Poezija Vasario 16-osios autobuse

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ak­to­riai Mo­ni­ka Šal­ty­tė ir Juo­zas Bin­do­kas 2013-ųjų me­tų Va­sa­rio 16-ąją mies­to au­to­bu­se.
"Esu jau esu kaip ak­muo pa­me­tė­tas į vir­šų, kad čiul­bė­čiau ta­ve, ta­vo paukš­tis ir šauks­mas, gim­ti­ne", – šiuos J. Mar­cin­ke­vi­čius žo­džius, skai­to­mus ak­to­rės Mo­ni­kos Šal­ty­tės, šiau­lie­čiai ir mies­to sve­čiai ga­li Va­sa­rio 16-ąją iš­girs­ti, va­žiuo­da­mi 12-uo­ju mies­to marš­ru­ti­niu au­to­bu­su. Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai Juo­zas Bin­do­kas ir Mo­ni­ka Šal­ty­tė tę­sia jau dau­giau nei de­šimt­me­tį mies­te gy­vuo­jan­čią ak­ci­ją "Nep­rik­lau­so­my­bės marš­ru­tas. Šiau­liai" ir jau ne­beį­si­vaiz­duo­ja sa­vo šven­tės be jos.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Kas­met Va­sa­rio 16-ąją Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių Mo­ni­kos Šal­ty­tės ir Juo­zo Bin­do­ko skai­to­mą poe­zi­ją šiau­lie­čiai ga­li iš­girs­ti mies­to au­to­bu­suo­se. Šį­met – 12 marš­ru­to.

Il­giau nei de­šimt­me­tis

Kul­tū­ros cent­ras "Laip­tų ga­le­ri­ja" ak­ci­ją, kuo­met Va­sa­rio 16-ąją mies­to au­to­bu­suo­se skai­to­ma lie­tu­viš­ka poe­zi­ja, pir­mą kar­tą su­ren­gė dau­giau nei prieš de­šimt­me­tį.

Kiek­vie­nais me­tais ak­to­riui Juo­zui Bin­do­kui ši svar­bi die­na pra­si­de­da au­to­bu­se. Po ke­le­rių me­tų prie jo pri­si­jun­gė ak­to­rė Mo­ni­ka Šal­ty­tė, ku­ri taip pat iš­lai­kė šią kas­me­ti­nę tra­di­ci­ją. Per tuos me­tus bu­vo ir dau­giau ak­to­rių, J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos moks­lei­vių, lie­tu­viš­ka poe­zi­ja įkvė­pu­sių mies­to au­to­bu­sų ke­lei­vius šven­tiš­kai Vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nai. Ta­čiau be per­trau­kos ak­ci­jo­je da­ly­vau­jan­tys Juo­zas ir Mo­ni­ka sa­ko neį­si­vaiz­duo­ją šios die­nos be šven­tiš­ko su­si­ti­ki­mo su au­to­bu­sų ke­liai­viais.

Šiais me­tais jie ir vėl su­ks ra­tus 12 marš­ru­tu. 21-asis marš­ru­tas te­ko ak­to­rėms No­me­dai Bė­čiū­tei ir pir­mą kar­tą to­kio­je ak­ci­jo­je da­ly­vau­sian­čiai Li­nai Ge­čai­tei.

Ge­ra­no­riš­kų žmo­nių dau­giau

"Pir­mą kar­tą vis tik bu­vo ner­vas – kaip priims pub­li­ka. Jie va­žiuo­ja sa­vo rei­ka­lais – iš taš­ko A į taš­ką B. Gal ir truk­dau, aš ne­ži­nau. Mes ner­vi­no­mės. Ačiū, Die­vui, vis­kas su­si­klos­tė gra­žiai. Žmo­nės rea­ga­vo nor­ma­liai, nors tai jiems bu­vo ne­ti­kė­tu­mas", – sa­ko J. Bin­do­kas, pri­dur­da­mas, kad kiek­vie­nas kar­tas yra nau­jas, nors tai ir se­nas pro­jek­tas.

