo kainų šuolio emigracija dar labiau suintensyvės. Bet ar kam nors dėl to skauda širdį?

Kas lieka ne gyventi (yra nemažai ir gyvenančių, labai puikiai gyvenančių!), bet skursti Lietuvoje, iki minimumo sumažins savo poreikius, arba ieškos kokių nors netradicinių išgyvenimo būdų.

Antai Biržų rajono ūkininkas, drastiškai pabrangus dyzelinui, žemę nusprendė arti arkliais. Ne teoriniais kaip Vyriausybė, o tikrais – su galva ir kojomis. Savo sprendimo jis nelaiko regresu. Atvirkščiai – vadina ne tik materialiniu, bet ir moraliniu progresu. Nėra technikos – nereikia jos remontuoti, nereikia brangių degalų. Be to, galingi traktoriai spaudžia žemę, teršia aplinką. Arklys – dar vienas pliusas ekologijai.

Šlovė ūkininkui bet kokioje situacijoje gebančiam įžvelgti tik pliusus! Šlovė neblėstančiam mūsų liaudies optimizmui!