Daugiau galvokim apie kitus

Po­li­ci­jos nuo­tr.
Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos rė­mė­ja Ais­tė Čer­niaus­kai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad be­są­ly­giš­kai pa­dė­ti vie­nas ki­tam pa­si­ren­gę pi­lie­tiš­ki žmo­nės ga­li pa­da­ry­ti ste­buk­lus.
Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­nos pro­ga Šiau­lių ap­skri­ties ir vi­sos Lie­tu­vos žmo­nes svei­ki­na Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos rė­mė­ja Ais­tė Čer­niaus­kai­tė: "Lin­kiu bū­ti ak­ty­viais vi­suo­me­nės na­riais, drą­siai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ko­vo­ti už tie­są ir ge­res­nį ry­to­jų. Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rai nuė­jo il­gą ke­lią, kol bu­vo pa­si­ra­šy­tas mums vi­siems svar­bus do­ku­men­tas, at­vė­ręs ke­lią į lais­ves­nius pa­si­rin­ki­mus gy­ve­ni­me. Mes, lie­tu­viai, tu­ri­me bū­ti vie­nin­gi ir kar­tu kur­ti sau­ges­nį, mie­les­nį ry­to­jų sau ir atei­ties kar­toms."

Šiau­lių ra­jo­no, Gin­kū­nų kai­mo, gy­ven­to­ja 22 me­tų A. Čer­niaus­kai­tė po­li­ci­jos rė­mė­jos ke­lią pra­dė­jo bū­da­ma 14-kos. Po­li­ci­jos rė­mė­ju bu­vęs jos vy­res­nis bro­lis šia veik­la su­do­mi­no ir se­se­rį.

Ji bu­vo ak­ty­vi jau­no­ji po­li­ci­jos rė­mė­ja, kar­tu su bro­liu da­ly­vau­da­vo rė­mė­jų veik­lo­se, va­žiuo­da­vo į są­skry­džius. Bai­gu­si mo­kyk­lą, Ais­tė po­li­ci­jos rė­mė­jos veik­lą tę­sė ir iki šiol jo­je da­ly­vau­ja. Šiuo me­tu Ka­zi­mie­ro Si­mo­nai­čio uni­ver­si­te­te tei­sės ma­gist­rą stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na atei­ty­je ma­to sa­ve dir­ban­čią po­li­ci­jos pa­rei­gū­ne.

Lie­tu­va nuo pat ma­žens A. Čer­niaus­kai­tės šir­dy­je uži­ma svar­bią vie­tą, nes nuo gi­mi­mo tė­vai puo­se­lė­jo mei­lę Tė­vy­nei. Jie abu tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je. Tė­tis te­be­tar­nau­ja iki šiol.

Ais­tė pri­si­me­na sa­vo vai­kys­tę: "Bu­vau vi­sai ma­ža, bet aky­se iš­li­kęs vaiz­das, kaip abu tė­ve­liai, ap­si­vil­kę uni­for­mą, iš­si­trau­kia sun­kius juo­dus ker­zi­nius ba­tus, ap­siau­na juos, pa­bu­čiuo­ja ma­ne, ma­no bro­lį ir išei­na tar­nau­ti Lie­tu­vai".

Kar­tu su mo­čiu­te jie lik­da­vo na­mie. Mer­gi­na ta­da ir su­pra­to, kad užau­gu­si no­ri bū­ti pa­na­ši į tė­vus ir tar­nau­ti sa­vo ša­liai.

Su tė­čiu Ais­tę sie­ja itin ar­ti­mas ry­šys, jis mer­gi­nai daug pa­sa­ko­ja apie sa­vo dar­bą ir ten pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus. Vie­nas jų – da­ly­va­vi­mas sau­sio 13-osios įvy­kiuo­se.

"Nors ta­da dar ne­bu­vau gi­mu­si, apie tė­čio did­vy­riš­ką poel­gį pa­sa­ko­ja jo pa­žy­mė­ji­mas", – sa­ko A. Čer­niaus­kai­tė.

Po­li­ci­jos rė­mė­jos veik­la, sa­ko gin­kū­niš­kė, pa­ža­di­na pi­lie­tiš­ku­mą, no­rą pa­dė­ti ki­tiems, iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką ar su­draus­min­ti ne­tin­ka­mai be­siel­gian­čius.

"Ne­ga­liu pa­kęs­ti ne­tei­sy­bės, vi­sa­da sten­giuo­si ieš­ko­ti tei­sin­gu­mo ir už jį ko­vo­ti, o kuo dau­giau pi­lie­tiš­kų ir tei­sy­bės sie­kian­čių žmo­nių, tuo leng­viau sto­ti į ko­vą prieš ne­tei­sy­bę, – įsi­ti­ki­nu­si A. Čer­niaus­kai­tė. – Aš ti­kiu, kad ateis die­na, kai žmo­nės su­pras, kaip svar­bu dau­giau gal­vo­ti apie ki­tus nei apie sa­ve".

Lie­tu­va Ais­tei – pir­miau­sia na­mai, šak­nys, bran­giau­si žmo­nės, be ku­rių ji neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo.

"Lie­tu­va nuo pat ma­žens ma­no šir­dy­je uži­ma svar­bią vie­tą", – sa­ko ji.