Mo­ni­ka Šal­ty­tė džiau­gia­si, kad au­to­bu­suo­se bū­na ir to­kių žiū­ro­vų, ku­rie vi­są ra­tą pra­va­žiuo­ja su ak­to­riais, iš­klau­so vi­są pro­gra­mą, įtei­kia gė­lių. Kar­tu pa­sii­ma vai­kus ar anū­kė­lius, ku­rie ve­ža­si iš po­pie­riaus pa­si­ga­mi­nę tris­pal­ves vė­lia­vė­les. To­kie žmo­nės tos die­nos pro­gra­mą ir ži­no, ką per vi­są die­ną no­ri pa­ma­ty­ti, kur su­da­ly­vau­ti, ir šis pro­jek­tas jiems yra tos die­nos šven­tės da­lis.

Ta­čiau pa­si­tai­ko su­tik­ti ir su­si­ner­vi­nu­sių ke­lei­vių, ku­rie tu­ri ko­men­ta­rų dėl pa­si­rink­tų au­to­rių, tu­ri po­li­ti­nių įžval­gų.

Mo­ni­ka pir­mą kar­tą ne­ri­ma­vo dėl žmo­nių reak­ci­jų. Be to, ne­ži­no­jo tech­ni­nių da­ly­kų, kad ne tik apie poe­zi­ją rei­kia gal­vo­ti, bet ir iš­lai­ky­ti lygs­va­rą, kai au­tyo­bu­sas su­ka. Vie­no­je ran­ko­je mik­ro­fo­nas, ki­to­je ran­ko­je – teks­tas. Tu­ri ge­rai įsi­rem­ti tarp kė­džių, kad ne­nug­riū­tum stab­dant, daug pa­ša­li­nių truk­džių. Mo­ni­ka šyp­so­si, kad Juo­zas ją pri­lai­ky­da­vo, ir vis­kas vy­ko sėk­min­gai.

Mo­ni­ka su Juo­zu kal­ba, kad teat­re žmo­nės pas ak­to­rius atei­na. Ir atei­na tie, ku­riems įdo­mu ir tik­rai rei­kia. Ži­no, kur ei­na.

"O čia tu į au­to­bu­są įė­jai ir užė­mei jų as­me­ni­nę erd­vę. Juk įli­pa tie žmo­nės į au­to­bu­są su vi­sais sa­vo var­gais, ne­šu­liais, su sa­vo pus­ry­čiais, su tiks­lu, sku­bė­ji­mu, gal­būt net lai­do­tu­vė­mis. O į teat­rą pa­si­puo­šia, nu­si­tei­kia ir atei­na", – ly­gi­na Mo­ni­ka.

Kar­tais žmo­nės priei­na prie ak­to­rių, pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­jas, pa­spau­džia ran­ką, pa­dė­ko­ja už kū­ry­bą. Ar­tis­tai su­lau­kia ap­lo­dis­men­tų.

Ak­to­riai pri­si­me­na, kad yra bu­vę ir nu­si­kei­ku­sių. Ta­čiau ir teat­re vis­ko bū­na – net ko­men­tuo­ti iš sa­lės pra­de­da. Juo­zas pa­sa­ko­ja, kad spek­tak­lio me­tu sa­lė­je yra te­kę iš­girs­ti: "Aš da­bar ne­ga­liu kal­bė­ti "ti­jat­re" esu". Ten­ka pa­lauk­ti, kol pa­kal­bės...

Au­to­bu­se kar­tais ne­pa­ten­kin­tas ke­lei­vis mos­te­li, pa­ro­dy­da­mas, kad tie ak­to­riai su sa­vo poe­zi­ja truk­do kal­bė­tis te­le­fo­nu.

"Tas au­to­bu­sas – ma­žy­tis mū­sų vi­suo­me­nės at­spin­dys. Per tiek me­tų įsi­ti­ki­nau, kad ge­ra­no­riš­kų žmo­nių ta­me au­to­bu­se yra dau­gu­ma, to­dėl aš ti­kiu vi­suo­me­ne. Tų ne­ge­ra­no­riš­kų ar­ba ne ta ko­ja iš­li­pu­sių iš lo­vos yra kur kas ma­žiau", – sa­ko Mo­ni­ka.

Va­sa­rio 16-oji – ne išei­gi­nė, o šven­tė

"Va­sa­rio 16-osios ry­tas yra toks – pa­si­puo­ši, su­si­tin­ki su žmo­nė­mis, pa­bū­ni su poe­zi­ja, su­si­tin­ki su Juo­zu, la­bai šau­nia "Laip­tų ga­le­ri­jos" ko­man­da. Tai yra di­džiu­lė ver­ty­bė. Ta­da grįž­ti na­mo, ei­ni kaž­kur su šei­ma. Daž­nai Juo­zas su šei­ma sa­vo na­muo­se šven­ti­nius pie­tus ruo­šia, su­kvie­čia vi­sus mus", – pa­sa­ko­ja Mo­ni­ka.

Juo­zas pa­pil­do, kad iš vi­sų vals­ty­bės įsi­min­ti­nų die­nų Va­sa­rio 16-oji jam di­džiau­sia šven­tė, nes jai ruoš­tis pra­de­da jau nuo Nau­jų­jų me­tų. Su­si­ren­ka "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" prieš mė­ne­sį ar net prieš pu­sant­ro, ap­ta­ria, lau­kia tos die­nos.

"Nė vie­nai ki­tai šven­tei tiek ne­si­ruo­šia­me. Gal yra žmo­nių, ku­riems Va­sa­rio 16-oji yra tik išei­gi­nė, mums ji yra šven­tė", – tei­gia ak­to­rius.

Ta­čiau jam pir­miau­siai ši die­na sie­ja­si su at­sa­ko­my­be, nes vi­si ak­to­riai la­bai at­sa­kin­gai ruo­šia­si.

"Aš tą die­ną vi­sa­da pa­gal­vo­ju, kad esu dė­kin­ga vi­siems tiems žmo­nėms, ku­rie pa­da­rė tai, kad aš ga­liu lie­tu­viš­kai au­to­bu­se skai­ty­ti ei­lė­raš­čius, bū­ti iš­girs­ta. Dė­kin­ga, kad ma­no vai­kai kal­ba lie­tu­viš­kai, my­li sa­vo kal­bą, di­džiuo­ja­si sa­vo ša­li­mi, pai­šo tas vė­lia­vė­les ir ti­ki, kad čia ga­li gy­ven­ti ge­rai. Tie­siog ma­no pra­smė – pa­dė­ko­ti tiems, kas gal net gy­vy­bę dėl to paau­ko­jo, įdė­jo sun­kaus dar­bo, ne­pai­sant jo­kių ne­pri­tek­lių ar po­li­ti­nių si­tua­ci­jų, ti­kė­jo ta ša­li­mi. Tai su­tei­kia stip­ry­bės tęs­ti sa­vo kad ir ma­žą ke­lią "ne­si­bė­da­vo­jant", gal­būt kar­tais sua­be­jo­jant, bet vis dėl­to žen­giant to­liau ir ti­kint", – jaus­min­gai kal­ba Mo­ni­ka.

Skir­tin­gų kar­tų ak­to­riai iš­gy­ve­na pa­na­šius jaus­mus ir kal­bė­da­mi vie­nas ki­tą pa­pil­do. J. Bin­do­kas pri­si­me­na, kad tuos ei­lė­raš­čius ir so­viet­me­čiu ga­lė­jo skai­ty­ti. Ir Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus "Min­dau­gas", ir "Maž­vy­das" ir "Ka­ted­ra" so­vie­tų lai­kais bu­vo teat­re ro­do­mi.

"Bet tą die­ną mums Lie­tu­vos vi­zi­ja tam­pa konk­re­čiu kū­nu. Pa­si­jun­ti rei­ka­lin­gas, esan­tis tos vi­su­mos da­li­mi", – at­vi­rau­ja ak­to­rius.

Ei­lė­raš­tis tu­ri teik­ti džiaugs­mą

Juo­zui lie­tu­vių kal­ba yra nuo­sta­bi, yra to­kių poe­tų, ku­rių neiš­ver­si į jo­kią ki­tą kal­bą, jie skam­ba tik lie­tu­viš­kai.

Rink­da­mie­si au­to­rius, ku­rių poe­zi­ja skai­ty­ti, ak­to­riai pir­miau­siai iš­lai­ko tra­di­ci­ją skai­ty­ti šiau­lie­čio Jo­va­ro poe­zi­ją. Ki­tus au­to­rius ren­ka­si tuos, ku­rių kū­ry­ba ar­čiau šir­dies.

Mo­ni­ka var­di­ja, kad yra su­si­ta­rę pa­si­rink­ti bent ke­lis Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čius, daž­nai skai­to Vy­tau­tą Ma­čer­nį. Šiais me­tais ji rink­sis Ai­do Mar­čė­no, Si­gi­to Ge­dos ei­lės. Ji de­ri­na šiuo­lai­ki­nius poe­tų ir kla­si­kų kū­ry­bą.

Ak­to­rė pa­ste­bi, kad da­liai žmo­nių jų skai­to­mos ei­lės – vie­nin­te­lis su­si­ti­ki­mas su poe­zi­ja per me­tus. Tai kar­tu ir švie­tė­jiš­ka mi­si­ja, to­dėl no­ri­si pa­skai­ty­ti ke­le­tą ei­lė­raš­čių šių die­nų au­to­rių, ku­rių kū­ry­ba dau­ge­lio au­sis gal­būt ki­taip ne­pa­sieks – tik ne­ty­čia au­to­bu­se.

"Šiek tiek to ba­na­lu­mo tu­ri bū­ti. Su­dė­tin­gos poe­zi­jos, il­go ei­lė­raš­čio ne­skai­ty­si. Kar­tą rin­ko­mės ei­lė­raš­čius, ku­rie ta­pę dai­no­mis, kad žiū­ro­vai ga­lė­tų min­ty­se kar­to­ti tuos žo­džius. Ei­lė­raš­tis tu­ri pa­gau­ti, neužk­rau­ti, o džiaugs­mą teik­ti", – ko­men­tuo­ja il­ga­me­tis poe­zi­jos skai­to­vas J. Bin­do­kas

Vi­lia­si ir nau­jų tra­di­ci­jų

Ak­to­riai džiau­gia­si ga­lė­da­mi kar­tu su "Laip­tų ga­le­ri­ja" kur­ti šią mies­to tra­di­ci­ją. Už pro­jek­tą "Nep­rik­lau­so­my­bės marš­ru­tas. Šiau­liai" jo da­ly­viai bu­vo ap­do­va­no­ti Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės.

"No­riu pa­lin­kė­ti, kad at­si­ras­tų ir ki­to­kių tra­di­ci­jų. Ne­bū­ti­nai la­bai nuo­bo­džių. O ne­ti­kė­tų, šiuo­lai­kiš­kų. Gal­būt jau­ni­mas kaž­ką su­gal­vos ir pa­siū­lys šven­tiš­ko ir jiems tin­ka­mo", – vi­lia­si M. Šal­ty­tė.

Ji pri­si­mi­nė prieš po­rą me­tų vyk­dy­tą at­vi­ro mik­ro­fo­no ak­ci­ją – prie įė­ji­mo į teat­rą žmo­nės ga­lė­jo priei­ti prie sto­vin­čio mik­ro­fo­no, pa­svei­kin­ti, pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją. Bu­vo daug žmo­nių, jie gė­rė ar­ba­tą, plo­jo, klau­sė­si. Jau­tė, kad jiems – šven­tė, ir jie tu­ri kuo pa­si­da­ly­ti si ki­tais.

Jie­gu "Laip­tų ga­le­ri­ja" šią ak­ci­ją tęs ir ki­tais me­tais, Mo­ni­ka ir Juo­zas vėl da­ly­vaus.

Bai­gian­tis po­kal­biui Juo­zas pa­ci­ta­vo sa­vo že­mie­čio dzū­ko An­ta­no Šar­ke­lės ei­lė­raš­tį: "Sen­ti­men­tai, sen­ti­men­tai, sen­ti­men­tai, ši­tai že­mei pirš­tais iš­pu­ren­tai".

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.